Yra įvairių padavimų, iš kur kilo miestelio pavadinimas. Vienas tokių – niekur neužrašytas. Kartą, labai seniai, žmogus iš Skuodo pasikinkė arklį ir važiavo į Varėną. Kai jau visai nutolo nuo namų ir pavargo, pradėjo žmonių klausti – ar čia jau Varėna? Jam atsakė – ne Varėna. Taip ir liko – Nevarėnai. O iki Varėnos dar oi kaip toli. Yra ir daugiau rašytų bei nerašytų pasakojimų, tačiau šįkart ne apie tai.
Miestelis ne šiaip paminėtas dar tryliktame amžiuje, kuomet buvo minimi ir visi kiti svarbūs Lietuvos ar Latvijos vietovardžiai. Gyvenvietė patogiai įkritusi tarp kalvų. Taip gražiai ir patogiai, kad per amžius žmonių iš čia neišvarė karai ir marai.
Yra 18 amžiaus bažnyčia, svarbiausios įstaigos, kruopščiai sutvarkytas centras. Panašu, kad dalis grožio iš privačios iniciatyvos. Žavi ir liūdna senųjų trobesių gatvė ir moderni mokykla. Miestelį burbėdamas skrodžia Burbesio upelis.
Aplink renovuotą mokyklą žaliuojantys plotai virtę meniška, bet tuo pačiu ir praktiška erdve. Būtent mokykla yra vietinės bendruomenės atrama. Ši įstaiga jau skaičiuoja trečią šimtmetį – senesnė ir už seniausias Šiaulių mokyklas.
Prie dailiai renovuoto pastato pasitinka direktorė Irena Žutautienė ir bibliotekininkė Danutė Ramančauskytė. Kalba vyksta vietine žemaičių tarme.
Savaitės vidurys. Žmonės triūsia darbuose, vaikai jau išvykę namo. Mokyklos atstovės skuba parodyti tai, kas jau šiomis dienomis ir visą gegužę bus labai aktualu – lauko klasės.
Ne viena klasė – visos. Kiekviena turi savo erdvę po dangumi. Kiekvienas įsirengia kaip tik nori. Vieni suolus išsidrožė. Kiti sukalė iš medinių palečių. Kažkas ir lauko akmenis panaudojo.
„Tai mūsų kitokia mokymosi erdvė – „Kėims kitap“. Lietuviškai – „kiemas kitaip“. Turime keturis hektarus – pakankamai erdvės improvizacijai“, – pasakoja direktorė. Iš tiesų, pievelė su lauko klasėmis sklandžiai pereina į lygų lauką. Tai stadionas.
Bevaikštant po aplinką ir patį mokyklos pastatą, būtinai aplanko mintis – ne į miestą vaikus reikia vežti mokytis, o čia – į kaimą. „Miestelį“, – pataiso bibliotekininkė. Niekada nepamirškite, kad Nevarėnai nėra kaimas, o istorinė gyvenvietė, turinti visas miesto teises. Tiesiog čia daug gamtos.
Čia tiek erdvės ir tylos, kad vaikų smegenys turėtų pailsėti pakeliui į namus. Reikia pažymėti, kad ne vien grynu oru tokia mokykla sugeba suburti vietos bendruomenę.
Senojoje pastato dalyje, rūsyje, yra įrengtas puikus miestelio muziejus, kuriame, tarp atnaujintų senųjų plytų mūro, išrikiuota visa miestelio istorija. Nuo seniausių laikų iki dabar.
Čia gausu ne tik senųjų rakandų, bet ir vietinių tautodailininkų kūrinių. Labiausiai užburia, kad viskas išeksponuota autentiškose erdvėse su skliautinėmis lubomis. Keletas senųjų plytų fragmentų atidengta ir renovuotoje erdvėje, laiptinėje.
Juk miestelyje visi kaimynai ir vienaip ar kitaip susiję. Vienų vaikai čia mokosi, kiti patys čia kadaise trynė suolus.
Viskas labai gražu ir prasminga, tačiau mažai kas kalba apie tai, kas ir kokiomis priemonėmis tiek mokyklos hektarų nušienauja?
Mokyklos vadovė į tai atsako paprastai – visi. Juk miestelyje visi kaimynai ir vienaip ar kitaip susiję. Vienų vaikai čia mokosi, kiti patys čia kadaise trynė suolus. Kas čiumpa žoliapjovę, kas trimerį, o kas traktoriuką. Taip ir burzgia per dienas. Kartais ir per pamokas vaikams tenka klausytis ūžesio.
„Husqvarna“ konkurse „Tyli kaimynystė“ mokykla su visa Nevarėnų bendruomene dalyvauja ne šiaip sau. Jie iš tiesų mano, kad pažangi technika gali ne tik palengvinti darbą, bet ir leisti mokiniams pamokų metu mėgautis nemokamu stebuklu, kurio didmiesčiai dažnai visai neturi – tyla.
