Kartu su vyru Dainiumi ramybę ir lėtą gyvenimo būdą jie rado Nidoje, pardavę savo verslą Klaipėdoje. Tiesa, lėtu gyvenimu to gal ir nepavadinsi. Guoda ir Dainius Nidos prieplaukoje atidarė sušių barą „Kanpai“. Išvertus iš japonų kalbos tai reikštų „Į sveikatą“. Kiekvieną dieną po pasivaikščiojimo miške jiedu keliauja į Nidos prieplauką, o darbo diena baigiasi tik apie vidurnaktį. Nepaisant to, Nidoje viskas yra kitaip – tikriau, lėčiau.
Guodos ir Dainiaus istorijoje sušiai užima ypatingą vietą ir nėra tik maistas. Jie – poros pažinties istorija, jie – verslo įkalnės bei nuokalnės. Tik dėl sušių jų pirmieji pasimatymai prasidėdavo gerokai po vidurnakčio, o baigdavosi paryčiais – kitu laiku susitikti nebuvo laiko.
Verslo Guoda su Dainiumi mokėsi iš savo patirčių ir klaidų, kartais sprendimus priimdami intuityviai. Ir iki šiol nežino, kaip jiems seksis Nidoje, juolab kad lietuviška vasara kartais parodo savo kaprizus.
– Guoda, Dainiau, kas jūsų gyvenime yra Nida?
Guoda: Kai čia atvažiuodavome trumpam, Dainius sakydavo: eina sau, kaip čia faina. Prieš kelerius metus Dainius į Nidą važiuodavo darbo reikalais, kartais kartu su juo ir aš. Dar Dainius sakydavo: norėčiau čia pasilikti, per naktį.
Netrukus buvo jo gimtadienis, ir aš suorganizavau kelionę į Nidą – jau su nakvyne. Mums ji prilipo. Taip pradėjome važiuoti į Nidą rugsėjo mėnesį, kai ramu.
Dainius: Nida yra kitokia. Kitoks jausmas čia būnant. Kitaip yra.
Guoda: Išeini ir eini mišku, gali vaikščioti bele kiek. Mes gyvename šalia miško, kosmosas kažkoks.
Dainius: Vis pasvajodavome gyventi kiek toliau nuo civilizacijos. Nidoje kažkoks panašus jausmas ir yra.
Guoda: Kai nuvažiuojame į Klaipėdą, lekiame per parduotuves, taip visą dieną. O čia kitaip. Čia tau nieko nereikia. Mes abu esame gamtos žmonės. Rudenį mėgstame keliauti po Lietuvą. Molėtai, Varėna – kur miškai, kur gamta.
Dainius: Kai gyvenau Klaipėdoje, darbo kalendorius užsipildydavo labai greitai. Tik spėk viską daryti. Nidoje net nepildau darbo kalendoriaus. Nesijaučiu, kad dirbčiau.
Guoda: Prieš metus šventėme savo vestuves, jos taip pat buvo labai artimos mūsų gyvenimo būdui – vyko ant jūros kranto. Labai norėjome fotosesijos Nidoje, tačiau dėl laiko stokos tada jos nepasidarėme. Bet po vestuvių, rugpjūčio mėnesį, pasiėmėme vestuvinius drabužius, atvažiavome į Nidą ir surengėme fotosesiją.
– Patys nesate iš pajūrio?
Guoda: Aš esu iš Skuodo.
Dainius: Aš iš Pakruojo rajono. Iki Nidos apie septynerius metus gyvenau ir dirbau Klaipėdoje. Uostamiestyje su kolega Tadu buvome atidarę sušių restoraną „Kanpai“.
– O dabar toks pats baras – Nidoje. Kaip atėjo mintis verslą iš Klaipėdos perkelti čia?
Dainius: Klaipėda nebuvo visko pradžia.
Guoda: Tai gal nuo pradžių papasakok?
Dainius: Kaip čia viską papasakoti? Pradžia buvo užsienyje.
Guoda: Pradėk pasakoti normaliai.
Dainius: Buvau Danijoje, dirbau medienos fabrike. Praleidau ten dvejus metus, bet visada kirbėjo mintis apie Lietuvą. Jaučiau, kad užsienis ne man, norėjau į Lietuvą ir galvojau apie savo verslą. Galiausiai nutariau grįžti, nors viskas ten buvo gerai – atlyginimas, darbo sąlygos.
Guoda: Tu sakei: aš nesuprantu, kodėl tie žmonės išvažiuoja, kodėl jie negali dirbti, kurti savo šalyje?
Dainius: Visą laiką taip ir galvojau. Vis iš aplinkinių girdėdavau, kad Lietuvoje blogai, kad viskas blogai. Svarstydavau, kodėl žmonės taip kalba, dėl ko? Reikia ką nors daryti, o ne verkti. Nors juk pats buvau ne Lietuvoje. Ir vieną dieną supratau, kad viskas, kad daugiau negaliu.
Mano kolega, kuris į Lietuvą grįžo šiek tiek anksčiau, įsidarbino kurjeriu. Kai grįžau, pasiūlė ir man. Ir vėl į samdomą darbą? Nežinau kodėl, bet sutikau ir dvejus metus dirbau kurjeriu. Tada vėl atėjo riba – pasakiau sau, kad daugiau taip nenoriu.
Kaip tik tuo metu atsirado kitas mano kolega – Tadas. Jis irgi buvo grįžęs iš užsienio, kur dirbo sušių restorane ir turėjo nemažai patirties. Tadas geras sušių meistras. Kartu pradėjome galvoti apie Klaipėdą, apie tai, kad ten nėra gerų sušių. Nutarėme nuvažiuoti į Klaipėdą ir pažiūrėti, ko čia yra. Tuo metu Klaipėdoje buvo dvi sušinės. Pakalbėjome, kad mes galime padaryti geriau.
Apėjome senamiestį, pamatėme labai geroje vietoje nuomojamas patalpas. Neatsimenu, ar tą pačią, ar kitą dieną jas apžiūrėjome. Ir pasirašėme sutartį. Reikėjo imtis veiklos, ką nors daryti – patalpos jau buvo išnuomotos. Nėra kur dingti.
– Dainiau, bet pradėti verslą Klaipėdoje reikia pinigų. Patalpos, įranga.
Dainius: Tadas turėjo minčių, patirtį, o aš grįžęs iš Danijos turėjau pinigų. Tadas puikiai gamino sušius, jis tikėjo ta idėja, degė tuo. O aš mąsčiau taip: turiu pinigų, reikia juos investuoti. Investuosiu į sušių restoraną, šalia sėdėsiu ir žiūrėsiu, kaip viskas vyksta, o man plauks pinigai. Ir nieko nereikės daryti. Toks buvo mano mąstymas, kol supratau, kaip viskas veikia. Neturėjau prieš tai jokio verslo, jokios patirties. Nenusimaniau apie verslą.
Patys su Tado tėvu įsirengėme patalpas, susitvarkėme. Kai pradėjome dirbti, pinigai, aišku, neplaukė. Teko visko išmokti – virtuvės darbų, išmokti gaminti sušius. Visko išmokė Tadas, nes nieko bendro su virtuve neturėjau. Mes su juo dirbome iki išnaktų, be išeiginių. Dvejus metus taip.
Guoda: Jis sakė, kad norėjo paimti kiekvieną klientą. Visus. Ir tuos, kurie ateina paryčiais, grįždami iš naktinio klubo, ir tuos, kurie ateina pusryčiauti kavos.
Dainius: Mes norėjome uždirbti pinigų, atrodė, kad reikia tik pinigų. Todėl reikia dieną dirbti, paskui vakare. O paskui dar naktį. Nebuvo restorano koncepcijos.
– Sakėte, kad Tadas degė sušių idėja. O jūs?
Dainius: Pradžioje aš net nežinojau, kas tas sušis. Nei kas tas verslas.
Guoda: Bet Dainius nuo mažumės verslininkas. Jo vaikystė buvo sunki. Augo neturtingoje šeimoje, o jį augino sesuo. Dainius pasakodavo, kaip, prisipirkęs pigių ledų, juos perpardavinėdavo.
Dainius: Kai buvau mažas, niekas per daug manęs neprižiūrėjo, pats turėjau sau maisto susiorganizuoti. Toks ir būdavau. Butelius rinkdavau, juos parduodavau, tada nusipirkdavau valgyti arba dar kažką. Kažką saldaus, skanaus. Galvodavau: o jei grįžęs namo nerasiu valgyti?
Tėvai gerdavo, visi aplinkui gėrė. Nuolat tą matydamas visą laiką norėjau siekti kažko daugiau, svajojau apie kitokią ateitį. Todėl ir siekiamybė tokia atrodė: verslas, pinigai. Nes aš to neturėjau. Ko negavau – to norėjau. Noriu ir savo būsimiems vaikams duoti tai, ko neturėjau pats. Sukurti kažką geriau. Nes aš žinau, kaip būna.
Guoda: Vieni žmonės tokioje situacijoje ir lieka, o kiti stengiasi. Dainius visiškai išskirtinis žmogus šeimoje.
Dainius: Kai pradėjome verslą, nebuvo lengva. Reikėjo nueiti ilgą kelią. Pradedant visų reikiamų dokumentų sutvarkymu, reikėjo leidimų iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, kitų institucijų. Tu eini kaip į sieną, nieko nežinodamas. Tave, kartais būdavo, durniuku laiko. Tada eini dar kartą. Jaučiau, kad į mus žiūri kaip į kažkokius du vaikinus iš kaimo, sugalvojusius kurti verslą Klaipėdoje. Bet paskui man tai net pradėjo patikti: visi tie verslo pradžios procesai.
Guoda: Ir dar iš šeimos nebuvo palaikymo.
Dainius: Šeimoje buvo toks požiūris: kur tu čia išvažiuoji, ką tu čia darysi? Turi darbą, ir dirbk. Kas antras tėvas gal taip sako savo vaikams? Bet mes užsispyrėme ir darėme. Degėme idėja, kad padarysime, kad bus gerai. Todėl dirbome be išeiginių, dirbome nežinodami, kaip reikia daryti.
Guoda: Įsirenginėdami net miegojo ten.
Dainius: Taip, tą dieną, kai patalpas išsinuomojome, neturėjome kur permiegoti, tai miegojome pačiose patalpose. Buvo savaitgalis, už sienos naktinis klubas, muzika groja.
– Per kiek laiko įsivažiavote, kada pajutote, kad pavyko?
Dainius: Gal per metus. Bet jei dabar daryčiau – viską priešingai, viską kitaip. Kai atidarėme restoraną, laukėme, kad kas nors ateitų. Jokios reklamos, nieko.
Guoda: Iš karto tai buvo tarsi šeimos verslas, nes įsijungė Tado šeima. Jokių kitų žmonių – darbuotojų – į kompaniją jie neįsileisdavo.
Dainius: Taip, mes bijome ką nors iš šalies priimti. Kaip čia gali žmogų išsimokyti, kad jis padarytų taip, kaip tu nori? Dėl to ir dirbome dvejus metus be išeiginių – bijojome samdytis žmones.
– Taip dirbant galima ir perdegti.
Dainius: Taip. Buvo monotonija. Darbas, namai. Man atrodo, net ir džiaugsmo nebuvo. Gal taip ir būtume dirbę, bet mums pradėjo siūlyti plėsti verslą. Palangoje atsidarė vandenlenčių parkas. Mums pasiūlė ten gaminti sušius.
Guoda: Maždaug tuo metu mes ir susipažinome, per bendrus pažįstamus. Kartą mano draugės pasiūlė pavalgyti jo restorane. Sušiai? Ne man. Man norėjosi normalaus maisto. „Geriau kokių cepelinų, karbonadų būtume važiavę“, – tada atėjusi pasakiau, nes atrodė, kad čia nėra tinkamo maisto. Tačiau restoranas turėjo ne tik sušių – išbandžiau wok makaronus su vištiena. Kiek vėliau su Dainiumi susitikome mūsų bendros kompanijos vakarėlyje. Buvo labai smagu – išsišokome, išsidainavome. Taip po truputį pradėjome bendrauti.
Dainius: Bet Guodai parašiau tik po trijų savaičių.
Guoda: Po trijų savaičių jis man parašė: labas. Dainius galvojo, kad aš iš Vilniaus. Tik paskui išsiaiškinome, kad gyvenu Klaipėdoje.
– O sušius irgi pamėgote?
Guoda: Jau tada, kai pradėjome bendrauti su Dainiumi, aš juos buvau pamėgusi. Vis pagaudavau save galvojant, kad noriu sušių.
– Guoda, o ką jūs pati veikėte iki pažinties su Dainiumi, iki įsijungimo į bendrą verslą?
Guoda: Aš esu burnos higienistė, dirbau, o ir tebedirbu, vienoje Klaipėdos odontologijos klinikoje. Man labai patinka mano darbas. Jo neatsisakiau iki šiol. Džiaugiuosi, kad man šią vasarą klinikos vadovai leido dirbti mažiau, nes visu tempu darbo Nidoje ir Klaipėdoje suderinti negalėčiau.
Dainius: Kai buvo pasiūlymas atsidaryti Palangoje, man Guoda labai padėjo.
Guoda: Važiavome pasižiūrėti į vandenlenčių parką, ir tą pačią vasarą dar mums Palangoje pasiūlė atsidaryti meilės terasoje, prie „Komodos“. Dainius abejojo, o aš sakau: darome. Koks tau skirtumas, ar vieną, ar dvi vietas Palangoje turėti? Taigi fainai.
Vandenlenčių parke vasara buvo puiki – terasa ant vandens kaip kokiame užsienyje. Kosmosas buvo vaizdas. Dirbome ten vieną sezoną, o meilės terasoje – tris sezonus.
Dainius: Bet kur esmė? Mes ramiai dirbome Žvejų gatvėje Klaipėdoje ir dar nutarėme atidaryti dvi vietas Palangoje. Tai buvo didžiausia klaida, kokia tik galėjo būti sugalvota – reikalų buvo daugybė. Stačia galva nežinodami nėrėme.
Guoda: Bet „Kanpai“ tuo metu jau turėjo darbuotojų.
Dainius: Mes buvome trys stiprūs žmonės: Tadas, aš ir dar vienas sušistas. Taip ir pasidalinome – vienas Klaipėdoje, kitas meilės terasoje, dar kitas – vandenlenčių parke. Visą vasarą vargome.
Guoda: Aš visas savo atostogas praleidau taip.
Dainius: Susirinkdavome Klaipėdoje darbuotojus, nuveždavome juos į vieną vietą, paskui į kitą. Reikėjo ne tik pačiam dirbti, bet produktus vežtis, viską supirkti.
– Dainiau, o kaip keitėsi jūsų požiūris į pinigus ir kada atėjo supratimas, kad visų pasaulio pinigų neuždirbsi?
Dainius: Kai supratau, kad fiziškai tiek nepatempsiu. Rytą atsikeliu, paryčiais atsigulu, keliuosi vėl iš ryto. Kaip zombis. Ateina laikas, kai suvoki: pinigai nėra to verti.
Guoda: Mes susitikinėdavome naktį. Dainius darbą baigdavo po vidurnakčio ir tada eidavome į pasimatymą. Išsiskirdavome apie 4 valandą ryto, o aš į paskaitas arba į darbą.
Dainius: Nesąmonė. Tada ir pradėjome galvoti, kad reikia koncentruotis, pradėjome galvoti apie daugiau darbuotojų.
– Buvo smagu, kad Guoda įsitraukė?
Dainius: Žinoma, jei ne ji, gal šį verslą būčiau užbaigęs. Vienu metu jaučiausi visiškai išsekęs.
– Guoda, jūs lengvai įsijungėte į verslo reikalus?
Guoda: Gana lengvai. Man maistas įdomus nuo mažų dienų. Mūsų namuose buvo svarbus maistas, estetika. Tad ir čia iš karto pradėjau rūpintis gražiais rankų darbo indais, reklama socialiniuose tinkluose, fotografuoti, mat iki šiol jie to nedarė.
Dirbau kartu su Dainiumi per savo atostogas, o vėliau, būdavo, baigiu darbą, tada į autobusą ir Palangą. Man viskas buvo nauja, aš jau buvau įsimylėjusi šį maistą, tad labai juo tikėjau ir priverčiau iš naujo patikėti Dainių.
Dariau viską, išskyrus sušius. Jų iki šiol nesu net bandžius daryti ir man patinka, kai man juos pagamina vyras. Bet užsiimu užkandžiais, man labai patinka bendrauti su žmonėmis. Darbų buvo įvairių, teko ir darbuotojus į darbą priiminėti, mokyti juos.
Dainius: Bet čia dar ne viskas. Mes porą metų turėjome ir restoraną „Kanpai“. Buvome įsikūrę Vilniuje, nes verslas ne tik Palangoje, bet ir Klaipėdoje labai priklauso nuo sezono.
Guoda: Taip, ir Klaipėda – labai sezoniška. Žiemą tu neturi iš ko išsilaikyti, turi sumažinti darbuotojų skaičių.
Vieną rudenį mes su Dainiumi nuvažiavome į Vilnių – tiesiog šiaip. Buvo trečiadienis. Ėjome Vilniaus gatve, o ten buvo tiek žmonių! Kaip per Jūros šventę Klaipėdoje.
„Dainiau, čia Jūros šventė! Juk trečiadienis, vidurys savaitės ir tiek žmonių. Kaip taip gali būti? Vidury senamiesčio – bele kiek stalų, bele kiek žmonių. Praeiti neįmanoma. Čia kiekvieną dieną jūros šventė. Mums reikia čia varyti. Čia galime būti bet kur, bet ką daryti – netrūks žmonių. Pažiūrėk“, – tada sakiau Dainiui.
Taip mes įsikūrėme Vilniuje. Tiesa, gana prastoje vietoje.
Dainius: Dar vieną kartą įsivėlėme...
Guoda: Dar vieną kartą įsivėlėme. Norėjome, kad nereikalautų didelių investicijų. Tada buvo karantinas ir galvojome, kad po jo čia bus labai gerai. Tos vietos šeimininkai žadėjo, kad bus turgelis, daug skirtingų maitintojų ir bus labai gerai
Dainius: Pripasakojo.
Guoda: Bet nieko tokio nebuvo. Vieta tobula, bet neišdirbta.
Dainius: Merdėjome ten metus, tada persiskėlėme į kitas gretimas patalpas. Šia vieta rūpinosi ir dirbo mūsų kolega Tadas.
Apskritai šiame versle yra sunku su darbuotojais. Ypač po karantino, kai daug virėjų, maisto gamintojų persikvalifikavo ir dirba kitus darbus.
Guoda: Tragedija su darbuotojais. Kartais rankos nusvyra, kai turi aiškinti elementarius dalykus, susijusius su švara, su tvarka. Tokie dalykai, kai vyksta nuolat, išmuša iš vėžių. Kai tu matai, kad ta vieta prastėja – tau pačiam dingsta motyvacija. Aš jau nekalbu, kaip Dainiui viskas buvo nusibodę...
Dainius: Taip. Jei ne Guoda, aš verslą būčiau jau uždaręs. Bet ji vis sakė, kad darom, kad faina. Gerai, sakau Guodai, darom. Pamatysi pati, kaip čia yra viskas. Ir ji pamatė.
Guoda: Ir pamačiau. Pati pavargau. Bet iki šiol džiaugiuosi, kai žmonės mus vertina, ateina, dėkoja. Man tai labai svarbu. Tam, kad tave vertintų kiti – turi pats tikėti tuo, ką darai. O klientai tai jaučia.
Dainius: Vieną vakarą atsisėdome ir sakome: parduodame.
Guoda: Ne taip buvo.
Dainius: O kaip?
Guoda: Dainius sulaukė pasiūlymo gaminti sušius Nidoje. Nuvažiavome pažiūrėti, kokia ten vieta. Pamenu, tą dieną buvo didelis vėjas, tuščia – ne sezonas. Bet buvo labai faina. Tuo metu prieplauka buvo tvarkoma, laivai – iškelti ant kranto. Bet kaip tai buvo fainai.
O Dainius, beje, kelis kartus buvo užsiminęs, kad norėtų gaminti sušius Nidoje. Abejojau aš, nes maniau, kad bus problemų dėl darbuotojų, dėl produktų tiekimo. Aš esu tas žmogus, kuris daug ką apgalvoja. O Dainius ne – jis neria, o paskui galvoja. Šį kartą mūsų nuomonės sutapo – abiem ši vieta patiko ir akys sužibėjo.
Aš mintyse jau mačiau, kaip čia bus vasarą, kai bus šilta. Juk tai pats Nidos centras, prieplauka –negali būti blogai. Kiekvienas žmogus, būdamas Nidoje, čia praeina.
Iš karto Dainius svarstė, kad restoranas veiks ir Klaipėdoje. Bet, sakiau jam, mes negalime turėti ir Klaipėdos. Neturėsime darbuotojų, neturėsime ir ramybės. Tą patį vakarą įdėjome skelbimą, kad perleidžiame patalpas Klaipėdoje, parduodame ir visą įrangą. Kaip tik prie restorano buvome įsirengę ir didelę terasą. Nenorėjome parduoti tik vardo – „Kanpai“. Jį norėjome pasilikti, nes mus žmonės jau žino, turime daug nuolatinių klientų. Labai mylime savo maistą ir žmones, kurie pas mus ateina.
Kai įdėjome skelbimą, skambučio sulaukėme kitą rytą. Dainius sutarė dėl susitikimo. O tada, baigęs pokalbį telefonu, pasakė: kas čia vyksta, ką mes darome? Kaip taip įmanoma?
Mes abu nežinome, ką daryti, ką sakyti susitikus? Bet viskas buvo gerai. Būsimiems pirkėjams mūsų sąlygos tiko ir per parą verslo vietą perdavėme. Po to dar skambino bele kiek žmonių.
Tada pradėjome rūpintis Nida, o prasidėjus vasaros sezonui – atsidarėme.
– Pavasario pabaiga, birželis buvo gana vėsūs. Turbūt nebuvo ir daug žmonių?
Dainius: Su striukėmis stovėjome birželį, gegužį. Galvojome, nejau bus tokia vasara?
Guoda: Mums senieji Nidos verslininkai sakė: tokios šaltos vasaros pradžios nebuvo seniai. O aš galvojau: na kodėl ji tokia yra būtent šiemet, kai mes čia?
Liepą, kai pasikeitė orai, labai smagu. Dirbdamas matai marias, laivus, bendrauji su žmonėmis – tai nepalyginamas dalykas, kai esi tarp keturių sienų. Mums čia patinka, turime nemažai klientų. Kaip ir sakė Dainius – nesijaučia, kad dirbame.
– Vasara trumpa. Klaipėdoje restorano nėra, Vilniuje taip pat. Tad ką veiksite žiemą?
Dainius: Dar nežinau. Aš turiu dar vieną veiklą, susijusią su transportu. Gal labiau gilinsiuosi į ją.
Guoda: O aš turiu darbą odontologijos klinikoje.
Dainius: Į Nidą nevažiavome užsidirbti pinigų. Norėjome čia praleisti vasarą. Iki dabar nežinau, gal mes čia neuždirbsime pinigų? Bus matyt.
Guoda: Bet net jei išeisime ant nulio, mes juk būsime pagyvenę Nidoje.
