Ne proto, o širdies metodas
Šio metodo filosofija – žmogus turėtų gyventi tarp daiktų, kurie jį džiugina. Pasak U.Urbonavičienės, kuri ne tik pati įvaldžiusi šį metodą, bet moko jį įvaldyti ir kitus, lietuvio ausiai tai skamba neįprastai, nes mes linkę įžvelgti tik praktišką, funkcinę daiktų pusę, o džiaugsmo aspektas nėra toks svarbus. Kita vertus, mus labai žavi, kad kitos kultūros į daiktus turi šiek tiek kitokį požiūrį – galbūt dvasingesnį, labiau orientuotą į estetiką nei į praktinę pusę. Tačiau metodas – ne apie tai.
Pati M.Kondo visus daiktus skirsto į penkias dideles kategorijas – drabužiai, knygos, popieriai, įvairūs daiktai, kurie pagal paskirtį skirstomi į smulkesnes kategorijas, pavyzdžiui, virtuvės rakandai, vaikų žaislai, pomėgiams skirti daiktai, kosmetika, elektronikos prekės ir pan., galiausiai – paskutinė kategorija – daiktai, kurie mums kelia sentimentus. Atliekant generalinį namų perorganizavimą, ji primygtinai siūlo sekti šia išvardinta seka.
„KonMari“ metodas skirtas generaliniam savo erdvės organizavimui, o ne kasdieniam tvarkymui, bet M.Kondo sako, kad vieną kartą tinkamai susitvarkius erdvę daugiau niekada nereikės tvarkyti namų. Galima žiūrėti į šį šūkį kaip į reklaminį, nes tai skamba labai patraukliai, bet tame yra daug tiesos. Kai tu gyveni sistemoje, vėliau reikia tik truputį apravėti piktžoles, bet daiktai niekada nebūna labai išjudėję iš savo vietų ir nėra chaoso, nes tu moki daiktus sisteminti, žinai, kaip patogu juos susidėti, tu moki pirkti, nes jau žinai, kas tau patinka. Taigi esi sąmoningesnis.
Kai namuose yra sistema, tvarkytis gali bet kas – vyras, vaikai, nes visiems aišku, kur yra daiktų vietos, jos tiesiog nekinta.
Kai daiktai jau turi savo įprastą vietą, kasdienis tvarkymasis tampa nepalyginamai lengvesnis. Tuomet tereikia daiktus grąžinti į jų vietas. O kai namuose nėra sistemos, norėdami susitvarkyti, kiekvieną kartą turime sukurti tiems daiktams vietą – gal aš jį čia padėsiu, o gal perkelsiu į kitą lentynėlę. Daiktai būna sudėti pagal logiką, kurią žinote tik jūs. Tik tuomet, kai namuose yra sistema, tvarkytis gali bet kas – vyras, vaikai, nes visiems aišku, kur yra daiktų vietos, jos tiesiog nekinta“, – įsitikinusi pašnekovė.
Pasak U.Urbonavičienės, „KonMari“ tvarkymosi metodas – tai procesas, kurio metu mes, liesdami kiekvieną daiktą ir tarsi užmegzdami su juo ryšį, klausiame savęs, ar jis mus džiugina. Tokiu būdu išmokstame intuityviai jausti, kurie daiktai mums patinka. Taigi šio proceso metu neįmanoma tvarkytis automatiškai – būtina labai įsijausti į tai, ką darome.
„Iš pradžių tai tikrai nėra paprasta. Esu tai patyrusi tiek savo kailiu, tiek padėdama žmonėms išgirsti jų vidinį balsą. Tačiau kai pradedi šį procesą, mūsų kūnas sugeba atpažinti, kas mus džiugina. Šis metodas yra ne apie proto, bet apie širdies balsą. Dėl to jis ypatingas“, – tikino metodo ekspertė.
Drabužiai: nuo ko pradėti?
Pirmiausiai būtina iškrauti visus drabužius ir susidėti juos į krūvą ant lovos ar ant grindų. Pradėkite juos tyrinėti nuo mėgstamiausio daikto.
„Kai mes paimame į rankas savo mylimiausią drabužį, mūsų kūnas nudžiunga. To neįmanoma paslėpti. Mes intuityviai reaguojame į tai, kas mums patinka. Mums patinka, kaip drabužio medžiaga liečiasi prie mūsų rankų, mums patinka spalvų deriniai, patinka atsiminimai, kaip mes jautėmės su šiuo drabužiu. Tai toks visapusiškas patyrimas, kad džiugesys patiriamas iš karto. Tuomet krūvoje ieškome kito drabužio, kuris kelia panašius jausmus.
Tokiu būdu išrenkame daiktus, kuriuos tikrai norime pasilikti, o su visais kitais pagarbiai atsisveikiname. Iš tiesų jie nėra kalti, kad kažkokiu būdu atsirado mūsų spintoje, bet neteikia mums džiaugsmo. Nors dažnai manome, kad kada nors juos užsivilksime, jeigu drabužis nedžiugina, niekada jo nedėvėsime, nes tai instinktyvu“, – patarė U.Urbonavičienė.
Atsisveikinti – tai nereiškia išmesti į konteinerį. Šiais laikais galima rasti daug būdų, kam perleisti nereikalingus daiktus – pradedant draugais ar giminaičiais, baigiant labdaros organizacijomis ar pabėgėliais.
Kodėl būtina peržiūrėti knygas
Lygiai taip pat reikia elgtis su knygomis – visas iškraustyti iš lentynų ir tarsi jas pažadinti, iš naujo su jomis susipažinti.
„Kiekvieną knygą imame į rankas, jos nevartome, o vadovaujamės pirmu pojūčiu, pirmu įspūdžiu – ar ji mane vis dar džiugina. Knygas, kurios lieka namuose, susidedame atgal į lentynas, o su kitomis, kurios jau įvykdžiusios savo paskirtį, atsisveikiname.
Jeigu perskaitėme tik pusę knygos ir negalėjome jos niekaip pabaigti, tos knygos paskirtis buvo ją perskaityti iki pusės.
Jeigu įsigytos knygos taip ir neperskaitėme, vadinasi, jos paskirtis buvo būti nupirktai. Jeigu perskaitėme tik pusę knygos ir negalėjome jos niekaip pabaigti, tos knygos paskirtis buvo ją perskaityti iki pusės.
Paleiskime jas, taip pat ir iliuziją, kad kažkada tas knygas dar skaitysime: esą dabar neturime laiko. Mes save apgaudinėjame sakydami, kad neturime laiko. Iš tiesų mes tiesiog jo neskiriame vieniems dalykams, o skiriame kitiems.
Kai vietoj sakinio „aš neturiu laiko“ pradėjau sakyti „aš neskiriu tam laiko“, labai daug kas viduje pasikeitė. Yra didžiulis skirtumas tarp šių dviejų sakinių“, – teigė pašnekovė.
Pasak jos, tokiu būdu susitvarkę namus mes susitvarkome ir savo prioritetus, prisimename savo vertybes. Kitaip tariant, labai stipriai iš naujo su savimi susipažįstame ir atrandame dalykų, kurių apie save nežinojome: pavyzdžiui, kokias knygas aš pirkau, kodėl jas pirkau, o gal visos knygos mano namuose yra dovanotos, kas jas man dovanojo ir norėjo, kad jas perskaityčiau, ir pan.
„Dar vienas svarbus momentas, kad, atsisveikinę su dalimi knygų, namuose atlaisviname vietos naujai informacijai. Galiausiai yra knygų, kuriose esanti informacija pasenusi, ir jas laikome tik dėl sentimentų, nes tai tėvų ar senelių palikimas. Jų paskirtis – tik priminti praeitį.
Tačiau gal sentimentams patenkinti užtektų vienos ar dviejų knygų, kurios man primintų artimus žmones? Gal tam nereikia turėti 150 knygų? Taip pat, jeigu mėgstate senų knygų kvapą, gal užtenka turėti jas penkias, o ne 100? Reikia suvokti, kad šios knygos – mūsų sentimentai ir neturi nieko bendra su knygomis, kurias dar kada nors skaitysime“, – aiškino U.Urbonavičienė.
Popieriai vietos neužima, bet turi emocinį krūvį
M.Kondo teigimu, popieriai – viena iš kategorijų, kurią labai sunku mylėti. Tai sąskaitos, užrašai, studijų, seminarų, kursų konspektai, laiškai, vaikų piešiniai, įvairiausi dokumentai, sutartys, žurnalai, daiktų instrukcijos ir garantijos.
Ši kategorija skirstoma į tris grupes: į popierius, kuriuos saugosime amžinai, į popierius, kuriuos saugosime laikinai, ir į popierius, su kuriais dar reikės kažką nuveikti.
Į pirmą kategoriją įeina buto dokumentai, įvairūs asmens dokumentai ir pan. Į antrą kategoriją įeina daiktų garantijos, draudimo, darbo, nuomos sutartys, t. y. viskas, kas turi galiojimo laiką, po kurio popierius bus galima išmesti, arba, jeigu jie mums kelia emocijas, perkelti į sentimentus keliančių daiktų skyrių. Trečios kategorijos popieriai – tai sąskaitos, dovanų čekiai, kuriuos reikia išnaudoti, sąrašai darbų, kuriuos dar reikia padaryti, ir pan.
„Popieriai apgaulingi ta prasme, kad fiziškai jie neužima daug vietos, bet savyje talpina labai daug informacijos, kuri užima vietą mūsų galvoje. Pavyzdžiui, senas kvietimas į teismą arba senas baudos kvitas. Praktiškai tas popieriaus lapelis neužima jokios fizinės vietos, bet jo emocinis krūvis yra siaubingai didelis. Reikia turėti tai omeny ir tvarkyti popierius pagarbiai, nepasiliekant sau vidinio balasto. Jų negalima pamiršti ir bet kur užkišti“, – aiškino pašnekovė.
Kodėl svarbu tvarkyti kategorijomis
Pasak U.Urbonavičienės, jau vien tik susitvarkę drabužius, knygas ir popierius, pajausime labai stiprius vidinius pokyčius. Viduje tarsi atsiranda džiaugsmo raumuo ir mes pradedame daryti sprendimus remdamiesi tuo, kas mus džiugina.
Tuomet galima pereiti prie buitiškesnių kategorijų. Nepatartina pradėti nuo virtuvės, nes tai labai sudėtinga. Kaip tai daryti, pakalbėsime kituose straipsniuose. Tačiau drąsiai galima imtis mažesnių kategorijų, pavyzdžiui, kosmetikos.
Pasak U.Urbonavičienės, jau vien tik susitvarkę drabužius, knygas ir popierius, pajausime labai stiprius vidinius pokyčius.
Tvarkymosi kategorijomis privalumas tas, kad mes labai aiškiai apibrėžiame ribas, todėl mūsų neprislegia mintis apie daiktų, kuriuos reikia sutvarkyti, gausybę. Atradę laiko, tiesiog prisėdame prie savo kosmetikos, papuošalų, kanceliarinių prekių ar pomėgio dalykų. Šiuos daiktus sutvarkyti atrodo įkandama, tai neatima daug pastangų ir mes žinome, kad, sekdami kategorijomis, galiausiai susitvarkysime visus savo daiktus.
Kaip elgtis su sentimentais
Paskutinė kategorija – daiktai, kurie mums kelia sentimentus. Jų gali būti bet kurioje kategorijoje, pavyzdžiui, mums brangi suknelė, knyga, užrašai, nuotraukos ir pan.
„Šiuo atveju man nepatiko mintis, kad reikia pasilikti tik tuos sentimentus, kurie džiugina. Man atrodė, kad tai nesąžininga, nes taip tarsi atsisakai dalies savo gyvenimo. Tačiau džiaugsmą galima susieti su dėkingumu. Todėl, tvarkydama sentimentų keliančius daiktus, turėjau intenciją pasilikti viską, už ką esu dėkinga.
Tuomet laikydami rankose dienoraštį, kurį rašėme, kai jautėmės blogai – mus paliko artimas žmogus, mes praradome darbą ar patyrėme kokią nors skriaudą, jausimės dėkingi už tai, kad tai buvo, juk tie įvykiai mus atvedė į šią dieną. Taigi šių daiktų tvarkymas – tai proga paleisti traumines patirtis už jas padėkojant, bet aiškiai sau pasakant, kad toliau jų vilktis su savimi nenorime. Tokie paleidimo momentai yra labai stiprūs.
Mane asmeniškai namų tvarkymas pagal šį metodą paveikė daug stipriau negu pokalbiai su psichoterapeutu, nes daiktai apie mus sako daug daugiau, negu mes patys galime papasakoti. Mes galime papasakoti, ką tik norime, o mūsų daiktai yra objektyvūs liudininkai, jie pasakoja apie tai, kas iš tiesų įvyko.
Pavyzdžiui, aš galiu sakyti, kad priimu save tokią, kokia esu, bet mano spintoje – suknelės, į kurias vos įlendu. Tai reiškia, kad aš tikrai nepriimu savo kūno, iš tiesų nesutariu su savimi. Būtent todėl šis namų tvarkymo metodas keičia žmogaus gyvenimą – jis paliečia labai gilius vidinius dalykus“, – teigė pašnekovė.
