„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2022 07 28

Nuo maisto chemijos iki šokio su ugnimi: tikrąjį pašaukimą Aušra atrado mokykloje

Aušrą Degutytę-Kančauskienę visada žavėjo chemija: baigusi mokyklą, ji įstojo mokytis į Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultetą, o po ketverių bakalauro studijų metų magistrui pasirinko maisto chemijos ir analizės specialybę, pradėjo dirbti farmacijos kompanijos laboratorijoje.
Moksleiviai su mokytoja
Moksleiviai su mokytoja / 123RF.com nuotr.

Tačiau nors iš išorės galėjo atrodyti, jog Aušros gyvenimas klostosi sėkmingai, viduje ji nesijautė laiminga. Ir štai tada, kai, išėjusi iš tuometinio darbo, išvydo programos „Renkuosi mokyti!“ skelbimą ir užpildė anketą, atėjo visiškai kitoks jos gyvenimo posūkis.

Šiandien Aušra yra mokyklos „Pažinimo medis“ chemijos mokytoja ir STEAM veiklų koordinatorė, mokymo programos alumnė. Ji įsitikinusi: šiandieniniame pasaulyje, kuris siūlo mokiniams neaprėpiamą įvairovę, sudominti mokinį pamokoje, turint tik lentą ir vadovėlį, yra be galo sudėtinga.

Asmeninio albumo nuotr./Aušra Degutytė-Kančauskienė
Asmeninio albumo nuotr./Aušra Degutytė-Kančauskienė

– Aušra, papasakokite daugiau apie savo, kaip mokytojos, profesinį kelią: kaip atkeliavote iki chemijos mokytojos ir koordinatorės darbo?

– Kai baiginėjau mokyklą, tikrai nesvajojau apie mokytojo darbą – tuo metu mane labiausiai domino chemija. Baigusi mokyklą, įstojau mokytis į Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultetą.

O šalia chemijos virė kūryba: drauge su bendraminčiais įkūrėme šokio su ugnimi studiją, kurioje mokėme įvairaus amžiaus žmones šokti naudojant cirko įrankius. Ne tik mokėmės studijoje, bet ir statėme spektaklius, iš kurių išaugo ne vienas Lietuvos šiuolaikinio cirko artistas.

Tačiau panirus į kūrybą, niekur nesitraukė ir chemija bei mokslinė veikla – po ketverių bakalauro studijų metų magistrui pasirinkau maisto chemijos ir analizės specialybę. Tuo laikotarpiu išvykau stažuotis į Austrijos „Gaz“ universitetą, pradėjau dirbti farmacijos kompanijos laboratorijoje.

Nors iš išorės galėjo atrodyti, jog gyvenimas klostosi sėkmingai, viduje nesijaučiau tikrai laiminga. Tad susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, išėjau iš tuometinio darbo.

Apie metus praleidau rašydama projektus, savanoriaudama, ilsėdamasi, kol išvydau vienos programos skelbimą: pasirodė įdomus iššūkis, tad nieko nelaukusi užpildžiau anketą, ir štai nuo to prasidėjo mano pedagoginis kelias mokykloje.

– Koks jums pasirodė mokytojo darbas?

– Pedagogo darbas yra įvairus, dinamiškas, visa apimantis, čia nebūna dviejų vienodų dienų! Man patinka, kad yra paskata nestovėti vietoje – būtina kasdien kažkuo domėtis, mokytis, tyrinėti, šiame darbe daug kūrybos, bendravimo, augimo.

O labiausiai mane uždegė šio darbo prasmė ir tikslas – savo žiniomis prisidėti prie vaikų ateities kūrimo. Man svarbiausia mokytojo darbe yra meilė žmonėms ir mokslui.

Pedagogo darbas yra įvairus, dinamiškas, visa apimantis, čia nebūna dviejų vienodų dienų!

– Gal tai ir yra vadinama pašaukimu?

– Tikriausiai. Pirmuosius metus dirbau vienoje iš šalies valstybinių mokyklų, pamokose kas savaitę sutikdavau per kelis šimtus moksleivių. Bandžiau kiekvieną iš šių mokinių išgirsti, pamatyti, suprasti, tačiau, kai klasėje yra 30 mokinių, tai sunkiai įgyvendinama misija.

Šiuo metu, dirbdama privačioje mokykloje, turiu klasėje beveik perpus mažiau mokinių, kas leidžia prieiti prie kiekvieno vaiko, jį išklausyti ir padėti jam augti jo tempu pagal jo poreikius. Stengiuosi pajausti ir pažinti kiekvieno vaiko asmenybę.

Vaikai mokykloje mokosi 12 metų – jie čia formuojasi, auga, bręsta, tad itin svarbu man, kaip mokytojui, padėti jiems atrasti ir formuoti save. Pedagogo darbas šiuo aspektu labai atsakingas, bet tuo pačiu – kupinas iššūkių.

– Kas jums atrodo didžiausias iššūkis?

– Šiandien labai daug kalbame apie tai, kaip didinti mokinių įsitraukimą, jų vidinę motyvaciją mokytis. Tikslas – kad vaikai ne kaltų informaciją iš vadovėlio, o noriai patys mokytųsi, analizuotų, samprotautų, kurtų. Kalbame apie tai, kad pamokos turi būti įdomios – mokytojai turi pasiūlyti vaikams tokias veiklas, kurios juos pačius sudomintų, įtrauktų ir motyvuotų.

Tačiau čia atsiranda esminis prieštaravimas: mūsų bendrosios ugdymo programos yra orientuotos į žinias, vaikai užverčiami gausia informacija ir tiesiog turi ją išmokti, įsisavinti, nes jų laukia vertinamieji testai, egzaminai. Tai nepalieka laiko kūrybai, diskusijoms, improvizacijai, veikloms, kurios skatintų socialinius ryšius bei ugdytų mokinių kūrybiškumą.

123RF.com nuotr./Mokykloje.
123RF.com nuotr./Mokykloje.

Pažvelkite į darbo rinką – joje reikia ne tik akademinių žinių. Įmonių vadovai ieško kūrybingų, mokančių bendrauti, laisvai mąstančių, darbščių žmonių. Šių kompetencijų reikės ir po 10 ar 20 metų. Šiandien taip pat labai trūksta specialistų, kurie dirbtų gamtos mokslų, inžinerijos ir technologijų srityse. Mano nuomone, šiandieninės mokyklos užduotis – įkvėpti jaunus žmones pažinti šias kryptis.

Technologiniai, inžineriniai, gamtos mokslai yra tarpdisciplininiai, jie apima daugybę sričių ir dėstomųjų dalykų. Idealus įrankis vaikus į tai įtraukti – projektinė veikla. Patyrimu, tyrinėjimu grįstas ugdymas parankus integruoti reikiamas žinias, o ir mokiniams įdomus, nes jie patys aktyviai įsitraukia bei tuo mėgaujasi.

– Kaip tai atrodo praktikoje?

– Mano koordinuojamoje projektinėje veikloje dalyvauja kone visų disciplinų mokytojai, dirbantys su 5–10 klasėmis. Moksleiviai atlieka įvairius bandymus, eksperimentus, tyrinėja tam tikrus gamtos reiškinius. Žinoma, per daug nenutoldami ir nuo paties ugdymo turinio.

Pavyzdžiui, penktoje klasėje, kai per gamtos ir žmogaus pamokas pradėjome giliau kalbėti apie fotosintezę, penktokai tyrė fotosintezės greitį. Atlikdami tam tikrus tyrimus, stebėjo, per kiek laiko augalo lapeliai pakyla į viršų.

Moksleiviai atlieka įvairius bandymus, eksperimentus, tyrinėja tam tikrus gamtos reiškinius.

Taip pat konstravo žaliąsias sieneles ir tyrė, kada klasėje prisikaupia daugiau CO2 – su žaliąja sienele ar be jos, kiek klasėje prisikaupia drėgmės ir pan. Mokiniai sodino pupeles ir stebėjo, kaip jos auga skirtingo apšvietimo sąlygomis.

O štai šeštokai tyrinėjo mišką, septintokai – kerpes ir oro užterštumą. Aštuntokų tema buvo susijusi su greičiu, per chemijos pamokas kalbėjo apie chemines reakcijas. Tad sugalvojome konstruoti automobilį iš plastiko atliekų: jis turėjo būti varomas cheminės reakcijos energijos ir nuvažiuoti kuo tolesnę ir tiesesnę trajektoriją. Arba sukonstruoti raketą, kuri pakiltų kuo aukščiau.

Devintokai tyrinėjo vandenį: ėjome į žygius, važiavome dviračiais iki ežerų, ėmėme mėginius iš įvairių vandens telkinių, tyrėme cheminę vandens sudėtį ir t.t. Dešimtokų tema buvo susijusi su ekologija, tad atlikome su ja susijusius tyrimus.

– Projektai labai įvairūs, kuo matuojate jų sėkmę?

– Didžiausia visų projektų sėkmė, mano manymu, geriausiai pamatuojama ne gaunamais rezultatais, o mokinių įsitraukimu. Jei mokiniai įsitraukė, jiems buvo įdomu, jų akys degė – projektas pavyko, tai didžiausia sėkmė.

123rf.com nuotr./Mokytoja
123rf.com nuotr./Mokytoja

– Kalbėdami apie projektus, kalbame ne vien apie akademiškumo ugdymą?

– Tikrai taip, visų pirma kalbame apie mokinių įsitraukimą, motyvaciją mokytis. Šiandieninis pasaulis siūlo mokiniams neaprėpiamą visko įvairovę – tokiame fone sudominti mokinį pamokoje, kurioje turi tik lentą, vadovėlį ir dar kokį nors vaizdo įrašą, yra be galo sudėtinga.

Akivaizdu, kad pamokose mokiniams reikia tikros veiklos, gyvo patyrimo. Projektų metu mokiniai tampa atradėjais, kūrėjais, eksperimentatoriais – važiuoja, žygiuoja, liečia, uosto, ragauja, stebi ir analizuoja, galvoja idėjas bei jas įgyvendina konstruodami, tirdami, augindami ir pan.

Kitaip tariant, jie ieško sprendimų iškeltoms problemoms spręsti. Ir ne hipotetinėms, teorinėms, o praktinėms, realioms – projektų metu jie dirba su gyvenimiškomis problemomis. Štai tada atsiranda mokymosi prasmė. Išmokta formulė, nepritaikyta praktikoje, lieka tik teorija, o projektinė veika yra puiki galimybė prisiliesti prie realių profesijų, tikro gyvenimo.

Akivaizdu, kad pamokose mokiniams reikia tikros veiklos, gyvo patyrimo.

Kartą su trejų metų dukra sodinau pomidorus ir pagalvojau, o kodėl gi nepadarius to mokykloje? Aptariau idėją su kolegomis, ir štai nuo kitų metų kartu su partneriais iš Latvijos, Estijos bei Norvegijos pradedame įgyvendinti projektą „Mokyklos bendruomenės šiltnamis“: vyresnėliai konstruos išmaniuosius šiltnamius, pradinukai susipažins su augalininkystės pradmenimis, patys mažiausi, ikimokyklinukai, visus metus stebės daržą, tyrinės, džiaugsis rezultatais.

Viso projekto metu vyresni mokiniai bendraus su mažaisiais, dalinsis savo įžvalgomis ir patirtimi. Čia susipina technologijos, biologija, fizika, chemija, ateities inžinerija, inovatyvumas – ir kiek įdomaus veiksmo!

Iš pradžių pati labai skeptiškai žiūrėjau į STEAM projektų įgyvendinimą. Esu chemijos mokytoja, vertinu akademinį mokymąsi. Man patinka mokslas, formulės ir skaičiavimai. Maniau, kad tokios veiklos yra vaikų žaidimas. Bet kai įsitraukiau, pradėjau bendradarbiauti su mokiniais, kitais mokytojais, mokyklomis, tarptautinėmis komandomis, pamačiau, kad tai yra dar neatrasta sritis, kurios potencialas – milžiniškas.

Labai svarbu ir tai, kad šios veiklos paremtos tarpusavio bendradarbiavimu, visų pirma – tarp mokytojų. Manau, kad mokyklos STEAM projektų sėkmė – stiprios ir darnios mokytojų komandos nuopelnas, visi projektai – tai mūsų bendras darbas.

– Kas, jūsų požiūriu, yra perspektyvi, gera mokykla?

– Idealios švietimo sistemos, kaip ir mokyklos, nėra. Yra inovatyvių mokyklų ir yra tradicinių. Gal gerai tada, kai esi kažkiek per viduriuką? Viena vertus, prisilieti prie inovatyvių sprendimų, kita vertus – išlaikai pagrindą po kojomis.

Mano manymu, šiandien svarbiausia, kad mokykla nebūtų vien žinių kalykla, kad tai būtų patirties, patyrimo ir pažinimo kalvė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs