Nuteistasis megzti išmoko dar laisvėje, ten jį pamokė profesionali mezgėja. Šį užsiėmimą jam teko prisiminti, kai atsidūrė įkalinimo įstaigoje, tuomet megzti ėmė būdamas drausmės grupėje, padedamas Resocializacijos skyriaus specialistės. Vėliau perėjęs į paprastą grupę, dirbdamas ūkio skyriuje laisvalaikiu toliau mezgė. Jam mezgimas veikė kaip raminantieji vaistai, neleidžiantys palūžti, pasiduoti negatyvioms nuotaikoms.
Vėliau gimė idėja megzti kojinytes neišnešiotiems, anksčiau laiko gimusiems kūdikiams, kuriems labiausiai reikia šilumos, be to tikros vilnonės kojinės dirgina taškus jų pėdutėse ir skatina „ankstukų“ vystymąsi ir augimą.
Megzdamas kojinytes kūdikiams nuteistasis mato kur kas didesnę savo darbo prasmę. Vis dėlto net ir jis nustebo, kai buvo pranešta, kad jo numegzti darbai keliaus į Vilnių, fondą „Ankstukai“. Prie šio fondo veiklos prisideda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Fondo atstovus taip pat nustebino dovana iš įkalinimo įstaigos, jiems buvo jautri staigmena sulaukti pagalbos ir supratimo iš bausmę atliekančio žmogaus.