Klaipėdoje gyvenantis Mindaugas Mačiulskis ir pats sau bando paaiškinti, kas nutiko, kad jo pomėgio objektu tapo seni... obliai.
Tik pirmyn?
Logiškiausia būtų, jei Mindaugas būtų pradėjęs kolekcionuoti ką nors, susijusio su sportu, nes sporto visada buvo ir yra daug jo gyvenime. Bet ne – atsirado obliai. Daiktas, gana tolimas ir jo gyvenimo būdui, ir interesams, bet ne... gyvenimo filosofijai. „Oblius – tai instrumentas, kuriuo veiksmas atliekamas tik pirmyn. Aš turbūt toks pats: kad ir kas atsitiktų, einu pirmyn. Užsispyrusiai, gal ne visada iš karto sėkmingai, bet pirmyn“, – sako Mindaugas.
Oblius – tai instrumentas, kuriuo veiksmas atliekamas tik pirmyn. Aš turbūt toks pats: kad ir kas atsitiktų, einu pirmyn.
Vis dėlto kolekcijos atsiradimo priežastį galima užčiuopti ir kitą. Nuo vaikystės prie pirties malonumų tėčio pripratintas Mindaugas visada svajojo, kad kada nors pastatys ir savo pirtį, kurios interjerą... reikės papuošti. Kai kartą turguje akis užkliuvo už seno obliaus, jis jam irgi pasirodė labai dekoratyvi interjero detalė, taigi ir nusipirko. Paskui dar vieną, dar ir dar...
Taigi jau yra kuo puošti pirtį, tik pirties dar nėra. Tačiau pašnekovas juokiasi, kad pirtis tikrai bus – tai tik laiko klausimas. O kol nestato jos, „žaidžia“ su obliais. Visi jo eksponatai labai gražiai sutvarkyti, nuvalyti, nulakuoti ar nualiejuoti, o kai kuriems suteikta ir nauja funkcija.
Senam daiktui – nauja funkcija
„Man patinka, kai senas daiktas tarsi prikeliamas antram gyvenimui. Žinoma, jei eksponatas labai vertingas, retas, antikvarinis, tai geriau jo negadinti. Užtenka nuvalyti, sutvarkyti ir daiktas jau pats savaime bus gražus. Bet kai kuriuos galima paversti įdomiais dalykais ir pastatyti netikėčiausiose vietose, pavyzdžiui, ant rašomojo stalo kaip pieštukinę arba ant baro kaip taurelių padėklą“, – sako Mindaugas.
Jis apskritai nagingas vyras, o darbas su medžiu jį ypač vilioja. Yra pabandęs įvairių medžio apdirbimo technikų, sumeistravęs ne vieną baldą. Nors obliuoti dar neteko. Mat darbui su obliumi reikia ir tinkamos vietos, ir papildomos įrangos. O restauruoti oblius paprasta ir primena meditaciją – šveiti, valai, dažai, kali, suki ir apie nieką negalvoji.
Kriterijai keisis
Savo kolekcijos eksponatus Mindaugas perka įvairiausiose vietose, bet dažniausiai – sendaikčių turguose. Yra atkeliavusių iš Ukrainos, Vokietijos, Anglijos, Airijos, Švedijos, bet dauguma pirkti Lietuvoje. Kai kurių oblių geležtes žymi jų gamintojų spaudai, o vienas oblius, beje, gautas dovanų iš Skuodo, pažymėtas 1897 metų data. „Šiandien mano kolekcijoje, kuriai vos dveji metai, – 23 obliai, ir man patinka šis skaičius, mano dukros gimimo diena, bet greitai jis pasikeis – oblių, tikiuosi, daugės“, – šypsosi Mindaugas.
Restauruoti oblius paprasta ir primena meditaciją – šveiti, valai, dažai, kali, suki ir apie nieką negalvoji.
Oblius jis perka dažniausia įvertindamas jų grožį, nors sako, kad pastaruoju metu turbūt rinksis kitą kriterijų: senumą ir retumą. Jeigu jau formuojasi kolekcija, tai ji turi būti kuo nors vertinga. Labai norėtų aplankyti turgus Prancūzijoje ir Belgijoje – galbūt pavyktų parsivežti ką nors įdomesnio ir vertingesnio. Beje, kalbant apie vertę, tai pirkiniai juokingai pigūs – Mindaugas yra mokėjęs nuo 3 iki 8 eurų – matyt, nėra kolekcininkų medžiojama prekė.
Plečiasi ir akiratis
Šalia oblių beveik nematomai susikaupė ir daugiau senovinių medžio apdirbimo įrankių. Daugumą jų Mindaugas įsigijo dėl jam patikusių senų rankenų ar įdomesnės paskirties. O apie oblius tapo įdomu ir paskaitinėti, daugiau sužinoti, todėl progai pasitaikius nusiperka literatūros ir plečia akiratį. Atrodo, kad įrankis labai paprastas, primityvus, o visose šalyse jis buvo vis kitoks. Vienoks Japonijoje, kur mediena visada buvo tausojama, ir visai kitoks, sakysime, Skandinavijoje, kur medžių netrūksta.
Ir dabar dar yra stalių, dirbančių obliais, ne viską yra pakeitusios staklės. Tačiau šių laikų oblių dizainui niekas neskiria ypatingo dėmesio. Anksčiau net ir oblių buvo labai dekoratyvių – raižytų, graviruotų, ažūrinių. Interneto platybėse galima rasti tikrai įspūdingų ir brangių eksponatų. Na, bet tikri medžio meistrai visais laikais reikliausi būdavo jo geležtei – visa kita, tarp jų ir grožis, – tik antraeiliai dalykai. Mindaugas staliumi greičiausiai jau netaps, obliuoti jei ir pabandys, tai tik dėl įdomumo, todėl greičiausiai grožio kriterijus išliks. O kaip kitaip – pirtį tai reikės puošti.
Oblius iki šiol yra vienas populiariausių stalių instrumentų. Teigiama, kad oblių rado kasinėdami Pompėją, tačiau labai populiarus jis tapo renesanso epochoje, kai sparčiai vystėsi ne tik menai, bet ir statybos.
D.Didro enciklopedijoje, išleistoje 1751 m., oblius yra aprašytas labai išsamiai. Instrumentas naudotas statybose, baldų gamyboje, kuriant interjerą. Įdomu, kad nuo tų laikų jis ne tiek daug ir pasikeitė.
Obliai dažnai skirstomi į angliškus, vokiškus, prancūziškus, amerikietiškus, japoniškus ir kiniškus. Beje, būtent Kinijoje šiuo metu gaminami žymiojo „Stanley“ vardo obliai. Tad kolekcininkų forumuose rekomenduojama amerikietiškus oblius blusų turgeliuose įsigyti, jei jie pagaminti iki 1950 m.
Amerikoje ši bendrovė buvo įkurta 1843 m., o po 14 metų nuo jos atsiskyrė „Stanley Rule and Level Company“, kuri vėliau ir išgarsėjo kaip „Stanley“. Ji 1869 m. nupirko septynis patentus iš anglo L.Bailey, kuris tuo metu buvo žinomas oblių gamintojas ir jų konstrukcijos tobulintojas. Jie bendradarbiavo dar kelerius metus ir taip atsirado bene žymiausias kokybiškas ir iš dalies nebrangus oblius, kuris gamintas iki 1961 m., nors pati amerikietiška firma tegyvavo iki 1935 m.
Obliai įvairiose šalyse dažnai gaminti iš medžio su metalinėmis geležtėmis, tačiau buvo gaminami ir metaliniai – iš plieno, žalvario ir ketaus. Pastarieji bene lėčiausiai susidėvi, tačiau yra ir sunkiausi bei brangiausi.
Rusijoje ir šalyse kaimynėse bene labiausiai paplitę vokiškojo modelio obliai, nors iš esmės jie niekuo nesiskyrė nuo prancūziškų. Angliško obliaus kaladėlė platesnė ir trumpesnė, suapvalintais šonais, kad rankai būtų patogiau.
Amerikietiškų oblių kaladėlė iš pradžių būdavo liejama iš ketaus, o peiliai jame būdavo tvirtinami varžtais ir spyruoklėmis.
Bene žymiausias senovinių instrumentų aukcionas yra Amerikoje – „Brown tool auction“. Jo rekordas – oblius, nupirktas už 114 tūkst. JAV dolerių.
Bene žymiausias senovinių instrumentų aukcionas yra Amerikoje – „Brown tool auction“. Jo rekordas – oblius, nupirktas už 114 tūkst. JAV dolerių. Pirkti galima ne tik jame dalyvaujant, bet ir neakivaizdžiai, o pirkiniai mielai siunčiami į visą pasaulį. Leidžiami ir katalogai, o oblių ten šimtai modelių ir modifikacijų.
Jau XIX a. obliai pradėti žymėti skaičiais nuo 1 iki 8. Pats populiariausias ir universaliausias yra 4 numerio.
