Kviečiame skaityti. Laišką parašė mama Ona ir Lietuvos šeimos centras.
Pirmadienio rytas. Labiau, nei žadintuvo skambutis, keltis motyvuoja krebždenantis jaunėlis, lyg tyčia savo telefoninį budiklį nusistatęs anksčiau manojo. Jis jau pageidauja karšto sumuštinio pusryčiams. Galvoje – įsikalta frazė, kad tėvai darbo dienos ryte turi atsikelti anksčiau nei vaikai, tad kojomis paliečiu žemę.
Džiaugiuosi, kai po savaitgalio ateina pirmadienis – diena, kai visi išsiskirsto kas kur. Myliu savo darbą. Rimtai. Ir labai. Ten atsiskleidžia kūrybingoji mano dalis, ten sutinku šviesius, protingus ir charizmatiškus žmones. Galiu įgyvendinti idėjas ir sulaukti pagalbos, savimeilės paglostymo. Ir pinigų. Pirmadienį mano nepaliaujamo auklėjimo ir užimtumo įsipareigojimus perima profesionalai (mokykloje, darželyje), o mano rankos, kojos ir galva tampa laisvos.
Vaikų žadinimai, šypsenos, pasilabinimai, niurzguliai pereina į kitas nuotaikas. Pusryčiaujame su vyru kartu ir suprantu, kad tai – svarbi ritualo dalis. Pastovi dienos taisyklė, kurią praleidus, iškart pasijaučia kažkoks trūkumas.
Leidžiu per pirštus ilgus mažosios plaukus, šukuodama į vieną kasą (taip lengviau išsipinti darželyje, einant pietukų), susegioju įvairiaspalviais segtukais. Pajuntu, kad mamų prisilietimai matyti visur – vaikų išplautuose rūbuose, paglostytose galvose, išlydinčiame žvilgsnyje.
Išbrazdėjus visiems, lieku viena su savo dienos sąrašu – Dieve, kiek daug visko. Kaip aš išlaviruosiu toje makalynėje?
Meldžiuosi. Už save ir vyrą, vaikus ir tuos, kurie mūsų kelyje kartu.
Kol nepagavau inertiško pagreičio dienos bėgime, einu įkvėpti ramybės. Atsisėdu savo balkonėlyje, lauke tingiai šiurenant pavasarine žaluma apsipylusioms šakoms, ir meldžiuosi. Už save ir vyrą, vaikus ir tuos, kurie mūsų kelyje kartu. Galvoje iškyla Šventraščio mintis „niekuo per daug nesirūpinkite...“ Malda trunka neilgai – vos penkiolika minučių, bet jaučiu, kad sutvirtėju visai dienai. Greitai išvedu šunį ir užrakinu duris, pasiruošusi įgyvendinti svarbiausius darbus.
Stabteliu kavos tinkle karamelinio kofeino – palepinu save tiesiog šiaip, be progos. Džiugesys dėl saulėto, žvarboko ryto, saugaus, savito istorinio miesto, burkuojančių balandžių, byrančių žiedlapių, skubančių ar atsipalaidavusių žmonių kutena širdį.
Susitvarkau su darbais ir kimbu į svarbiausius naminius iššūkius – rytoj jaunėlio gimtadienis ir – surprise surprise! – mes dar nieko konkretaus nesuplanavome, kaip ir kur švęsime! Nes iš pradžių jis sakė nenorįs švęsti, tada mes įkalbėjome kažkaip paprastai, bet gražiai paminėti – pasikviesti keletą draugų ir nuvažiuoti į ypatingą ledainę, o jau išvakarėse šis planas pavirto į sumanymą pasikviesti pusę klasės palaipioti sienele. Štai tau užduotis, mama.
Į mano telefoną skrieja žinutės, prašančios vienus vaikus iš sąrašo išbraukti, o kitus įkelti, o aš tik prašau dar jų nekviesti, kol konkrečiai nesuderinau laiko ir vietos. Ką aš žinau, gal vietų neįmanoma gauti artimiausiu metu? Pasirodo, įmanoma. Kaip tik likęs vienas tarpelis savaitgalyje, kurį nedelsdama pasičiumpu – daug dūkimo, mažai valgymo, liuks, man tinka! Vakare atvažiuosiu kvietimų. Dar vieną atliktą darbą pažymiu varnele. Yes!
Mintys stabteli prie kito vaiko – vyresnėliui tragiškai nesiseka matematika, o po paskutinio pasimokymo su tėčiu jų santykiuose liko minusas, galvoje matematinių žinių irgi – minusas. Kategoriškai uždraudžiau jiems kartu mokytis, nuo ko abiem akivaizdžiai palengvėjo (visada patogiau, kai neaiškioj situacijoj kažkas kitas priima sprendimą ir atsakomybę už jį).
Ėmiausi korepetitoriaus paieškos. Hmmm... vyrukas, X metų mokantis kitus, bla bla bla, „aiškiai ir suprantamai paaiškinantis sudėtingus dalykus“ – a, šitas man tinka! Susisiekiu, paaiškinu situaciją, susitariu dėl laiko, išgirstu kainą – trisdešimt eurų už dvi akademines valandas, atgaunu kvapą ir išsiunčiu patvirtinančią žinutę dėl susitikimo. Už sprendimus reikia mokėti. Mitriai sugalvoju, kad sumą galėtume dalinti į tris dalis po lygiai, kad pasekmes pajaustų visi – aš, vyras ir vyresnėlis. Nei vienam iš jų taip ir neužsimenu apie paskutinį savo sprendimą.
Susipakuoju savo priemones ir judu iš savo darbo vietos į gyvenimą – ką reikės, sutvarkysiu telefonu. Važiuoju pas vyresnėlį į mokyklą – tarėmės kartu papietauti prieš jo vizitą pas psichologę. Jam – problemos mokykloje. Abu pasitarę nusprendėme, kad žvilgsnis iš šono ir pokalbis nepamaišys. Antras kartas, bet žada daugiau neiti. Pasakiau, kad šį sprendimą turi pats pranešti.
Tokia strategija pasiteisino su jaunėliu – jis priėmė sprendimą ir laikosi jo po šiolei, nebereikia reguliariai įkalbinėti po keturis kartus per savaitę. Vyresnėlis įsėda į mašiną. „Kaip mokykla?“. Ir pasipila iš mano paauglio nepasitenkinimo lavina...
Niekas su manimi taip nekalba, nes gerbia, ir keiksmažodžių man girdint nevartoja.
Taip sužinau, kokie aplink visi durni, ypač mokytojai. Klausau pašiurpusi jo žodyno, suprantu, kad tai – emocinė iškrova, bet prisimenu ir savo pareigą suteikti tam tikrų žinių apie gyvenimą, tad sakau: „Klausyk, aš suprantu, kad tu nepatenkintas, bet parink žodžius savo nepasitenkinimui išreikšti. Aš esu moteris, o tu paklausyk, kaip prie manęs kalbi! Niekas su manimi taip nekalba, nes gerbia, ir keiksmažodžių man girdint nevartoja. Tad prašau ir tavęs apsieiti be jų prie manęs ir kitų suaugusiųjų.“
Žmogus atsiprašė ir daugiau nelabai turėjo ką pasakyti – matyt, emocijos, reiškiamos keiksmažodžiais, skanesnės nei paprastai iškalbamos. O aš likau didžiai patenkinta savo auklėjamąja kalba.
Pietaujame kiniečiuose. Mano paauglys išsitraukia telefoną, nes iš esmės nėra apie ką kalbėtis. Jis nori atsikvėpti, o ne narplioti/būti tardomas apie sudėtingus mokyklos ir tarpusavio santykius. Kažkada jis jau pastebėjo, kad per daug klausinėju. Neturėdama daugiau ką veikti, vogčia žvilgteliu į feisbuką. Šimtąjį kartą pasižadu mažinti tą žvilgčiojimą, juolab, kai apribojau mane erzinančią informaciją, mane dominanti ėmė įkyriai kartotis ir... nustojo dominti.
Prisimenu neseniai skaitytą Aušros Kurienės mintį, kad su vaiku galime dar kartą nugyventi gyvenimą, bet tam reikia gyventi atviromis akimis, o ne pervargime... Pagalvoju – „o kaip aš“? Man vis dėlto patinka tas laikas, kai su vyresnėliu užsukame prieš jo užsiėmimus dviese papietauti. Mano vaikas... Šiek tiek šnektelėjome, įdaviau trisdešimt eurų (eina sau...) ir nulydėjau akimis, einantį pas psichologę. Grįš pats.
Prisimenu neseniai skaitytą Aušros Kurienės mintį, kad su vaiku galime dar kartą nugyventi gyvenimą, bet tam reikia gyventi atviromis akimis, o ne pervargime.
O aš lekiu pas savo mamą, jau antras mėnuo gulinčią ligoninėje. Kadangi ji gyvena kitame Lietuvos gale, o gydosi mano mieste, esu jos vienintelė lankytoja, – kartą per dieną užsuku pabūti.
Prieš tai – į pašto skyrių – reikia išsiųsti padėkas gerumo akcijos dalyviams. Išsispausdinu talonėlį ir apžvelgiu laukiančius. Nugalėjusi norą sprukti (per ilga eilė), paimu knygą nuo lentynos – M.Power „Kaip aš gelbėjau savo gyvenimą“. Atsiverčiu, kaip įpratusi kažkur ties viduriu, ir pradedu skaityti. Knyga užkabina, suprantu, kad ji apie pasinėrimo į saviugdos džiungles tragikomiškus posūkius – daugelis autorės vardijamų knygų man yra žinomos.
Eilė neprailgsta, kai langelyje sušvyti mano numeris, padedu knygą atgal, kasininkė atidžiai pasveria kiekvieną voką, už tą, kuriame papildomai įdėjau ranka rašytą laišką, priskaičiuoja daugiau. Iš viso: du su trupučiu euro. „Vokai jūsų?“ „Taip.“ Suvokiu, kad beprasmiška prašyti sąskaitos faktūros tokiai sumai, mokėsiu iš savų. Dar pastveriu nuo lentynos M.Power knygą: „Priskaičiuokit ir ją.“ Noriu sužinoti, kokios bus autorės išvados, nes aš irgi apsikrovusi saviugdos knygomis, bet jau supratau, kad ir kiek jų perskaityčiau ar išklausyčiau super duper paskaitų, keičiuosi lėtai.
Išlikęs mamos jumoro jausmas gelbsti. Gelbsti ir kasdienė viltis, kad reikalai pagerės.
Pas mamą ligoninėje. Matau, kaip nušvinta jos veidas, pamačius mane: „Atėjai.“ Taip jau nutiko, kad veikli, aktyvi gyvenanti moteris – dabar lovoje gulinti ligonė su viltimi kada nors pradėti vaikščioti. Džiaugsmo šioje situacijoje nedaug. Išlikęs mamos jumoro jausmas gelbsti. Gelbsti ir kasdienė viltis, kad reikalai pagerės. Rūpinuosi jos sumažėjusia buitimi, o ji atidžiai žiūri į mane ir klausia: „Ar nesunku tau? Dirbti, vaikus auginti, ir mane dar prižiūrėti?“ O aš labai nuoširdžiai atsakau: „Ne. Pats sunkiausias mano gyvenimo etapas – kai vaikai buvo visai maži, jau praėjo. Dabar nebesunku.“
Grįžtu namo, klausiu vyresnėlio, kaip su psichologe reikalai, jis užsiplieskia: „Dėl sekančio karto susitariau, bet tu – mano geriausia psichologė, tu mane supranti. O ji tik manęs klausinėja ir nesupranta, ką sakau.“ Man lieka didelis klaustukas galvoje, kurį manau išsiaiškinti taip: 1. Paklausti pažįstamų psichologų, ar tai normalu. 2. Paskambinti tai moteriai ir paklausti jos nuomonės, ar yra kontaktas, ir kaip jiems sekasi dirbti. 3. Susisiekti su rekomenduota nemokamai konsultuojančia psichologe.
Vyresnėlis klausia: „O kodėl senos moterys beturi vieną dantį? Kaip mūsų baba arba tokia senutė, kurią mačiau?“ Numykiu „Na... kad ne visos...“ O jis: „Viena tokia močiutė su vienu dantuku manęs užklausė, kai ėjau iš klinikos, kaip ten šeimos daktarai, ar geri? Aš atsakiau, kad nežinau, nes buvau pas psichologę. Tada ji tik rankomis sumojavo: „A, tada ne ne...“
Ir mane užplūsta šiluma ir juokas. Šiluma dėl mano paauglio, neseniai plūdusio suaugusių pasaulį bjauriausiais keiksmažodžiais, švelnumo, – du mažybiniai žodžiai apibūdinant jam nepažįstamą senolę. Juokas, įsivaizdavus, kaip žemaūgė močiutėlė lyg guminis sviedinukas atšoka nuo aukštaūgio bosu dudenančio paauglio, išgirdusi, kad jis buvo pas psicho... (ką?). Vėl pro švelnumus ir vidinį kikenimą prasimuša auklėjamoji pareiga (kad ją kur): „Bet gal nereiktų gatvėje sutiktiems žmonėms pasakoti, kad buvai pas psichologę?“ Vyresnėlis šio sakinio nesureikšmina, mūsų pokalbis baigiasi.
Šiandien klasės tėvų susirinkimas. Rytoj – taip pat, tik kito sūnaus. Vyras po darbo „pasiplauna“ į namo statybas. Suprantu jį. Kur kas lengviau susitvarkyti su statybiniais blokeliais, makrofleksu ir vinimis, kurie nepakels maišto, yra prognozuojami ir mechaniškai tikslūs. Skirtingai nuo žmonių. Ypač paauglių. Tą socialinį iššūkį priimti ir dargi juo mėgautis (kai kada) gali tik tos, kurių galvose taip ir žybsi socialinės jungtys ir nediplominės psichologinės žinios, cha!
Likusi viena su kasdieniu vaikų gerovės iššūkiu renkuosi apvilti vaiko klasiokų tėvus (retas atvejis) ir sėdu kartu su vyresnėliu prie jo matematikos užduočių, kurios man, humanitarei, didelio susižavėjimo nekelia.
Pykstu ant mokyklos ir švietimo sistemos. Ant žinių, nepritaikomų gyvenime.
Išsitraukiau storą spalvotomis iliustracijomis papuoštą knygą, skirtą padėti susigaudyti užmirštuose matematikos labirintuose. Aišku, ji man praverčia labiau nei vaikams, kurie ir atsivertę jos nebuvo. Džiaugsmingai perprantu nesąmoningas pirmąsias užduotis, kurias paaiškinu vyresnėliui. Ties trečia ir ketvirta pasiduodu. Liepiu aiškintis su mokytoja. Baigėme. Korepetitoriui vis dar bus daug darbo.
Pykstu ant mokyklos ir švietimo sistemos. Ant žinių, nepritaikomų gyvenime. Motyvuoju vaikus, kad tai yra smegenų mankštinimas – kaip raumenų, kad būtų stiprūs.
Greitai nuvažiuojame su jaunėliu paimti kvietimų į gimtadienį. Grįžusi pradedu rašyti datą ir laiką, rytoj išdalins vaikams. Jis perima iš manęs šią užduotį ir kruopščiai pildo pagal pavyzdį. Šaunuolis.
Einu gaminti valgyti. Prie spagečių su Bolognese padažu tinka taurė vyno. Man ir vyrui. O kas vakare ves šunį? Žinoma, mama! Tai – mano ritualas, leidžiantis pabėgti iš vakarinio dantų valymo bruzdulio, įkvėpti lauko oro ir naktinio miesto rimstančio šurmulio. Dešimt minučių minčių surikiavimui, pavargusių žmonių ir gamtos stebėjimui. Aš pasiruošusi grįžti labanakčio palinkėjimams ir naktinėms pasakoms. „Oi, jūs dar neišsivalę dantų? Aš irgi. Eime.“
Ačiū Dievui, diena praėjo gerai, geriau, nei nuogąstavau ryte. Daugelis dalykų, jei ne galutinai išsisprendė, tai pajudėjo iš užstrigimo. Mes jauni ir sveiki, mūsų vaikai auga ir protingėja, viskas juda į priekį.
„Niekuo per daug nesirūpinkite...“. Ačiū Tau, Dieve. Labanaktis. Rytoj – nauja diena.
Mama Ona ir Lietuvos šeimos centras
Dalyvaukite konkurse „Laiškas mamai“
Kviečiame dalyvauti 15min GYVENIMAS konkurse „Laiškas mamai“.
Rašykite apie mamos įsimintiniausią pamoką, tobulai su mama praleistą dieną. Ar gerai pažįstate savo mamą ir suprantate, kokius sprendimus jai teko priimti ir kodėl?
Kokia jūsų mama? Ką prisimenate iš vaikystės?
Atrinktus laiškus publikuosime 15min GYVENIMAS skiltyje. Laiškų lauksime adresu gyvenimas@15min.lt iki gegužės 6 dienos. Nurodykite savo vardą ir pavardę (portale skelbsime tik vardą).
Ypač lauksime laiškų, kurie būtų iliustruoti jūsų mamos ar jūsų visos šeimos nuotrauka. Padirbėkite nuoširdžiai, atsiųskite ilgą laišką (ne 3–5 eilutes), nes dovana – gana solidi.
Jautriausio ir nuoširdžiausio laiško autoriui padovanosime automatinį kraujospūdžio matuoklį „Microlife“.
