Madingu tampančiame sostinės stoties rajone atvirą biurą įkūrė trys bendraminčiai – didžiausiose Lietuvos kūrybinėse agentūrose dirbusi reklamos strategė Eglė Šlipaitytė, ne vienus metus jos kolega buvęs kūrybos vadovas Mantas Mačiulskis ir judviejų kolega Zigmas Pakštaitis, iki šiol išbandęs ne vieną sritį – nuo vaidybos ir tekstų rašymo iki darbo kavinių ir knygynų versle, o šiuo metu tituluojamas „Coffice“ vykdomuoju direktoriumi.
Vienoje didelėje „Coffice“ erdvėje, kurioje stovi ne tik ilgutėlis stalas, bet ir keli retro stiliaus minkštų baldų komplektai, patogiai gali dirbti apie 10–12 žmonių, čia veikia bevielis internetas, galima krautis kompiuterį ar telefoną. O mokėti teks tik už kavą (ar arbatą) ir tiek, kiek nurodo virš kavos aparato kabantis kainoraštis. 1 puodelis kavos, suteikiantis galimybę „Coffice“ darbuotis valandą, kainuoja 2 eurus, neribotas kavos kiekis, leidžiantis čia darbuotis 3 valandas atsieis 4,99 euro, o visai dienai biure įsikurti ir gerti kavos kiek tik telpa galima už 7,99 euro.
– Kaip niekada pas jus nesilankiusiam žmogui keliais sakiniais pristatytumėte, kas yra „Coffice“?
– Eglė: Daug pasako pats pavadinimas: kava ir ofisas, o mes šią vietą įsivaizduojame kaip atvirą studiją, kur kiekvienas norintis gali ateiti padirbėti, atsigerti kavos, susipažinti su bendraminčiais. Paprastai kalbant, tai alternatyva kavinėms, kurios nėra pritaikytos darbui, nes ten žmonės nėra kviečiami dirbti, nors jose ir susirenka nemažai dirbančių. O „Coffice“ yra kavinė, kuri kaip tik ir kviečia dirbti.
– Kas „Coffice“ svarbiau – darbas ar kava?
– Mantas: Nekūrėme kavos butiko su įvairiais ritualais, turime kokybiškos kavos, tačiau ji nėra pagrindinis akcentas, tad galima sakyti, kad darbas, bendravimas čia yra svarbiau. Be to, ši vieta taip pat yra ir mūsų su Egle kūrybos agentūros „Children“ biuras.
– Tačiau ar ieškodami vietos savo biurui jau turėjote atviros studijos viziją, ar ją padiktavo vieta?
– Eglė: Ieškojome erdvės darbui, tačiau visada įsivaizdavome, kad tai bus ne formalus biuras, bet butikas, į kurį žmonės galės užeiti pasikalbėti, išgerti kavos, tad taip, iškart galvojome apie atvirą biurą. Juk mūsų, reklamos strategų ir kūrėjų, darbo specifika tokia, kad mums labai svarbu bendrauti su žmonėmis, jausti, kas jiems patinka ar nepatinka, kokius naujus dalykus jie atranda. Nes kitaip nesukurtume sprendimų, kurie būtų aktualūs šiandien. Sąmoningai ieškojome vietos biurui pirmame aukšte, su vitrininiais langais, kad mums patiems patiktų dirbti ir kad pasikviestume praeivius kavos. O kai radome būtent šias patalpas, pamatėme, kad dviem žmonėms vietos per daug ir galima pasikviesti žmones ne šiaip kavos, bet priimti visus norinčius dirbti.
– Mantas: Galima sakyti, kad mes turėjome viziją, tačiau aplinkybės ją pakoregavo, viską sudėliojo į vietas. Jei erdvė, kurią radome, būtų buvusi mažesnė, gal dabar be mūsų biuro čia būtų, tarkime, keistų atvirukų ir mažų daiktų parduotuvėlė.
– Kokie jūsų privalumai, palyginti su įprastais biurais ar kavinėmis, dalis kurių darbo dienomis jau yra tapusios neformaliais biurais laisviems kūrybininkams?
– Mantas: Norėjome sukurti vietą su kitokiu jausmu, nei atėjus į biurą ar kavinę, norėjome panašaus jaukumo, lyg atėjus į svetainę namuose, aplinkos, kur jauku, kur gera būti. Juk kūrybinį darbą dirbantiems žmonėms standartiniai lyg dėžutės ofisai ne visada jaukūs.
– Eglė: Biuras yra dažno žmogaus nuolatinė darbo vieta, kur jis praleidžia didžiąją dalį darbo dienos. Ir, kad ir kokia kūrybiška bebūtų ta aplinka, ilgainiui jos nebepastebi, ji nebeįkvepia. Mes patys dirbdami agentūrose ar nuomodamiesi studiją tą pastebėjome – norisi pakeisti aplinką, išeiti padirbėti kitur. Todėl sukūrėme tokią darbo vietą, kur galima pabėgti ir pailsėti nuo įprasto ofiso ar darbo vietos namuose. Kitas privalumas – lankstumas. Nereikia nuomoti sau arba savo darbuotojui nuolatinės darbo vietos, jei jis dirba tik kelias dienas per savaitę. Tokį sprendimą jau naudoja „Getnord“ kompanija, kuri suteikė galimybę vienam savo darbuotojų dirbti „Coffice“ kelias dienas per savaitę. O nuo kavinės skiriamės tuo, kad mes išties kviečiame dirbti ir sudarome tam sąlygas.
Mes sakome tiesiai – mūsų studija yra vieta, skirta darbui, o kartu čia dar galima išgerti kavos. Taip mes išlaisviname žmogų iš to priverstinio pirkimo, kuris tarsi neišvengiamas kavinėje.
– Mantas: Galima sakyti, mes be užuolankų sakome „dirbk“, nes kavinėse jei ir dirbama, niekas to aiškiai neįvardija, o ilgiau užsibuvęs ten prie kompiuterio, netrukus pagauni save mąstantį, kiek dar čia galima sėdėti? O gal staiga pradės žvairuoti padavėjai, nes kavą būsi jau seniai išgėręs? Mes sakome tiesiai – mūsų studija yra vieta, skirta darbui, o kartu čia dar galima išgerti kavos. Taip mes išlaisviname žmogų iš to priverstinio pirkimo, kuris tarsi neišvengiamas kavinėje. „Coffice“ lankytojas neturi jaustis dėl ko nors kaltas.
– Ar „Coffice“ turite kokias nors bendras – formalias ar neformalias – elgesio taisykles? Pavyzdžiui, garsiai nešnekėti ar panašiai?
– Eglė: Ne, iki šiol tokių taisyklių neturime ir jų neprireikė – mes greičiau skatiname bendrauti, kviečiame rengti čia susitikimus. Taip jau natūraliai susidėliojo, kad dauguma žmonių čia ateina išties dirbti, tad jų nereikia nei tramdyti, nei kaip nors disciplinuoti. Kita vertus, nenorime paversti šios vietos labai formalia – čia galima ateiti ir tiesiog pasišnekučiuoti, tai nėra susitikimų kambarys, kuriame visi privalo sėdėti tyliai. Labai įdomu stebėti, kaip padirbėti atėję žmonės čia turi progą ir pabendrauti, susipažinti. Mūsų lankytojai – iš labai skirtingų sričių, bet jie randa įdomių bendrumų, kartais gimsta net bendri projektai. Jei grįžtume prie lyginimo su kavinėmis – ten kiekvienas įsikuria prie savo staliuko, tarpusavyje nebendraujama, o čia bendravimas vyksta.
– Mantas: Galų gale, jei jau susiklostytų situacija, kai kas nors nori padirbėti tyliai, o šalia žmonės kalba, diskutuoja, išgelbėti gali ausinės, kuriose skamba muzika.
– Darbo vietą žmogus pas jus gauna užsisakęs kavos ir mokėdamas būtent už ją – puodelį ar neribotą kiekį tam tikram laikui, kaip kūrėte šią sistemą?
– Eglė: Kai nutarėme kurti atvirą biurą, sprendėme, kaip viską organizuoti – kad nevaišintume kava iš savo kišenės, tačiau kartu žmogus nesijaustų, jog privalo nuolat ką nors pirkti. Todėl ir sugalvojome, kad už vieną fiksuotą mokestį galima gerti kavos neribotai, o kartu taip sumokėti už savo darbo vietą. Galima nepirkti neriboto kiekio už fiksuotą mokestį, galima pirkti ir puodeliais – kaip norisi. Iš tiesų, net džiaugtumėmės, jei užeitų daugiau atsitiktinių praeivių – tiesiog išgerti kavos.
– Mantas: Eglė teisi, čia galima ateiti ir kaip į kavinę – nedirbti, tik pasėdėti. Jau esame turėję tokių lankytojų – kartą svečiavosi pusamžė pora, kuri pabuvo čia kaip kavinėje. Turėjo pyrago, pavaišino ir mus…
– Ar ši atviro biuro idėja visiškai originali, o gal gaudėte idėjas, kas vyksta kitose Europos sostinėse?
– Eglė: Neiškojome panašių vietų, nekopijavome kažko egzistuojančio, nors žinome, kad panašių vietų yra.
– Mantas: Man iki šiol linksma prisiminti pačią istoriją, kaip sugalvojome šios vietos pavadinimą. Jau vystėme idėją, kai Eglei per feisbuką pasiūliau: „Pavadinkim coffice, labai gerai šie žodžiai jungiasi“, o Eglė, tuo metu jau pagooglinusi, siunčia man žinutę, kad tokie coffice’ai pasaulyje jau yra. Todėl visada galima sakyti: „Štai, jie nukopijavo!“ Bet tiesa yra paprasta: idėjos sklando ore, visi jaučia tas pačias tendencijas, todėl kartais tas klausimas „kas pirmas“, tampa tuščias.
– Eglė: Vėliau, kai kūrėme kainodarą, domėjomės išsamiau, tad išvadą padarėme tokią: panašių modelių yra, jie labai įvairūs, tačiau mes sukūrėme kai ką savo.
– Kodėl pasirinkote būtent Vilniaus stoties rajoną, nes jis dabar madingas?
– Eglė: Mes jau nuomojomės patalpas savo studijai Kauno gatvėje, rajonas buvo pažįstamas, nenorėjome trauktis kur nors iš centro. Be to, čia mums tiko kaina, o ir patalpos buvo idealios. Įdomu, kad prieš tai čia veikė dėvėtų rūbų parduotuvė, o po remonto ketinta įrengti butą. Pirmosiomis darbo savaitėmis 3 kartus per dieną užsukdavo moteriškės, ieškančios dėvėtų rūbų (šypsosi).
– Mantas: Ir pas mus, ir pas kaimynus į barą „Dėvėti“ – vis dar ateina dėvėtų rūbų ieškotojai (juokiasi). Galima sakyti, kad mes irgi darome šį rajoną madingą.
– Sunku neįvertinti „Coffice“ interjero išskirtinumo, kaip jį kūrėte, padėjo dizaineriai?
– Mantas: Interjerą kūrėme patys, o daugumą baldų nusipirkome, galima sakyti, per vieną dieną, dėvėtų baldų parduotuvėse. Interjero stilistiką tie rasti septintojo–aštuntojo dešimtmečio baldai ir padiktavo. Viską darėme pasikliaudami savo pojūčiais, skoniu, be jokių brėžinių, labai spontaniškai.
– Eglė: Tikrai žinojome, kad nenorime naujų biuro baldų. Naudotų baldų parduotuvėse išpirkome viską, kas buvo ne klasika. Mums patinka, kad visi baldai turi savo istoriją – štai šviesus komplektas, kurtas danų dizainerio, rankų darbo, su tai patvirtinančiomis metalinėmis plokštelėmis baldų apačioje. Kėdės, ant kurių sėdime, irgi nemaža dizaino vertybė. O ir sovietmečio baldai, atsidūrę pas mus, visai kitoje aplinkoje, suskamba naujai.
– Kokie meno kūriniai puošia sienas?
– Mantas: Tai įvairių Lietuvos autorių darbai, juos mes pardavinėjame. Tai dar viena mūsų veiklos kryptis. Dirbame su reklama, pažįstame daugybę kūrėjų, bendraujame su jais ir suteikiame galimybę tiems darbams susitikti su galimais pirkėjais.
– Eglė: Mielai kviečiame visus jaunus kūrėjus drąsiai atnešti pas mus savo darbus.
– Mantas: Žinoma, atsirinksime tai, kas mums patiks ir tiks mūsų aplinkoje (juokiasi).
– Eglė: Šie meno darbai – dar vieno projekto užuomazgos: artinti meną prie vartotojo. Meno kūriniai vis dar suvokiami, kaip tam tikras išrinktųjų pomėgis – tų, kurie puikiai išmano meno istoriją ar investavimą – meno kritikams ir kolekcionieriams. O mes norime meną pritraukti arčiau paprasto žmogaus, norime pasakyti, kad meno kūrinys įdomus tuo, kaip jis atsirado, kas jo autorius, kokią istoriją jis pasakoja, ir visai nebūtina išmanyti šiuolaikinio meno konteksto ar jo istorijos, kad meną „vartotum“. Pavyzdžiui, turime darbų, kurie yra teatro scenografijos eskizai arba neįprasta technika sukurti eskizai muzikinio albumo viršeliui. Beje, net reklaminių klipų kadruotės, kompiuterinių žaidimų grafika yra meno kūriniai. Įsivaizduokit, kokiu įdomiu pašnekovu gali būti turėdamas tokį kūrinį ir pasakodamas jo atsiradimo istoriją savo draugams.
– Ar pradirbę apvalų mėnesį jau galite nupiešti „Coffice“ lankytojo portretą?
– Eglė: Tai jauni, laisvų profesijų atstovai, kuriantys žmonės. Bet ne tik jie, pavyzdžiui, kartą buvo užsukę žmonės iš „Vinted“. Tai tik patvirtina mūsų įžvalgą, kad daugeliui norisi kartais pakeisti darbo vietą.
– Mantas: Todėl mes ir sakome, kad mūsų lankytojai neturi būti tik freelanceriai – bet kuriam biure nuolat dirbančiam žmogui sveika retkarčiais padirbėti kur nors kitur. Arba surengti kūrybinę, darbinę sesiją ne pilkame susitikimų kambaryje, o svetainėje – „Coffice“.
– Kokių dar iniciatyvų „Coffice“ galima tikėtis?
– Eglė: Šiuo metu pas mus jau vyksta pusryčiai „Secret Breakfast“. Puikiai žinome, kiek daug reiškia rytas, kaip svarbu, kad jis būtų sėkmingas, įkvėptas, geras startas kūrybingai dienai, todėl per pusryčius rengiame netikėtus pasirodymus, pakraunančius energija visai dienai. O ateityje norime organizuoti ir daugiau veiksmo, kuris inspirtuotų – ir susitikimų, ir įdomių projektų pristatymų, ir galimybių išbandyti ką nors naujo – tai gali būti ir paslauga, ir produktas, ir įvykis, nesvarbu, kultūrinis ar technologinis.
– Kaip jus, reklamos kūrėjus, veikia ši vieta ir apskritai, laisvų kūrėjų statusas? Kokių privalumų tai turi, palyginti su reklamos agentūromis, kuriose darbavotės?
Vis dažniau nuo bendradarbių, darbuotojų pereinama prie bendraminčių statuso – dirbti ties projektu susirenka ne tie, ką verčia pareiga, bet tie, ką veža idėja, projektas.
– Eglė: Kai dirbi didelėje agentūroje (Eglė reklamos ir kūrybos agentūrose DDB, „Love“, NEW yra pradirbusi apie 10 metų – red.) jauitiesi saugiai, turi užnugarį, daliniesi atsakomybe. Kai dirbi savarankiškai prisiimi daugiau atsakomybės, nuolat mokaisi, projektams skiri daugiau dėmesio ir meilės.
Todėl ryški tendencija – vis daugiau stiprių kūrybininkų ar jų komandų pasirenka nepriklausyti agentūrai, vis dažniau nuo bendradarbių, darbuotojų pereinama prie bendraminčių statuso – dirbti ties projektu susirenka ne tie, ką verčia pareiga, bet tie, ką veža idėja, projektas. Visai kitas reikalas, kai žmones suburia jiems įdomus, prasmingas projektas. Prie kiekvieno naujo projekto kartu su Mantu suburiame dirbti tuos kūrybininkus, kurie geriausiai padeda atsiskleisti kliento produktui ar paslaugai. Kai kurie darbai jau yra įvertinti apdovanojimais. O „Coffice“ padeda atrasti naujus talentus ir idėjas.
– Mantas: Su Egle susipažinome agentūroje ir ne vienus metus buvom kolegos (Mantas yra dirbęs agentūrose VRS, DDB, „Love“, NEW, „Idea Group“ – red.). Dirbant agentūroje kartais tenka pro sukąstus dantis daryti tai, kuo pats netiki. Todėl su Egle stengiamės nuo pat pradžių įsitikinti, kad klientas mus girdi, nes tik tada galime sukurti prasmingą ir įdomų darbą. Be to, esame lankstesni, prie kiekvieno projekto galime dirbti su skirtingais talentingais žmonėmis. Neseniai kūrėme vaizdo klipus su komanda Maskvoje, nes jų pamėgtas žanras atitiko kliento veiklos sritį. „Coffice“ padeda šį žmonių ratą plėsti, jau susipažinome su programuotojais, muzikos prodiusere, užsienyje darbo patirties turinčiu režisieriumi ir renginių organizatore, gauname laiškų iš iliustratorių, dizainerių.
