Ką galima mesti į tekstilės konteinerius?
Kaip teigia Milda, pirmiausia tekstilę rūšiuoti reikia todėl, kad, surinkus tam tikrą kiekį, ją būtų galima perdirbti arba kitaip panaudoti. Šis principas galioja ir bet kokioms kitoms atliekoms.
„Išrūšiavus nebereikalingą tekstilę, ją galima pasiūlyti dėvėtų drabužių parduotuvėms ir taip panaudoti pakartotinai, deginti, patenkinti įvairius poreikius – pavyzdžiui, Afrikoje nereikalingos žieminės striukės, bet jie priima marškinėlius, šortus, džemperius. Iš trikotažo gaminių gali būti gaminamos fabrikams skirtos šluostės, aš pati jau kelerius metus eksperimentuoju, ką galima padaryti su džinsais.
Jeigu nerūšiuojame, turime tai, kas yra buitinių atliekų šiukšlių dėžėse, kai viskas susivėlę, nesinori liestis, užuosti, o iš jų nieko nebegalima padaryti“, – aiškina M.Paukštė.
Milda priduria, kad daug problemų kyla dėl to, jog tekstilė, lyginant su kitomis atliekų rūšimis, yra labai kombinuota.
„Dažnai drabužiai gaminami iš skirtingų medžiagų. Pavyzdžiui, džinsai, atrodo, yra medvilniniai, bet juose yra elastano, kuris suteikia tamprumo. Kai kelnės tampa atlieka, būna itin didelis iššūkis tą elastaną iškrapštyti ir atskirti nuo medvilnės, – sako M.Paukštė. – Jeigu vieną kombinuotą tekstilę maišome su kitu miksu, išeina žemesnės vertės arba visai bevertė atlieka.“
Siekiant teisingai rūšiuoti tekstilę, anot Mildos, yra viena pagrindinė taisyklė – kviečiama tekstilę atskirti nuo visų kitų atliekų rūšių.
„Gyventojams skirti tekstilės konteineriai skirti namie esančiai nebereikalingai tekstilei. Didžioji to dalis yra drabužiai, taip pat omenyje turima avalynė, galanterija, patalynė, rankšluosčiai, staltiesės, užuolaidos, minkšti žaislai be elektronikos įrenginių.
Jei yra su jais, žaislai tampa elektronikos atlieka“, – teigia M.Paukštė ir priduria, kad batus reikėtų surišti arba kitaip suporuoti, nes kitu atveju jie pasimeta ir gyvenimą pabaigia tekstilės konteineryje.
Milda šypsodamasi primena, kad abejojant, ar tam tikrą tekstilės gaminį galima mesti į konteinerį, reikėtų vadovautis ant jo nurodyta informacija.
„Paprastai ant visų tekstilės konteinerių tai yra parašyta. Žmonės neskaito, o paskui nustemba, kad ko nors negalima mesti“, – pastebi M.Paukštė.
Išmetama tekstilė turėtų būti švari ir sausa
Mildos teigimu, naivu tikėtis, kad žmonės, prieš išmesdami drabužius į tekstilės konteinerius, juos išplaus ir išlygins, tačiau gaminiai visgi turėtų būti sausi bei, kiek įmanoma, švarūs.
„Dažnai žmonės nusivelka marškinėlius, mato, kad jų daugiau nebedėvės ir iš karto išmeta. Pagalvokite apie tai, jog drabužius rūšiuos darbuotojai ir jiems neturėtų būti nemalonu paimti, – sako M.Paukštė. – Nors visose dėvėtų drabužių parduotuvėse ir dalinimosi taškuose rekomenduojama prieš naudojant drabužius išskalbti.
Tai galioja net ir naujiems drabužiams, nes ant jų būna cheminių medžiagų likučių, juos matavosi, čiupinėjo kiti žmonės. Tad ką jau kalbėti apie tuos, kurie dėvėti.“
Anot Mildos, jeigu tekstilės gaminiai bus ištepti, tikėtina, kad jie bus įvertinti kaip beviltiška atlieka.
„Jeigu į maišą bus sudėti drėgni drabužiai, jie supelys, – įspėja M.Paukštė. – Kaip elgtis su grindų šluoste, kuri būna nešvari? Ją išplovus ir išdžiovinus, manau, galite dėti prie tekstilės atliekų.“
Jei turima tekstilė tikrai yra beviltiškos būklės, Mildos teigimu, ją belieka išmesti prie mišrių atliekų. Vis dėlto ji pabrėžia, kad ten negali nukeliauti, pavyzdžiui, tepalais ištepti daiktai.
„Jų negalima mesti nei į tekstilės konteinerius, nei prie mišrių atliekų. Sukaupus tam tikrą kiekį, reikėtų išvežti į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles“, – dėmesį atkreipia M.Paukštė.
Jeigu į maišą bus sudėti drėgni, jie supelys.
Kaip sako Milda, prieš metant daiktą į tekstilės konteinerį, svarbu savęs perklausti, ar tikrai jo daugiau niekaip negalima panaudoti.
„Didžiausia antrinio panaudojimo sėkmė yra būtent tada, kai daiktas yra arčiausiai šeimininko. Jei iš palaidinės ištrūko saga, yra daugiausia šansų, kad būtent aš ją pats įsisiūsiu. Kai drabužis kabės parduotuvėje be sagos, mažiau tikėtina, jog kas nors kitas paims ir įsiūs“, – įsitikinusi M.Paukštė.
Tekstilės konteineriai yra ne vienintelė vieta, kur galima atsisveikinti su tekstilės gaminiais. Anot Mildos, visoje Lietuvoje yra daiktų dalinimosi stotelių, o tekstilės atliekas taip pat priima regioniniai atliekų tvarkymo centrai.
„Tai yra atsakymas, ką daryti, jei mano mieste nėra tekstilės konteinerio, – teigia M.Paukštė. – Daiktų dalinimosi stotelėse priimami dėvėjimui tinkami drabužiai, batai, rankinės, kuprinės, diržai, aksesuarai. Geriau tekstilę nunešti ten nei išmesti į konteinerį, nes tokiu būdu nebereikalingi drabužiai ir kiti daiktai pasiūlomi čia pat gyvenantiems žmonėms.“
Mildos nuomone, galimybė rūšiuoti tekstilės gaminius yra itin svarbi, o žmonės ja noriai naudojasi.
„Viena priežasčių yra ta, kad lietuviams skauda širdį tiesiog išmesti gerus daiktus. Atrodo, geras drabužis, pats nebenešioji, bet atsikratyti gaila“, – šypteli M.Paukštė.
