Dažniausiai perkame produktus ir valgome per daug nesigilindami, iš kur ir kokiais keliais jis atkeliauja ant mūsų pietų stalo. Perfrazuojant vieną reklamą, daržovė mums yra tik daržovė, aliejus tik aliejus ir pan. Tačiau, jei įsigilintume į kiekvienos lėkštėje gulinčio patiekalo sudedamosios dalies atsiradimo istoriją, lyg ant delno atsivertų kone visas pasaulio žemėlapis. Pavyzdžiui, baklažanas atidardėjo iš saulėtosios Turkijos, pomidoras atkako iš Ispanijos, sūris – iš Prancūzijos, o salotos ir braškės – iš Lenkijos. Ir ši informacija – tik viršūnėlės, o kiek dar dalykų slypi už jos...
Dvi priešpriešos
Ar bent galėtumėte įsivaizduoti, kur ir kokiomis sąlygomis jūsų valgomos daržovės augo, kas jas prižiūrėjo, kuo tręšė?.. Kiek kilometrų, kokiu transportu ir kokiose dėžėse jos keliavo, kol pasiekė jūsų stalą? Šioje ilgoje grandinėje dalyvavo ištisa virtinė žmonių, transporto priemonių ir kt. Ar bent apytiksliai galėtumėte paskaičiuoti, kokios jūsų valgomo baklažano ar salotų užauginimo ir transportavimo sąnaudos? Kiek visko sueikvota, išdeginta kuro, kad šis maistas pas jus atkeliautų?
O dabar įsivaizduokite šalia namų esantį ūkį. Kelios minutės, ir norima daržovė šviežutėlė jau puikuojasi lėkštėje. Viskas paprasta ir aišku. Jokių papildomų tarpininkų, jokių kuro sąnaudų, jokių chemikalų, gelbstinčių daržoves nuo greito sugedimo. Juk visi žinome, šviežios daržovės genda žaibišku greičiu. Ar gali šviežios daržovės dienų dienas dardėti vilkiko konteineryje, o paskui dar nežinia kiek gulėti parduotuvių lentynose? Ir kvailam aišku, kad ne. Kad neprarastų prekinės išvaizdos, jas būtina apdoroti.
Šiuo tikslu kuriamos įvairios sintetinės medžiagos, kurių galutinė stotelė, kaip žinia, yra mūsų skrandis. Nereikia būti dideliu ekspertu, kad padarytum logišką išvadą: tokia maisto migracija po pasaulį žalinga ir aplinkai, ir mūsų sveikatai. Taigi ūkininkavimo modelis iš pirmų rankų tiesiai ant pietų stalo atrodo išties patrauklus. Tik bėda: ne kiekvienoje šalyje, ne kiekviename didmiestyje šį modelį galima veiksmingai įgyvendinti. Geriausiai funkcionuoti jis galėtų tokiose nedidelėse šalyse kaip Lietuva. Deja, nors teoriškai ir galėtų, praktiškai nelabai veikia. Paradoksas – turime daugybę dirvonuojančių derlingos žemės plotų, bet vis tiek perkame lenkiškas bulves, ispaniškus agurkus... Kaltos oro sąlygos? Mūsų neverslumas? Šalies politika? Šiuos klausimus svarstyti ir svarstyti, bet galbūt kitąkart...
O dabar grįžkime prie pagrindinės straipsnio temos. Įvairias planetai draugiškas ir veiksmingas daržovių bei prieskonių auginimo galimybes svarstantys mokslininkai perspektyvų įžvelgia vertikalioje žemdirbystėje arba vadinamosiose dangaus fermose. Kilo klausimas, kas tos dangaus fermos? Turime nuvilti – su rojaus sodais jos nieko bendra neturi. Na, o ieškoti konkretesnio atsakymo į šį klausimą keliaukime į kitas pastraipas.
Kam mums tos dangaus fermos?
Šviežios ir greitai pasiekiamos daržovės bei prieskoniai, žinoma, svarbi, bet toli gražu ne pagrindinė priežastis, paakinusi mokslininkus generuoti dangaus fermų idėją. Šviesiesiems pasaulio protams kur kas labiau kelia nerimą kitas dalykas: nenumaldomai didėjantis Žemės gyventojų skaičius. Be jokios abejonės, mūsų ir toliau daugės.
Ši žinia gal ir nebūtų tokia bauginanti, jei ne vienas faktas: planetoje tinkamos gyventi ir auginti daržoves bei prieskonius žemės juk nedaugėja. Atvirkščiai, mažėja – įvairios stichijos, vanduo, besiplečiančios dykumos, mūsų pačių šiukšlės ir teršalai vis atima po kąsnį dirbamosios žemės. Matyt, ne veltui, vis pasigirsta prognozių, kad ateityje karai kils ne dėl valdžios ir įtakos, o dėl maisto, gryno oro ir geriamojo vandens. Kitaip tariant, vyks kova dėl išlikimo. Užbėgdami šiems nemaloniems įvykiams už akių, mokslininkai jau ne vienus metus ieško įvairių sprendimo būdų.
Kokių tik ateities koncepcijų jiems nešauna į galvą! Vieni siūlo daugiau dėmesio skirti dirbtinai kuriamam maistui, kurio nereikės auginti žemėje, kiti – iškelti iš vandens salynus ir ten plėtoti žemdirbystę, treti mano, kad tinkamas sprendimas būtų daržovių auginimo plantacijas pradėti steigti po vandeniu ir pan. Tačiau vis šie būdai atrodo pernelyg utopiniai ir svetimi žmogaus prigimčiai. Iš visos šios koncepcijų raizgalynės bene realiausiai įgyvendinama atrodo vertikaliosios žemdirbystės idėja. Beje, jau sukurtas ne vienas vertikaliosios žemdirbystės ūkio projektas. Kai kurių pamažu imamasi ir įgyvendinti. Bet... kol nėra realios grėsmės badauti, viskas vyksta gana vangiai ir niekas nėra tikras, kas iš viso to išsirutulios...
Perspektyvi vizija
 |
| Vertikalioji žemdirbystė |
Tiesą sakant, vertikaliosios žemdirbystės idėja – ne toks naujas reiškinys. Ji po pasaulį sklando jau gana seniai. Tik iš pradžių buvo laikoma tiesiog įdomia, bet gerokai nerealia koncepcija. Bet kuo toliau, tuo labiau tampa realesnė. Daugybė žmonių jau beveik neabejoja, kad tai yra ateities žemdirbystė. Ir šis įsitikinimas toli gražu nėra „iš oro“. Pastaruosius dešimtmečius vyksta akivaizdi migracija į miestus, jie sparčiai plečiasi. Prognozuojama, kad dar po kelių dešimtmečių didmiesčiuose gyvens apie 80 proc. visų Žemės gyventojų. Taigi visiems šiems žmonėms reikės apsirūpinti maistu. Jei viskas klostysis pagal prognozes, kas žino, galbūt vertikalioji žemdirbystė taps tikru išsigelbėjimu...
 |
| Ekologas Dicksonas Despommier |
Dangaus fermų idėją pasauliui pamėtėjo du profesoriai. Architektūros meistras Ericas Ellingsenas sukonstravo modelį, kaip turėtų atrodyti vertikaliosios žemdirbystės ūkis, o mikrobiologas, ekologas bei sveikatos mokslų žinovas Dicksonas Despommier išplėtojo teoriją, kaip turėtų veikti tokio ūkio mechanizmas.
„Vertikalioji žemdirbystė – tai išorės pagalbos nereikalaujanti ekosistema. Pagalvojome tiek apie daržovių bei prieskonių auginimą, tiek apie atliekų valdymą, tiek natūralių gamtos šaltinių, kaip antai saulės, vėjo, lietaus vandens panaudojimą. Tai bus sistema, kuri galės žmonių gyvenamoje vietoje greitai ir lengvai aprūpinti juos maistu. Žinoma, daugiausia čia bus auginami augalai, bet svarstome galimybę, kad būtų galima sukurti sąlygas ir smulkiems gyvūnams: žuvims arba vištoms. Net neabejojame, jog dėl vertikaliosios žemdirbystės kiekvienas ateities dangoraižis galėtų tapti save išlaikančia ekosistema. Jei fermoms būtų skiriama po 30 aukštų kiekviename iš dangoraižių, vienas miesto rajonas maistu galėtų aprūpinti 50 tūkst. ir daugiau gyventojų. Be to, tokie ūkiai galėtų sėkmingai egzistuoti sunaudodami tik dešimtadalį vandens ir dvidešimtą dalį žemės, kurių reikia įprastuose ūkiuose.
 |
| Knyga „Vertical Farm“ |
Dar vienas pranašumas: vertikaliosios fermos būtų atsparios bet kokiems oro svyravimams bei kenkėjams, o derlių būtų galima brandinti kiaurus metus pačiomis geriausiomis sąlygomis. O kur dar išlaidos dirvai įdirbti, ravėjimui ir derliaus nuėmimui... Didžiąją dalį ūkių perkėlus į dangoraižius, senąsias ūkininkų nualintas žemes būtų galima iš naujo apsodinti miškais – turėtume daugiau gryno oro“, – apie savo idėją užsidegęs pasakoja Kolumbijos universiteto profesorius D. Despommier, apie vertikalųjį ūkininkavimą prieš pora metų išleidęs populiarią knygą „Vertical Farm“ (jei susidomėjote, daugiau informacijos galite rasti oficialioje svetainėje www.verticalfarm.com).
P. S. Kol vertikalioji žemdirbystė dar tik ketina žengti pirmuosius žingsnius, didmiesčių gyventojai jau praktikuoja kur kas paprastesnę, jokių ypatingų žinių ir didelių investicijų nereikalaujančią jos atmainą. Daržoves bei prieskonius augina ant namų stogų. Tokių miesto daržų galite rasti ir Paryžiuje, ir Londone, ir Niujorke. Šitaip daržoves ir prieskonius sau augina ne tik privatūs asmenys, bet ir kai kurie restoranai. Gana praktiška, argi ne?
 |
| Ant stogo užaugintų pomidorų derlius. |
 |
| foodiesgarden.net nuotr./ Prieskonių daržas. |
 |
| Kai kurie restoranai ant stogo užsiaugina nemažą dalį daržovių bei žalumynų. |
