Susidraugavo kermošiuje
„Su kolege iš Dzūkijos prieš keletą metų susitikome amatų kermošiuje ,,Palangos stinta“. Susidraugavome šeimomis, nes paprastai į renginius nevykstame po vieną. Paprastumas, vidinė šiluma, bendras pomėgis (nors skirtingos sritys) padarė mus labai artimais draugais, – pasakojo Violeta. – Skirtumas tarp aukštaičių ir dzūkų gaminių parodoje akcentuojamas, nes tai skirtingos, nepalyginamos gaminių rūšys. Bendra tai, kad tiek viena, tiek kita šeima viską darome su meile, atsidavimu kūrybiniam procesui, papildome vieni kitus, nuolat ieškome kažko naujo, neįprasto, įdomaus. Į darbą įsijungia visa šeima – Virginijai talkina vyras Dainius (sertifikuotas amatininkas), sūnus Martynas (sertifikuotas amatininkas pynėjas) bei mama. Man talkina tėvai, vyras, vaikai ir net anūkai.“
Turi vieną tikslą
Pasak Violetos, tokios jungtinės parodos idėja kilo dar pavasarį, planuojantis metų renginius. Per vasarą subrandino ir išpuoselėjo idėją. Pavadinimas ,,Iš kartos į kartą“ gimė taip pat neatsitiktinai – tiek veltiniai, tiek pintinės sutinkami nuo senų laikų kiekvienoje kaimo pirkioje, naudojami kasdienybėje, o šiomis dienomis apie veltinius sakoma: ,,Seniau iš vargo, dabar – iš prabangos.“ Jie tebėra plačiai paplitę.
Norėdamos tai akcentuoti, kurdamos taip, kaip tai darė proseneliai, seneliai ir tėvai, žinių pasisemdamos iš muziejuose išsaugotos medžiagos, demonstruodamos senąjį vilnos vėlimo ir pynimo amatą, vesdamos edukacinius užsiėmimus, jos turi vieną bendrą tikslą – savo amatą ir patirtį perduoti vaikams bei anūkams. Kitaip sakant, iš kartos į kartą.
Eksponavimo naujovė
Parodoje eksponuojami V.Jasinevičienės gaminiai iš veltos vilnos – apavas, skrybėlės ir… daug nuotraukų ant drobės. Dėl nuotraukų ši paroda kitokia, nei buvusios. Autorė paaiškina, jog gyvai eksponuojami veltiniai, veltinukai sukurti ne tik pagal senąsias vilnos vėlimo tradicijas, bet ir tiksliai atitinka visus sertifikuoto gaminio reikalavimus. Jie – pats gryniausias paveldas.
O spalvotose didelio formato nuotraukose matyti gaminiai, kurie jau įgiję šiuolaikiškų pavidalų, pritaikyti šiandienai, nuo sertifikuotųjų skiriasi spalva, dekoravimu, aksesuarais. Tai rankinė, bateliai su raišteliais ir pan. Parodos pavadinimas „Iš kartos į kartą“ aiškiausiai atsiskleidžia būtent nuotraukose. Dviejose iš jų pozuoja keturmetė Violetos anūkė Fausta, kuri irgi prisiliečia prie vilnos. Šiuo metu ji labiausiai mėgsta velti servetėles.
Yra ir dar viena priežastis, davusi mintį kai kuriuos gaminius pademonstruoti fotografijose. Ne visi išskirtiniai gaminiai gali keliauti po parodas, nes juos laikui bėgant įsigyja pirkėjai. Be to, jeigu tuo pačiu metu vyksta ne viena paroda, tai vieni lankytojai juos pamato, o kiti – ne. Nuotraukų autorės Rima Driskienė ir Giedrė Solovjovienė.
Tiksliai atkuria
Lietuvoje pinama nuo neatmenamų laikų. Pasak Virginijos, kiekvienas kaimas turėjo savą meistrą, pindavusį krepšius kasdienei buičiai. Dirbiniams meistras taikydavęs ypatingas formas, matmenis ir net pynimo būdus, todėl visi gaminiai pavykdavę skirtingai gražūs. Daugiausiai jie būdavo skirti bulvėms ir kitoms daržovėms, obuoliams, uogoms bei grybams rinkti.
„Klydo tie, kurie manė, kad vien rankomis atliekamas pynimas išnyks“, – teigia Virginija. Ji atkuria senovėje pintus gaminius iš nežievintų vytelių. Pavyzdžių randa muziejuose. Jai teko apsilankyti Lietuvos nacionaliniame, Lietuvos dailės, Lietuvos liaudies buities muziejuose, Alytaus ir Žemaitijos muziejuose. Juose peržiūrėjo etnografinius rinkinių eksponatus. Atidžiai tyrinėjo senąsias pynimo tradicijas – formas ir techniką. Lietuvos liaudies buities muziejuje sutiko muziejininkę Janiną Samulionytę. Ji įkvėpė atkurti kai kuriuos eksponatus, kurių šiomis dienomis nebepina nė vienas pynėjas.
Atkurtus pintus gaminius Virginija planuoja padovanoti muziejams. Žinoma, pina ir parodoms. Įdomu tai, kad ji dirbiniuose nieko nekeičia, juos išlaiko tokius, kokius paliko protėviai, kokius užtiko muziejuose. Tai pintinėlė raikytai duonai į stalą patiekti (kartais į ją įsidėdavo maisto ir pasiimdavo kelionei), apipintas stiklinis butelis žibalui laikyti su iš vytelių išpinta ąsa, pintinėlė šutintoms bulvėms su lupynomis paduoti į stalą.
Parodoje smalsuoliai bene labiausiai apspito mūsų krašte neįprastas, bet Dzūkijoje gerai pažįstamas pintinėles su mažomis angomis ir lankeliais. Pasirodo, jos būdavo skirtos džiovintiems lazdyno riešutams laikyti. „Vaikai miškuose pririešutaudavo šitas pintinėles ir su visais riešutais pakabindavo ant aukšto, kad iki Kalėdų riešutai išdžiūtų, jų nepasiektų pelės“, – pasakojo Virginija.
Parodoje akį traukia pintos, ant pečių nešiojamos kuprinės. Taip pat eksponuojami darbai, kuriuose autorė sumaniai suliejo pynimą ir makramė techniką. Jos nuomone, tokie dirbiniai geriausiai tarnauja kaip dekoracija ant sienos.
Niekas neatsiranda tuščioje vietoje
Nuo Kaišiadorių kilusi Virginija sugebėjimą kurti atsinešė iš savo šeimos: „Pynimo amatą paveldėjau iš senelio Stasio Bačinsko, kuris mokėjo pinti įvairius krepšius, dėžes. Mano močiutė Jadvyga Bačinskienė užsiėmė audimu. Kai kurie iš jos darbų išlikę net iki šių dienų. Su amatais artimai susijusi ir mano mama Ona Černiauskienė. Ji, turėdama laisvo laiko, užsiima mezgimu. Vaikystėje, matydama pinantį senelį, dar nebuvau susidomėjusi šia veikla, todėl pirmuoju savo mokytoju galiu vadinti geraširdį kaimyną Algirdą Gudaitį. Jis, pastebėjęs, jog aš, jaunesniųjų klasių moksleivė, nuolat domiuosi jo pinamais krepšiais, pamokė ir pasiūlė pabandyti pinti pačiai. Jau pirmieji mėginimai buvo visai sėkmingi, tad sulaukiau kaimyno pagyrimo. Tai pastūmėjo mane gilintis į pynimo subtilybes.“
Besimokydama mokykloje lankė pynimo būrelį. Supratusi, jog pynimas yra jos pašaukimas, Alytaus dailiųjų amatų mokykloje įgijo pynėjos iš vytelių specialybę. Vėliau baigė studijas Kauno aukštesniojoje meno mokykloje, tapo dailininke apipavidalintoja. Aukštojoje mokykloje studijavo biologiją, kartu dirbo Alytaus neįgaliųjų reabilitacijos centre. Išmokė pinti centro lankytojus, savo šeimos narius, dukros Augustės bendraklasius. Veda edukacinius užsiėmimus, dalyvauja parodose, mugėse. Pirmąją savo darbų parodą surengė 2013 m. Nuo 2014 m. yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus narė, 2015 m. gavo Tautinio paveldo produkto sertifikatą, darbus pristatė regioninėje tautodailės parodoje „Aukso vainikas“ bei pelnė padėkos raštą. Šiuo metu visą laisvą laiką skiria pynimui. Beje, dukra Augustė su drauge taip pat dalyvavo parodos atidaryme. Jos abi smuikininkės, tad atliko keletą kūrinių.
