– Minėjote, kad savo pašaukimo pradėjote ieškoti būdamas 5-erių. Kokie buvo tie pirmieji žingsniai?
– Kai man buvo 5-eri, mama pasakė, kad danguje gyvena Dievas ir jis viską žino. Vieną vakarą, atsisėdęs prie lango, nusprendžiau pasikalbėti su juo asmeniškai: „Labas Dieve, jaučiu, kad turiu užduotį šiame gyvenime, tik nesuprantu kokią. Būk draugas, pasakyk. Tu gi viską žinai.“ Deja, atsakymo tada negavau.
Ilgainiui pašaukimo paieškas apleidau, o atsivėrusias vidines tuštumas bandžiau užpildyti taip, kaip sugebėjau: alkoholio, narkotikų vartojimu, romantiniais santykiais, nesibaigiančiais darbais, pinigais... Kūriau muziką bei gatvės meną, teko atsidurti net kriminalinėje aplinkoje.
– Jau 8 metus tyrinėjate pašaukimo fenomeną, sukūrėte „T50“ pašaukimo paieškų metodiką. Kas tai yra ir kuo ji remiasi?
– Šios metodikos atsiradimas yra mano asmeninių paieškų ir nuoseklaus darbo su žmonėmis rezultatas. Ieškodamas savojo kelio, labai norėjau rasti būdą, kurio dėka galėčiau greitai sužinoti, koks mano pašaukimas.
Skirtinguose pasaulio kraštuose ieškojau priemonių, tačiau po vieną jos nebuvo pakankamai veiksmingos. Todėl efektyviausias iš jų – nuo vakariečių mokslininkų teorijų iki Indijos vienuolių praktikų – apjungiau. Ketverius metus jas tobulinau dirbdamas su mokymų dalyviais įvairiose pasaulio šalyse, kol gimė ši metodologija.
Galiausiai suvokiau, kaip ir kokia tvarka atliekamos savianalizės praktikos padeda suprasti žmogaus pašaukimą. Naudojant „T50“ pašaukimo paieškų metodiką pakanka 7 dienų, kad rastum savo kelią.
– Turėjote darbas reklamos industrijoje ir sėkmingą karjerą. Kodėl visa tai metėte?
– Diena iš dienos sukantis reklamos srityje man prasidėjo depresija. Jaučiausi žiauriai apgautas, nes sėkmė, kurios iki tol siekiau – puiki karjera, prabangus butas, dideli projektai, – kėlė liūdesį, o išsvajotas pilnatvės jausmas taip ir neaplankė. Darbas atrodė beprasmis, jaučiausi apatiškas viskam, kas vyksta mano gyvenime. Tuomet gimė suvokimas, jog tik aš pats esu atsakingas už savo tikrojo kelio paieškas.
Viskas pas juos pakenčiamai – darbas, atlyginimas, savijauta, santykiai. O akys – stiklinės, apatiškos ir giliai viduje liūdnos.
Mečiau gerai apmokamą darbą ir išsikėliau tikslą susirasti tokią veiklą, už kurią pats būčiau pasiruošęs primokėti, kad tik leistų užsiimti. Taigi aplankiau tris žemynus, konsultavausi su daugybe mokytojų – nuo verslo trenerių iki šamanų Kaukazo kalnuose, kol galiausiai po truputį pradėjau apčiuopti, jog mano sritis yra edukacija ir darbas su žmonėmis. Tai suvokęs ėmiau vesti mokymus moksleiviams, suaugusiems, verslo įmonėms Lietuvoje ir užsienyje.
– Kas labiausiai motyvuoja eiti pirmyn?
– Ugnis žmonių akyse. Pastebiu, jog dauguma savo dienas leidžia įjungtu išgyvenimo režimu. Viskas pas juos pakenčiamai – darbas, atlyginimas, savijauta, santykiai. O akys – stiklinės, apatiškos ir giliai viduje liūdnos. O kaip kitaip, jei žmogus širdimi jaučia, kad gali gyventi ryškų, autentišką, įkvepiantį gyvenimą, bet įstrigęs baimių, nepasitikėjimo savimi liūne, neišnaudoja savo potencialo.
Mano didžiausias mokytojas Mindaugas Vidugiris kažkada pasakė: „Jeigu tavo tikslas už kilometro, tai ir 100 metrų bus sunku nueiti, bet jei tavo tikslas už 1000 kilometrų – pirmojo kilometro net nepastebėsi. Tikslas turi būti didesnis už tave patį“. Šie žodžiai man giliai įstrigo. Siekiu, kad kiekvienas turėtų galimybę pajausti tą vidinę aistrą turėti aukštesnį tikslą. Tas akių žibėjimas po pravestų mokymų ar konsultacijos – mano didžiausia varomoji jėga.
– Dažnai sakoma, jog mes kiekvienas galime tapti tuo, kuo norime. Tačiau ar tikrai?
– Mano mokytojų ir šimtų tūkstančių jų studentų patirtis rodo, kad žmogus jau gimsta su tam tikru talentų ir savybių rinkiniu. Todėl jei žmogus iš prigimties tik meistras, jam sunku būti vadovu: jis gali kantriai mokytis vadovavimo subtilybių, bet tikėtina, kad darbuotojai jo neklausys, o vadovaujanti veikla jam bus nuolatinės įtampos šaltinis. Pats pažįstu žmogų, kuris ilgus metus vadovavęs didelei statybų įmonei, atsisakė vadovo pozicijos, užsidėjo pirštines ir nuėjo skaptuoti medžio. Ir sako: „Man taip daug geriau“.
Juk ir žuvis nepritaikyta laipioti medžiais, todėl jei karosas bando būti vovere – lauk bėdų.
Vaikytis mados tendencijų profesinėje srityje, neatsižvelgiant į savo tikrąją prigimtį, – pavojingas dalykas. Dažnai įsivaizduojame, kad įgiję prestižinę specialybę ir uždirbdami daug pinigų, tapsime laimingi. Kuo tai baigiasi?
Nevaldoma įtampa, depresija, panikos priepuoliais ir prastais veiklos rezultatais. Juk ir žuvis nepritaikyta laipioti medžiais, todėl jei karosas bando būti vovere – lauk bėdų. Kita vertus, žmonės paprastai jaučia, ką jiems patinka veikti – meistrą traukia meistravimas, verslininkui įdomi prekyba.
– Kokias klaidas žmonės daro ieškodami savo pašaukimo? Kokių klaidų pats nekartotumėte?
– Pirmiausia, mes dažnai neskiriame laiko paieškoms tikėdamiesi, jog vieną dieną balsas iš dangaus pasakys, koks mano pašaukimas, o jau tuomet gyvenimas nušvis naujomis spalvomis. Kiti bando įvairius darbus tikėdamiesi atrasti savo sritį. Atrodo logiška, tačiau ėjimas šiuo keliu užtrunka 10–30 metų. Yra ir tokių žmonių, kurie dalyvauja įvairiuose mokymuose, konsultacijose – bando iš gabaliukų susidėlioti visą paveikslą.
Darbas su savimi ir paieškos yra puiku, tik čia kyla pavojus susipainioti dar labiau, nes koučeris gali sakyti viena, astrologas – kita, o močiutė su taro kortomis – trečia. Aš ir pats visas šias klaidas dariau. Tuomet neturėjau šalia savęs žmogaus, kuris, paėmęs už rankos, vestų per visą pašaukimo paieškų kelią.
– Kaip manote, kas formuoja asmenybę sėkmingiau – pozityvumas ir nuoseklus kopimas aukštyn ar nesėkmės, savikritika, praradimai?
– Galimi 2 asmenybės augimo keliai: satori ir kensho. Kensho apibūdinamas kaip augimas ir transformacija per skausmingas akimirkas. Satori – sąmoningumu pagrįstas būdas tobulėti nelaukiant, kol ateis krizė, o nuolatos mokantis ir auginant save. Dauguma žmonių formuojasi ir auga per kensho, tarp jų buvau ir aš. Vis dėlto dabar mokausi satori – taip transformacijos vyksta stipriau ir greičiau.
– Ar darbas su savimi gali būti baigtinis procesas? Ar dirbti reikės visą gyvenimą?
– Harmoningą vidinę būseną man patinka lyginti su važiavimu dviračiu. Tam, kad pajudėtume iš vietos, reikia minti pedalus, o tai ir vargina, ir sunku, ir važiuoti taip greitai, kaip norėtųsi, iškart nepavyksta. Vis dėlto, nuosekliai minant pedalus, dviratis įsibėgėja.
Ateina akimirka, kai, atrodo, jau galima ir nebeminti pedalų, dviratis vis tiek judės pirmyn. Bet turbūt visi esame patyrę, jog tai tėra iliuzija – neskiriant pakankamai pastangų dviratis lėtėja, kol galiausiai sustoja. Todėl tam, kad nuolatos gerai jaustumėmės, reikalingos kasdieninės praktikos. Ir nors iš pradžių sudėtinga būti „kokybiškoje“ būsenoje nuolatos, ilgainiui tai tampa įpročiu ir vyksta daug lengviau.
– Šiandien madinga vykti semtis išminties į Rytų šalis. Ar iš tiesų buvimas jose kardinaliai pakeičia asmenybę?
– Vos atvykus nesunku pajausti, jog mentalitetas rytų Azijos šalyse visiškai kitoks. Vietiniai gyventojai sėkmingumą matuoja ne pinigais, o vidine būsena. Gyvena labai paprastai ir kukliai, tačiau mąsto globaliai. Jie įvaldę dėkingumo meną ir moka džiaugtis gyvenimu, nepriklausomai nuo susiklosčiusių aplinkybių. Ten puoselėjama dovanojimo, gebėjimo duoti, o ne vartojimo kultūra. Iš tiesų, kelionės po Rytų šalis iš esmės pakeičia pasaulio matymą, sudrebina vakarietiškas vertybes.
