Susitikome su šiais dviem gamtos entuziastais vardan dviejų tikslų – parodyti, koks įdomus ir neaprėpiamas gali būti gamtininko (plačiąja prasme) darbas ir „užkrėsti jus gamta“. Anot abiejų pašnekovų – šiandien tai gyvybiškai svarbu.
„Miške niekada nebūni vienas“, – sako Valstybinių miškų urėdijos Ignalinos regioninio padalinio gamtotvarkos specialistas, unikalios paukščių plunksnų kolekcijos savininkas ir paukščių stebėtojas Mindaugas Ilčiukas, atradęs ir naują savo pomėgį – mylimus paukščius piešti akvarele.
– Kaip kilo mintis piešti paukščius, perkelti juos ant popieriaus?
– Ornitologija mane domina nuo mažų dienų, dar būdamas moksleiviu skaitydavau prof. Tado Ivanausko knygą „Lietuvos paukščiai“, o ten esančias nespalvotas iliustracijas perpiešdavau ir spalvindavau pagal knygoje nurodomą konkretaus paukščio aprašymą.
Po studijų, pradėjus dirbti, kurį laiką piešimas buvo pamirštas užsiėmimas, tiesiog tam neatrasdavau laiko. Anksčiau piešdavau daugiausia pieštukais ar tušu, tačiau karantino laikotarpis ir ilgi žiemos vakarai padėjo prisiminti dailę ir išbandyti save kitose dailės srityse, todėl pradėjau piešti akvarele. Kodėl paukščius? Nes jie man artimi ir gerai pažįstami.
Kodėl paukščius? Nes jie man artimi ir gerai pažįstami.
– Kiek maždaug laiko trunkate, kol pabaigiate vieną piešinį?
– Nėra standarto per kiek laiko užbaigiamas piešinys, nes kiekvienas darbas reikalauja ir pasiruošimo. Analizuojamos paukščių nuotraukos, skaitomi aprašymai ir paukščio identifikaciniai požymiai, kuriuos stengiuosi pabrėžti savo darbuose. Paprastesni piešiniai užtrunka 2-4 valandas, sudėtingesni – ir gerokai ilgiau. Labai priklauso nuo paukščio apdaro margumo, nuo smulkių detalių kiekio, nuo fono detalumo ir t. t.
– Kurį paukštį piešti buvo didžiausias iššūkis? Galbūt sudėtingiausia ar ilgiausiai užtrukote?
– Kol kas didžiausias iššūkis buvo su uralinės pelėdos ir su grąžiagalvės piešiniais. Tai margi, daug smulkių detalių turintys paukščiai, kur reikalingas ypatingas potėpio tikslumas. Žinoma, kiekvienas piešiamas paukštis turi savo iššūkius, ypač stengiantis pabrėžti jo unikalumą.
– Kas sunkiausia ar lengviausia piešiant paukščius?
– Sunkiausia yra pasiruošimas, nusiteikimas. Man piešimas – ne tik technika, bet ir emocijų raiška, todėl labai svarbus šiam procesui ir įkvėpimas. Tapant su įkvėpimu, atrodo, laikas tiesiog praskrieja kažkur pro šalį, o potėpiai patys užpildo lapą.
Sudėtinga būna priprasti prie skirtingų gamintojų popierių ir juos išbandyti, nes skirtingo tipo popieriuose kartais tenka pasitelkti ir skirtingą piešimo techniką, nes akvarelė liejasi labai nevienodai. Lengviausias momentas, užbaigus piešinį – autografo uždėjimas, tarsi vėliavos įsmeigimas užkopus į kalno viršūnę.
– Koks paukštis jus labiausiai žavi?
– Mane žavi labai daug ir labai skirtingų paukščių, todėl į šį klausimą atsakyti būtų sudėtinga. Pavyzdžiui, ausuotieji kragai žavi savo savitu gyvenimo būdu, šokiais ant vandens, plūduriuojančiais lizdais ir įmantriu plunksnų apdaru: kuodukais ir apykaklėm.
Pelėdiniai paukščiai – unikaliu gebėjimu tyliai skristi, nepaprastai jautria klausa, sugebėjimu tobulai užsimaskuoti. Sakalai – taip pat labai ypatingi paukščiai, daugiausia medžiojantys ore, tarp šių paukščių yra ir absoliutus pasaulio greičio rekordininkas – sakalas keleivis.
Kiekvienas paukštis yra unikalus.
Čiurliai – stebina sugebėjimu ištisus metus skraidyti nenutūpdami poilsiui, jie netgi miega skrisdami. Vienintelis momentas kai jiems tenka nusileisti – perėjimas ir jauniklių maitinimas. Kiekvienas paukštis yra unikalus ir prisitaikęs prie savo specifinio gebėjimo išlikti gamtoje, o tokie kraštutinumai – labiausiai žavintys.
– Kokią vietą jūsų gyvenime apskritai užima piešimas? Galbūt esate baigęs dailės mokyklą, ar išmokote taip piešti savarankiškai?
– Piešimas man artimas nuo mažens. Būdamas vaiku noriai piešdavau išgalvotus paukščius ir drakonus, būdavo, radęs knygose tuščios vietos visad palikdavau ten savo iliustraciją. Vėliau, besimokydamas Užpalių gimnazijoje lankiau ir Utenos dailės mokyklą, kurią 2006 metais baigiau su pagyrimu. Labiausiai sekdavosi piešti abstrakcijas ir gyvosios gamtos tematiką, ypač – paukščius.
Dabar piešimas – kaip meditacija, kai gali pasinerti į baltą popieriaus lapą, atrodo, išnyksta ir visi rūpesčiai aplink. Pastaruoju metu buvau užsibrėžęs tikslą, juodai balta tematika nutapyti visus Lietuvos geninius paukščius, o virtuali šių piešinių paroda „Facebook“ paskyroje sulaukė tikrai didelio susidomėjimo. Vėliau norėsis atvaizduoti ir labiau spalvotus Lietuvos paukščius.
– Galbūt planuojate šitaip piešti bei aprašyti ir miško žvėris?
– Geriausiai sekasi piešti paukščius, nes esu detaliai susipažinęs su jų fiziologija, su plunksnų apdaru ar gyvenimo būdu, o su žvėrimis – dar toli gražu iki realių darbų. Taigi, kol kas žvėrys liks eskizuose.
O kaip gamta atrodo pro Marius Karlono objektyvą?
Kiek kitaip paukščius fiksuoja kitas gamtos fanatikas – ornitologas, Ornitostogų užsieniečiams ir lietuviams įkūrėjas, LRT Plius laidos „Pradėk nuo savęs“ vedėjas Marius Karlonas. Jo paukščiai nugula fotografijų archyvuose.
– Kaip tavo gyvenime atsirado gamta apskritai?
– Laukinė gamta tiesiog buvo mūsų kieme, tai buvo mano gyvenimas nuo ryto iki vakaro. Pas senelius, Merkinėje taip pat atostogaudavome girių ir upių apsupty. Tėtis Rimantas buvo ir yra miškininkas. Močiutė Adelė – lietuvių kalbos mokytoja, tačiau neabejinga gamtai ir jos saugojimui. Mūsų išėjimas į mišką grybauti ar uogauti nebuvo tiesiog išėjimas, tai buvo tarsi gamtos pamokos, būreliai, ekspedicijos, kruizai.
– Kad jau prakalbai apie profesiją, kokios karjeros svajonės tūnojo mažojo Mariaus galvoje?
– Iki 14 metų rimtai apie tai net negalvojau. Kol vieną vėlyvą rudens dieną tėvai į lauką išnešė lesyklėlę. Į ją atskrido zylės. Aš stebėjau jas pro langą. Ir tuomet pamačiau iš kaimyno kiemo dideliu greičiu atskrendantį plėšrų paukštį, kuris puolė lesyklėlėje esančias zyles. Tiesą sakant gerai net nepamenu kuo viskas baigėsi, nes man terūpėjo vienas – sužinoti, koks tai paukštis.
Eidavau per miškus, ieškodamas vis naujų paukščių.
Kadangi tėtis buvo miškininkas, namuose buvo įvairiausių knygų apie paukščius, jose aš pradėjau „studijuoti“ gamtą, ornitologiją. Manau, jog būtent tą dieną aš pasirinkau ornitologo kelią. Visomis prasmėmis. Po tos lemtingos dienos visą žiemą praleidau skaitydamas knygas apie ornitologiją.
Netrukus internete suradau Lietuvos ornitologų tinklalapį bei diskusijų forumą. Įsiliejau į jų būrį, tuojau pat prisijungiau ir prie ornitologų draugijos.
Jau nuo 15 metų pamenu kaip laisvu laiku eidavau per miškus, ieškodamas vis naujų paukščių, klausydamas jų garsus, stebėdamas jų elgesį. Nuo ryto iki vakaro mane lydėjo paukščiai, jei ne gamtoje, tai bent jau mintyse. Po metų tėvai nupirko pirmuosius žiūronus, dar po metų – pirmąjį fotoaparatą… tai buvo mano kelionės, į artimesnę pažintį su gamta, pradžia.
– Prisimindamas savo vaikystę, jaunystę, potyrius, kaip manai, kokie mažų vaikų ar jaunuolių bruožai jau leidžia suprasti, kad jo kelias, laimė ir sėkmė – gamta?
– Visų pirma, gamtos žmogui manau būdingas smalsumas ir noras tyrinėti. Ir dažniausiai – vienam, be pašalinių dėmesio, netrukdomam, todėl dažnai tai būna žmonės intravertai. Įdomesni, lėtesni, žvelgiantys giliau. Prisimenu, kad mano vaikystės „žaislai“ buvo įvairūs vabaliukai, gyvūnėliai, pelės, driežai, gyvatės. Jų netrūkdavo net mano stalčiuose ir kiek pamenu, tai nelabai ką ir stebino.
Iš esmės tai turi būti žmonės, netrokštantys kažkokio greito ir apibrėžto rezultato, o besimėgaujantys pačiu pažinimo procesu bei neatrastų įdomybių paieška. Jeigu buhalteris savo profesijoje turi apibrėžtas ir baigtines taisykles, formules, kuriomis turi vadovautis, tai mes, gamtininkai net vieną gyvūnijos ar augalijos rūšį galim tyrinėti visą gyvenimą ir tai niekada nebus pabaiga.
– Pagal profesiją esi ekologas, pagal veiklą – ornitologas – fanatikas. Kaip save apibūdini pats?
– Studijavau miškininkystę ir ekologiją. Jau 15 metų esu ornitologų draugijoje, ir ne tik kaip formalus narys. Iš pradžių tik ėmęs, jau kurį laiką stengiuosi atiduoti. Plačiąja prasme. Nes manau, kad planetos ateitis priklauso tik nuo žmonių švietimo aplinkosaugos srityje, kurio ypatingai mokykloje, mano manymu, mažiau nei pakankama.
Mokykloje per biologijos pamokas neretai vaikai mokomi sudėtingos genetikos algoritmų, pavyzdžiui, iš genų išskaičiuoti kokia buvo tavo proproproprosenelių akių spalva, tačiau jie nepažįsta pačios gamtos, su kuria susiduria kasdien. Nesvarbu, kad genų mokslo prireiks gal vienam iš tūkstančio, o atskirti angį nuo gluodenos pravartu kiekvienam.
Dažnai norėdami pasirodyti geresni, „kietesni“ pamirštame pamatinius dalykus. Kas iš to, jeigu žinosiu kokia buvo mano proproprosenelių akies spalva, bet nepažinosiu už lango augančio medžio?
Ir jeigu ne įvairūs gamtininkų būreliai, Jaunieji miško bičiuliai, ornitologų klubai, ekologų draugijos ir pan. – mūsų planetos ateitis būtų išvis katastrofiškai liūdna.
Nes norint išsaugoti, reikia tą pažinoti, tuo sirgti, matyti kaip skauda…
Nes norint išsaugoti, reikia tą pažinoti, tuo sirgti, matyti kaip skauda… o tam būtina išeiti iš klasės, įkvėpti gamtos, pažinti mišką, pelkę, joje esančią gyvūniją, ką ir daro įvairūs gamtininkų būreliai. Jų veikla šių dienų kontekste ne mažiau svarbesnė už kitas, įtrauktas į Nobelio premijų sąrašus.
– Organizuoji ornitostogas laukinės gamtos mylėtojams, kas tai yra?
– Trumpai, tai paukščių stebėjimo atostogos ir smegenų „restartas“ paukščių pagalba. Pasaulyje tai itin populiaru jau seniai ir tai rodo šalies išsivystymo lygį. Tarkim Didžiojoje Britanijoje yra milijonas Karališkosios paukščių draugijos narių, ten kas dešimtoje mašinoje gali rasti ornitologams būdingą priemonę – žiūronus.
Lietuvoje prieš dešimtmetį tai tebuvo pavienės ekspedicijos. Nuo 2012 metų pirmasis sukūriau reguliarius užsieniečiams skirtus paukščių stebėjimo turus, sudariau maršrutus, netrukus sukūriau jiems skirtą tinklalapį. Šiuo metu jau yra du tinklalapiai, vienas užsieniečiams, kitas lietuvos ornitostogautojams.
Į Lietuvą vis dažniau ėmus važiuoti ornitologams iš viso pasaulio, ir lietuviai pradėjo klausinėti, kada tokie turai bus organizuojami jiems. Tada gimė Ornitostogų projektas lietuviams.
– Kokie potyriai dažniausiai lydi tavo ekspedicijų dalyvius?
– Dažniausiai tuos, kurie tai daro pirmą kartą, ištinka šokas ir atsibudimas. Nes jie suvokia, kad pasaulis kuriame jie gyveno iki tol – daug kartų platesnis, įdomesnis, kad po tuo pačiu dangumi arba jame egzistuoja daugybė kitų pasaulių. Tai galima palyginti su tam tikru ‚‚praregėjimu’’.
Retas kuris pabandęs vieną kartą, negrįžta kitus. Tai tarsi priklausomybė. Juk kai atveri kažkokio labai įdomaus pasaulio duris, nesinori gyventi tik tame siaurame, kuriame gyvenai iki tol.
– Jeigu galėtum vienos gyvūnų rūšies gyvenimo modelį bent iš dalies pritaikyti žmonėms – kokia rūšis tai būtų ir kodėl?
– Manau, kad visos gyvybes formos yra vienodai geros ir svarbios. Mūsų problema tame, kad mes viską linkę skirstyti į gražius-negražius, gerus-negerus, svarbius-nesvarbius, o iš tiesų visi yra vienodai svarbūs, geri ir gražūs.
Tiems, kurie galvoja, kad žmogus yra pati aukščiausia gyvybės forma, pasakysiu taip – mes gyvename pagal tuos pačius principus kaip žmonių vadinami „kenkėjai“ ir „piktžolės“. Deja.
Mes gyvename pagal tuos pačius principus kaip žmonių vadinami „kenkėjai“ ir „piktžolės“.
Mes naikiname ir eikvojame planetą tiek, kiek tai mums patiems reikalinga. Negalvodami kas bus po mūsų.
Tame ir problema – žmonės per trumpai gyvena, kad pamatytų tokio savo gyvenimo padarinius. Jei gyventume ir galvotume ne 50, o bent 300 metų perspektyvoje, būtų kardinaliai kitaip. Deja, tai neįmanoma.
Tikiuosi, kad mūsų jaunoji karta bent šiek tiek ištaisys mūsų padarytas klaidas. Tai lyg gražinti tėvų paimtas skolas. Tėvai, auginantys vaikus, turėtų galvoti taip…
Daugiau informacijos apie Jaunųjų miško bičiulių veiklą rasite paspaudę – čia. Prisijunkite!
