Tuo įsitikinę Vyrų pagalbos fondo savanoriai, kurie dar prieš karantino sugriežtinimą suvokė: šios šventės greičiausiai bus tokios, per kurias negalėsime gyvai grožėtis jų simboliais tapusiomis miestų eglėmis. Todėl „Vyrų fondas“ savanoriai apvažiavo ir nufotografavo įvairiuose Lietuvos miesteliuose šventėms išpuoštas kalėdines egles.
„Grožėkimės jomis saugodami save ir kitus – t.y. likdami savo namuose ir stebėdami Kalėdų eglių nuotraukas“, – ragina jie. Su vienu projekto dalyviu – savanoriu Ričardu Kalyčiu 15min kalbėjosi apie savanorystę ir ypatingą jos prasmę šiuo pandemijos laikotarpiu.
Aplenkė didžiuosius miestus: „Nuostabių eglių yra ne tik Vilniuje ar Kaune“
Kaip pasakojo Ričardas, akcijos „Pamatyk eglę neiškėlęs kojos iš namų“ priešistorė prasidėjo pernai, kai jis apsilankė Kaune prie pagrindinės miesto eglės Rotušės aikštėje.
„Tąkart kalėdinis miestelis taip užbūrė šventine dvasia, kad nesinorėjo grįžti kasdieninę buitį, todėl pakeliui namo į Vilnių, šovė idėja padaryti mini turą ir užsukti į šalimais greitkelio esančius Kaišiadoris. Sužavėti, kaip pasipuošę ir maži miesteliai, taip pat stabtelėjome pasigrožėti Elektrėnų, Vievio, Trakų žaliaskarėmis. Šis netikėtas vakaras, užsitęsęs pusę nakties, tapo 2019 metų kalėdinio laikotarpio didžiausiu netikėtu atradimu, kurį susikūrėme patys. Tiesiog puikiai leisdami laiką miestelių centrinėse aikštėse ir matydami pasipuošusias aikštes, gatves“, – prisiminė pašnekovas.
Jis pasakojo, kad šiemet, kaip niekada anksčiau, labai norėjosi ištrūkti iš rutinos ir pagauti šventinę nuotaiką, susikurti ją sau ir ne tik sau. „Mėgstame keliauti po Lietuvą, tad pagalvojome, kad norime ir dalintis tuo, ką užfiksuojame, parodyti, kokią emociją „neša“ kelionė į vis kitą Lietuvos miestą. Kadangi „internetai“ jau buvo pilni kalėdinių eglučių nuotraukų, nusprendėme fotografuoti pagrindines miestų ir miestelių aikščių eglutes. Dalyvaujame „Vyrų fondo“ veikloje, todėl pasiūlėme šią idėją ir ją įgyvendinome: visą gruodį kėlėme vis iš kito miesto po kelias nuotraukas „Vyrų fondas“ feisbuko paskyrą. Taip pat šias nuotraukas papildydavome mintimi ar fraze, kuri tapdavo tos dienos palinkėjimu, įkvėpimu“, – sakė Ričardas.
Anot jo, prastėjant epideminei situacijai savanoriai nusprendė aplenkti didmiesčių egles ir parodyti, kaip gražiai pasipuošę mažesni miesteliai. Iki griežtesnio karantino pavyko įamžinti 28 Kalėdų egles.
„Karantinas ir raginimai likti namuose – buvo svarbiausia taisyklė, todėl vadovavomės tuo, laikėmės visų saugumo reikalavimų ir rekomendacijų, miestų eglutes lankėme tik tamsiu, vėlyvu paros metu. Rinkomės vėlyvą vakarą, kai aikštės ištuštėdavo. Iš viso rytinėje Lietuvoje nuvažiavome apie 1200 km, o vakarinėje dalyje „Vyrų fondo“ įkūrėjas Rimvidas „prasuko“ dar 600 km. Per vieną vakarą aplankydavome mažiausiai 4 eglutes. Ilgos kelionės tikrai buvo įsimintinos, o laikas praėjo ne veltui“, – pasakojo Ričardas.
Anot jo, svarbiausia, ko norėjosi pasiekti – pasidalinti teigiamomis emocijomis su tais, kurie išgirdo prašymus ir rekomendacijas likti namuose ir nekeliavo gyvai grožėtis savo miestų ir miestelių kalėdinėmis eglėmis.
Norėjosi pasidalinti teigiamomis emocijomis su tais, kurie išgirdo prašymus likti namuose ir nekeliavo gyvai grožėtis eglėmis.
„Labiausiai norėjosi perteikti šventinę nuotaiką tiems, kas neturi galimybės nuvažiuoti į kitą miestą ir daug laiko praleidžia namuose. Teigiamos emocijos, puošnios kalėdinės dekoracijos, skoningai išdabintos eglutės – pirmiausia visa tai suteikia gerų emocijų. O teigiamos emocijos šiuo permainingu metu tikrai veikia kaip vaistas. Norėjosi pakelti nuotaiką ir parodyti, kad aplink mus yra mažų, bet gražių dalykų“, – sakė pašnekovas.
Savanorystė per pandemiją kaip niekada prasminga
Prasidėjus pandemijai viešumoje vis daugiau kalbama apie savanorius ir jų pagalbą. Kovojant su koronavirusu savanoriai padeda įvairiais būdais – savo darbu, žiniomis, idėjomis, kas gali – ir finansiškai. Būtent taip apie savanorystę ir jos prasmę kalba ir „Vyrų fonde“ savanoriaujantis Ričardas. Pasak jo, savanorystė gali būti pačiomis įvairiausiomis formomis – nuo savo sugebėjimų ir galimybių panaudojimo iki pasiaukojimo ir didelio atsidavimo.
„Man patinka savanoriauti „neiškrentant“ iš savo rutinos ir pareigų konteksto, o prisiderinant. Pvz., visuomet galiu nuvežti, parvežti, ką reikia. Taip pat turiu savo kasmetinę tradiciją – būti kraujo donaru. Tai darau jau ne vienerius metus iš eilės. Manau, kad paaukoti kraujo privalu kiekvienam sveikam žmogui“, – teigė savanoris.
Kalbėdamas apie dabartinę situaciją – pandemiją, karantiną, jis džiaugėsi matomais pokyčiais. Jis vylėsi, kad išbandę save savanoriaudami, nemaža dalis tai darys ir vėliau.
„Tai, ką šiuo metu matau Lietuvoje, tikrai džiugina. Žmonės dalyvauja įvairiose gerumo iniciatyvose, susitelkia, įsitraukia į pagalbos veiklas. Manau, kad didelis įkvėpimas visiems žmonėms yra žymių ar visuomenės nuomonę formuojančių žmonių įsitraukimas. Stebiu Gabrieliaus Liaudansko-Svaro veiklą. Jis savanoriauja kovidinėse „zonose“, pvz., ligoninėje. Tai žmogus – pavyzdys ir įkvėpimas kiekvienam. Jis yra tikras įrodymas, kad galime ir turime padėti tiems, kam to reikia“, – kalbėjo Ričardas.
Paklaustas, kur, jo nuomone, šiuo metu labiausiai reikia savanorių rankų, „Vyrų fondo“ savanoris ragino tiesiog apsidairyti: „Kiekvienas mūsų turime ištiesti pagalbos ar palaikymo ranką. Verta apsidairyti: gal kažkam tiesiog reikia nupirkti maisto, parnešti vaistų ar tiesiog išklausyti. Padarykime viską, ką galime. Nes mes galime“.
Lietuvoje vyrai nemėgsta girtis gerais darbais
„Nėra nevyriškų darbų“ – tokiu šūkiu 2014 m. savo veiklą pradėjo „Vyrų fondas“. Jo įkūrėjas dizaineris Rimvidas Stankevičius pasakojo, jog norėjo paskatinti vyrus įsitraukti į savanorystės ir labdaros projektus, kuriuos iki šiol stereotipiškai lietuviai daugiausia sieja su moterimis. Per šešerius veiklos metus pavyko įgyvendinti nemažai idėjų – nuo ligoninių palatų suremontavimo, gyvybiškai reikalingų medicinos priemonių įsigijimo iki scenos sumontavimo viename vaikų dienos centre. Pašnekovas tikino, jog fondo veikloje dalyvauti galima įvairiai: prisidedant savo darbu, idėjomis, remiant finansiškai. Anot Rimvido, savanorių toli ieškoti nereikia – lietuviai noriai įsitraukia į gerumo iniciatyvas. Vis dėlto vyrams vis dar nesinori apie tai garsiai kalbėti, o juo labiau girtis.
„Pavyzdžiui, turime vieną geradarį, gyvenantį Islandijoje. Tačiau aš net vardo jo negaliu minėti – jis nenori. Nors prie įvairių projektų jis prisideda nuolat“, – teigė „Vyrų fondo“ vadovas.
Rimvido nuomone, savanorystė ir labdara gali būti visokia. Akivaizdus to įrodymas – į „Vyrų fondo“ veiklas įsitraukiantys menininkai, kurių kurtus meno kūrinius įsigiję žmonės taip prisideda prie gerų iniciatyvų įgyvendinimo.
„Aukoti paprastai žmonės jau nebenori. Todėl siūlome tai daryti įsigyjant meno kūrinius. Pavyzdžiui, šiuo metu viešbučio „Hilton Garden Inn Vilnius City Centre“ veikia grupinė Lietuvos menininkų laikrodžių paroda „Miesto laikrodis“. Išskirtinius laikrodžius galima įsigyti – lėšos bus skirtos kilniam tikslui – nupirkti ultragarso aparatą, kuriuo naudosis Santaros vaikų onkohematologijos centro pacientai“, – pasakojo Rimvidas. Šią labdaros akciją „Vyrų fondas“ organizuoja kartu su Lietuvos vaikų vėžio asociacija „Paguoda“.
