Teisybė karti: šiuolaikinės moterys nebegali jaustis laimingos būdamos „tik“ geromis žmonomis ir rūpestingomis mamomis. Daugelis tiesiog nemato prasmės tiek daug jėgų skirti vaikams, kepti pyragus, dėvėti romantiškas sukneles ir lyginti vyrui marškinius, galvodamos ne apie savo, o apie jo karjerą. Kai kas tai vadina vertybių krize, kai kas – moterų suvyriškėjimu.
Taip, laikai keičiasi: buitis dabar lengvesnė, laisvo laiko daugiau, moteris nori realizuoti save ne tik prie puodų... Bet ar dėl to nuolatinio draskymosi ir troškimo visur būti -iausia laimės jos gyvenime daugiau?
Viskas būtų puiku, jei karjeros moterys jaustųsi be galo laimingos, bet nemaža dalis jų vieną dieną supranta, kad darbui paaukojo pernelyg daug. Skyrybas, nesiklostančius santykius, nuolatinį nuovargį, prarastą ryšį su vaikais vargu ar kompensuoja naujas postas ir solidesnė alga.
Kodėl taip atsitiko?
Nes prieš kokius trisdešimt ar daugiau metų mūsų mamos mus irgi atidavė į vaikų darželį, tokiai pat bereikšmio veido tetai, kokiai mes palikome savo vaikus šiandien. Mūsų mamoms irgi reikėjo į darbą, o mes augome kažkur kitur, beveik ne namie: darželis, mokykla, dešimtys būrelių, paskui aukštoji mokykla. Visą tą laiką namie praleisdavome tik vakarus ir ankstyvus rytus bei savaitgalius. Mūsų tėvai visą laiką kažkur skubėjo, skubėti įpratome ir mes: užsiėmimai, treniruotės, egzaminai, paskaitos, kursai, seminarai... Mums kalė: mokykis, nes tik tada būsi laiminga.
O ar ne taip mes sakome savo dukroms? Klausiame, kokie jų pažymiai, o ne apie ką jos svajoja. Mes pamiršome, kad svarbu visiems kartu pavakarieniauti prie bendro stalo, nes ir vakarais bėgame į kursus. Mūsų vaikai grįžę iš mokyklos pasišildo užvakarykštį maistą – kaip ir mes vaikystėje. Arba pavalgo kažkur kitur, žinodami, kad mama neturi laiko gaminti šiokiadieniais, o savaitgaliais būna pernelyg pavargusi.
Tėvai mūsų nepažinojo
Kaip dabar ir mes nepažįstame savo vaikų. Mūsų tėvai dažniausiai pamiršdavo pasidžiaugti mažais mūsų pasiekimais, nes niekada neturėdavo laiko – jo užtekdavo tik pastebėti mūsų klaidas ir kartais nueiti į klasės tėvų susirinkimus bei pasirašyti pažymių knygelėje. Teisybės dėlei prisipažinkime, kad ir mes savo tėvų gerai nepažinojome: juk niekada kartu neturėjome laiko nuoširdiems pašnekesiams, ilgoms vasaros atostogų savaitėms gamtoje – jie beveik visą laiką dirbo, kad mes gyventume geriau. Bet ar gyvename?
Mes svajojome pasiekti daugiau nei jie. Ir pasiekėme. Tik štai tame pasaulio paveikslėlyje, kurį dėliojome bręsdami ir augdami, vietos šeimos gyvenimui buvo palikta labai mažai vietos. Juk pirmiausia karalaitė turėjo išsikovoti karalystę, o tik paskui į ją atsivesti nusižiūrėtą princą ir pagimdyti du vaikus.
Svarbiausias mokytojas – mama
Mes neišmokome pamėgti tiesiog būti namie – nes ten jauku ir gera, nes malonu jais rūpintis, kaip ir gera ilgai žaisti su vaikais, kartu su jais kepti sausainius, rūpintis ir mylėti vyrą, o ne tik save šalia jo. Ankstesnėse kartose tokį šiltų namų jausmą mamos perduodavo dukroms. O mūsiškės galėjo perduoti tik tai, kuo pačios gyveno: dirbk, siek, įrodyk, kovok, laimėk! Nebūk višta namų šeimininkė, kuri nieko daugiau nesugeba, tik šluostinėti dulkes.
Taip pat skaitykite: Kokia esate mama pagal Zodiaką?
Jei iš esmės mes beveik nematėme darbuose pradingstančių savo mamų, vargu ar galime būti kitokios. Juk mus mokė tik to, kaip siekti karjeros. Mus tikino, kad žodis „sėkmė“ jokiu būdu nesusijęs su namais, o tik su valdiškomis sienomis.
Išeitis – vėl mokytis
Po truputį galima išmokti būti mama, žmona ir netgi atsipalaidavusia moterimi be tos rūpesčio raukšlės kaktoje. Galima netgi išmokti pasaulį matyti kitomis akimis – mylinčiomis, atlaidžiomis, geromis, o ne vertinančiomis, kritiškomis, priekabiomis. Galima netgi išmokti daugiau galvoti apie šeimą nei apie darbą, o ne atvirkščiai, kaip mes įpratusios. Galima padėti atsiskleisti mūsų vaikams – jei tik atsisakysime tos amžinai burbančios kritiškos motinos vaidmens. Vienos karjeros jau pasiekėme, imkimės kitos, ne mažiau svarbios – mamos ir žmonos karjeros. Nes kada nors už tai mums tikrai padėkos mūsų esamos ir būsimos dukros.
Ir dar – išėjimo akimirką prie jūsų lovos tikrai nestovės darbdaviai ar kolegos, mažiausiai galvosite, kokį projektą galėjote padaryti geriau ar išmelžti iš to užsakovo daugiau pinigų. Mirties akivaizdoje bus svarbu tik tai, kaip garbingai ir šviesiai išeiti, ir greičiausiai galvosite tik apie paliktą šviesiausią dovaną – savo meilę ir laiką šeimai bei jų meilę jums.
