Ant žemės rado į mėsą susuktų nuodų
Vilniuje gyvenanti Rasa Karaliūtė antradienį socialiniuose tinkluose pasidalino įrašu, kaip, lauke vaikštinėdama su savo šunimi, aptiko į mėsos gabaliuką suvyniotus nuodus. Nurodžiusi augintiniui tokio „laimikio“ dar paieškoti aplink, jų rado daugiau.
„Yra tokie žmonės, kaip Aurimas Valujavičius, kurie mums parodo, kad žmogiškosios fizinės ir psichologinės ribos yra toliau nei daugelis galvojame.
Yra tokie žmonės, kaip Oleg Surajev, kurie parodo, kad žmogiškasis noras padėti, atjauta ir teisingumo jausmas yra daug didesni, nei kartais patys manome.
Ir yra tokie... išsigimėliai, kurie trokšta, kad nekaltas gyvūnas mirtų itin sunkia ir skausminga mirtimi.
Ir man sunku susitaikyti, kad pasaulis pilnas ir tų, ir tų.
Ir kai drebančioje rankoje laikau kruopščiai pagamintą mėsos-žiurkių nuodų porciją, kurią vakar naktį kaimynų kieme rado mano šuo, labai prašau sau tikėjimo, kad aurimų ir olegų šiame pasaulyje daugiau.
Ko gero, jau žinote, kad sostinės Naujamiestis/Senamiesčio dalys aplink stotį turi nuostabią šunų nuodijimo tradiciją. Jau daugybę metų neidentifikuoti asmenys laikas nuo laiko nusprendžia padaryti akciją „Rask išmanų būdą, kaip nunuodyti šunį“. Per dešimtmetį rajone, kuriame gyvenu, nuodais buvo smaigstomi paštetai, minkomi mirtini faršo kotletukai, nuoduose mirkomi lašinukai...
Buvo apnuodytų šunų, kačių, paukščių. Buvo ir neišgyvenusių...
Visada vedžiodama šunį esu atidi, stebiu, kad nepaimtų ko nuo žemės. Tačiau savo akimis išmoningų nuodytojų skanėstų nebuvau mačiusi. Iki vakar vakaro.
Tradiciškai prieš miegą apie 11 vakaro išėjome su rudasnukiu prasukti ratuko. Mūsų kelias toks neįmantrus, kai oras toks tragiškas kaip vakar. Tiesiog aplink namą: per savo kiemą, kuris sujungtas su kaimyninio namo kiemu. Mūsų kiemas – filmuojamas, kaimynų – nea. Dar mūsų kieme įsijungia automatinės lempos. Pas kaimynus šiuo klausimu kiek mažiau inovacijos. Abu kiemai sujungti, abu turi bromas į gatvę.
Tamsoka, šalta, vėjuota. Staiga pamatau, kad šuo kažką skanaus užuodė. Kas turi šunis, žinot tą pozą, kai uosto susižavėjęs, net uodega nevalingai vizga nuo skanumo.
Duodu komandą „mesk“. Šuo nenoriai atsitraukia. Prieinu artyn – mėsos gabaliukas. Pirma mintis – gal paukščiai iš konterinerių ištąsė. Paimu mėsgalį – išmesiu, kad nesivoliotų. Išeinu į apšviestą plotą ir matau, kad mėgalis rankoje nepaprastas. Kruopščiai suvyniotas ir surištas. Praskečiu ir... viduje pamatau nuodus. Tvarkingai sudėtus, kad tik neišbyrėtų. Ranka nevalingai ima drebėti.
Jei yra vienas, gal yra daugiau? Sakau šuniui: ieškok. Jis mane atveda prie dar dviejų tokių. Vėliau išsiaiškinome, kad du kaimynai jau po mano skelbimo bendrijos grupėje išėjo su savo šunimis ir rado dar keturis. Viso septyni nuodų suktinukai gana nedideliame plote.
Parašiau pranešimą e-policijai. Tiesiog, nes reikia. Nesitikiu, kad nors kokios naudos bus. Pranešėme aplinkinių namų bendrijoms. Visi pakraupę.
Niekas netiki, kad kažkas iš jų gyventojų taip galėjo. Bet gi galėjo. Kažkuris. Galbūt net visai įprastai atrodantis, šiaip jau puikus pilietis, tik kartais laisvalaikiu užsiimantis šunų nuodijimu.
Grįžus namo, maždaug po valandos, užklupo panika. O ar tikrai esu 120 proc. tikra, kad šuo dar prieš man pamatant pirmą gabalą nieko neprarijo? Kaip ir esu, bet baimė kalba garsiau.
Skambinu budinčiai veterinarei. Papasakoju istoriją. Susitariame, kad praplausiu šuniui skrandį, tiesiog dėl šventos ramybės.
Padarau vandenilio peroksido tirpalą, supilu jau ramiai mingančiam brisiui į nasrus. Tas pašoka nesuvokęs, už ką jam tokia šlykštynė. Po poros minučių ima vemti. Apvemia visus namus, bet aš šluostau laiminga, nes dabar esu tikra, kad nieko blogo nesuėdė.
Grįžus namo, maždaug po valandos, užklupo panika.
Apsikabinu jau išsivėmusi šunį, glostau. Beveik verkiu, turbūt iš palengvėjimo.
Šuo spokso į mane ir išvis turbūt galvoja, kad žmonės sunkiausiai prognozuojami padarai žemėje.
Ir jis teisus.
Jau visai gilią naktį išgooglinu, kas per nuodai. Rusiški žiurknuodžiai. Kažkaip simboliška“, – feisbuke rašo Rasa (įrašas neredaguotas – aut. past.).
Pareigūnai tikslinasi įvykio aplinkybes
Vilniaus apskrities policijos atstovė spaudai Julija Samorokovskaja patvirtino, kad vakar buvo gautas pranešimas dėl Šv. Stepono gatvėje rastų mėsos gabalų su galimai žiurkių nuodais. Kadangi informacija gauta neseniai, pareigūnai šiuo metu tikslinasi įvykio aplinkybes.
„Traktuojama pagal galiojančius teisės aktus už žiaurų elgesį su gyvūnais – už tai numatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamoji – jeigu gyvūnas buvo kankintas, suluošintas arba žuvo.
Vis dėlto labai sudėtinga įrodyti, kad taip nutiko būtent dėl to, kokie buvo žiurkių nuodai, kas juos padėjo, – aiškina J.Samorokovskaja. – Visą laiką raginame žmones, kad kreiptųsi, praneštų apie tokius atvejus ir, žinoma, pirmiausia patys pasirūpintų savo gyvūnais – nevedžiotų jų be pavadėlių, stebėtų, jog ko nors įtartino nesuvalgytų.“
Įvardijo, kokie simptomai pasireiškia augintiniams
Kaip teigia veterinarijos gydytoja Sandra Čechovičienė, pastaruoju metu buvo keli atvejai, kai šeimininkai kreipėsi dėl apsinuodijusių augintinių. Vis dėlto, anot specialistės, tokių nutikimų su laiku mažėja.
„Tokių situacijų padaugėja rudenį ir pavasarį, kai būna šiltesnis oras, daugiau išeiname į lauką, – sako S.Čechovičienė. – Neseniai turėjome itin sudėtingą atvejį, kai augintinį atvežė iš kito miestelio, šuniukui buvo prasidėjęs vidinis kraujavimas.
Pasikalbėjus su šeimininku, paaiškėjo, kad galimai galėjo ką nors suėsti gatvėje, todėl buvo įtarimas dėl apsinuodijimo žiurknuodžiais. Būtent graužikų naikinimui skirti nuodai naudojami dažniausiai.“
Veterinarijos gydytoja pastebi, kad paprastai nuo nuodų nukenčia šunys – katėms taip nutinka rečiau, nes jos yra gana protingi gyvūnai, tad taip lengvai neapsigauna.
„Katės užuodžia tokius dalykus – jos yra jautrios, jaučia, jeigu kas nors įdėta į maistą ir niekada tokio nevalgo. O šunys priešingai – kai kurie net vadinami dulkių siurbliais, nes eina viską rinkdami nuo žemės“, – šypteli S.Čechovičienė.
Per pasivaikščiojimą su augintiniu laiku aptikus galimai į maistą susuktus nuodus ir sustabdžius nuo jų suvalgymo, gali būti vis tiek neramu, ar gyvūnas tikrai nė kiek jų nelyžtelėjo. Tokiu atveju specialistė dėl atsargumo pataria kreiptis į veterinarijos gydytoją.
„Jeigu tai tikrai žiurknuodžiai, juos reikėtų išvimdyti per keturias valandas. Žinoma, kuo greičiau, tuo geriau. Žiurknuodžiuose yra veiklioji medžiaga, kuri blogina kraujo krešėjimą, todėl sutrinka vitamino K1 gamyba. Sutrikus jo cirkuliacijai kraujyje, pokyčius pamatome tik po kelių dienų“, – aiškina S.Čechovičienė.
Jeigu tai tikrai žiurknuodžiai, juos reikėtų išvimdyti per keturias valandas.
Anot veterinarijos gydytojos, sukelti šuniui vimdymą galima ir namų sąlygomis, tačiau geriausia būtų kreiptis į specialistą, nebent nėra galimybės to padaryti arba pati klinika nurodo taip daryti.
„Vemdamas gyvūnas gali įtraukti turinio, todėl geriau, kai viską stebi veterinarijos gydytojas ir gali laiku suteikti pagalbą, – nurodo S.Čechovičienė. – Namie vimdyti galima naudojant vandenilio peroksidą, bet jis nėra toks nekaltas tirpalas, kaip daug kas galvoja. Jo reikėtų sugirdyti 5–10 ml, priklausomai nuo gyvūno dydžio, bei laukti – jei per 10–20 minučių neišvemia, galima sugirdyti dar tokį patį kiekį.
Vis dėlto vandenilio peroksidas turi deginančių savybių – kai jis patenka į skrandį, gyvūno gleivinė yra pažeidžiama. Buvo atliktas tyrimas, kur nustatyta, kad po 24 valandų matomos pasireiškusios nedidelės žaizdelės, kraujavimai skrandyje. Vieniems keturkojams viskas baigiasi gerai, tačiau kitiems, ypač su jautresniu virškinimu, gali atsirasti tuštinimosi sutrikimai.“
Specialistės teigimu, pirmieji simptomai augintiniams dažniausiai pasireiškia per tris paras. Gyvūnas gali pasidaryti vangesnis, liūdnesnis, sutrinka jo apetitas, ant kūno atsiranda mėlynių.
„Gali pradėti kraujuoti dantenos, imama vemti krauju, išmatos tampa juodos spalvos, o tai reiškia, kad yra kraujavimas viršutiniame virškinamajame trakte, – vardija S.Čechovičienė. – Paprastai pokytis būna išorėje, kai atsiranda daug mėlynių. Tada tikrai reikia kuo greičiau kreiptis į kliniką, kur bus atlikti specifiniai tyrimai.“
Veterinarijos gydytoja įspėja, kad atsiradus simptomams, jau yra rizika, kad gydymas gali būti neveiksmingas, todėl svarbu pamačius ką nors neįprasto iš karto kreiptis pagalbos.
„Su žiurknuodžiais sudėtinga, nes nėra ankstyvų simptomų, kur galėtum iš karto suprasti, kad gyvūnas suėdė nuodų. Gydymo sėkmė dažniausiai priklauso nuo suvalgyto jų kiekio, laiko, kada kreipėsi šeimininkai, – sako S.Čechovičienė. – Žmonėms reikėtų stebėti, kur ir ką suėda jų augintiniai. Jeigu ką nors randa miške, tikėtina, ten nebus nuodų, bet netoliese daugiabučių, namų yra didesnė tikimybė.“