Poreikis turėti naminį gyvūną išaugo
Pasak J.Šengaut, per pastaruosius 25 metus požiūris į naminį gyvūną pasikeitė, todėl išaugo naminių gyvūnų populiacija. Kaip teigia pašnekovas, tam yra kelios priežastys. Jo nuomone, bene svarbiausia – gyvūnai tapo šeimos nariais.
„Anksčiau jie buvo laikomi kaip gyvuliai, gyvūnai tvarte. Šuo turėjo būti pririštas prie būdos, katė – gaudyti peles. Per pastaruosius 15 metų labai smarkiai pradėjo keistis požiūris ir žmonės į juos žiūri kaip į šeimos narius“, – tikina J.Šengaut.
Jis priduria, kad įtakos turi ir kitos priežastys, pavyzdžiui, tai, kad žmonės vis dažniau pasirenka vienatvę: „Dabar tikrai gyvename gana turtingai. Anksčiau, kad pragyventų, žmogus turėjo sukurti šeimą, dabar matome demografinę krizę. Ji iš dalies yra dėl to, kad gerai gyvename. [...] Amžinai lieka viena problema – vienišumas. Pinigai su tavimi nedraugauja, nebendrauja. Nuo vienišumo išsigelbėjama su tuo mažu draugu.“
J.Šengaut priduria – naminius gyvūnus žmonės pamėgo ir dėl to, kad jie niekada nepaveda, nuoširdžiai laukia sugrįžtančių iš darbo: „Jie neveidmainiauja, tikrai nuoširdžiai tavęs laukia, nemeluoja. Su jais paprasčiau nei su vaikais. Žinoma, jie kartais pridaro kokių nors išdaigų, bet jie visą laiką sąžiningi, tave myli.“
Su šia nuomone sutinka ir veterinarijos gydytoja ir kaniterapinės pagalbos centro narė Vytautė Matusevičienė. Jos teigimu, kartais gyvūnai namuose tampa jungiamąja grandimi: „Tikime, kad bet koks augintinis šeimoje suteikia įvairovės, naujų potyrių. Tai visiems būtina, visiems svarbu netikėtos situacijos, jų sprendimas.“
Veterinarai tvirtina, kad turėti gyvūną namuose ypač naudinga vaikams, nes tai padeda išmokti pareigingumo, taip pat – kaip globoti kitą, juo pasirūpinti.
Gyvenimo būdas gali lemti, ar geriau turėti katę, ar šunį
Norintiems įsigyti katę arba šunį J.Šengaut pataria – pirmiausia turite nuspręsti, ar esate „kačių žmogus“, ar „šunų žmogus“, ar nė vienas iš minėtų: „Žmonės vis tiek pasidalija į „cat person“ ir „dog person“ – „katininkus“ ir „šunininkus“. Jeigu viduje esi „šunininkas“, tikrai nėra ko kalbėti apie katę.“
Pasak veterinaro, jei žmogus vis dėlto pasiryžęs turėti bet kokį gyvūną, derėtų svarstyti apie priežiūros ypatumus. Pavyzdžiui, šuo netinka žmonėms, kurie retai būna namuose, daug keliauja, nes jį reikia vedžioti, jam rodyti dėmesį. Katę, tvirtina J.Šengaut, galima palikti vieną ilgesniam laikui.
„Išvykus į kelionę, galima paprašyti kaimynės, kad užeitų kas antrą dieną, pakeistų vandenį, pasirūpintų tualetu – 10 minučių, ir viskas. Su šuniu yra didžiulė problema. Reikia surasti, kam jį atiduoti, jeigu neimi su savimi. Tai du skirtingi dalykai. Šunys taip pat labai skirtingi“, – atkreipia dėmesį J.Šengaut.
Gyvūnus derėtų rinktis ir pagal jų poreikius
J.Šengaut teigimu, apsisprendus auginti šunį reikėtų atkreipti dėmesį į konkretaus gyvūno poreikius. Pavyzdžiui, sportiniams, medžiokliniams šunims reikia daugiau vaikščioti, bėgioti nei kitiems.
„Ko jūs tikitės, kai šalia bus jūsų augintinis? Jeigu daug keliaujate, negalite skirti daug dėmesio, užteks katės ir jai užteks to kontakto“, – pritaria V.Matusevičienė.
Veterinarai taip pat siūlo pagalvoti, ar pavyks šunį prižiūrėti ir dėl jo fizinių savybių. J.Šengaut nepataria vyresniems žmonėms įsigyti itin didelių šunų, kuriuos gali būti sunku suvaldyti vedžiojant.
V.Matusevičienė akcentuoja, kad gyvūno nereikėtų rinktis ir dėl vyraujančių madų, nes jos praeina. Be to, mados nėra naudingos pačioms veislėms, nes tuomet padaugėja veisėjų, kurie dėl didelės paklausos gyvūnus gali veisti nesilaikydami reikalavimų.
„Kai veislė populiari, atsiranda daugintojų, [...] žmonės žiūri, kaip tą šunį įsigyti pigiau. Tada atsiranda norinčių tos veislės šunis dauginti ir tai daryti be dokumentų, kad būtų pigiau. Pavyzdžiui, jorkšyrai, berno zenenhundai... Žmonės tiesiog taupydami galvoja, kad išlošia, bet lazda turi du galus“, – pabrėžia V.Matusevičienė.
Eutanazija sveikiems gyvūnams neatliekama
Pašnekovai atkreipia dėmesį – jau turintys gyvūną turėtų nepamiršti, kad kartais gali tekti priimti ir sudėtingus sprendimus, pavyzdžiui, augintiniui susirgus, gali tekti atlikti eutanaziją. „Nereikia to bijoti. Visi kada nors numirsime“, – sako J.Šengaut.
V.Matusevičienė priduria – vis dėlto šį sprendimą dažniausiai priima patys veterinarai, matydami, kad gyvūnas kankinasi: „Jei tai sergantis gyvūnas, jei matome kančią, visiems patariu – geriau užmigdyti, kad nebūtų tos kančios. Labai apmaudu, skaudu, kai į kliniką atneša sveiką gyvūną ir tada bando rasti priežasčių, kodėl tą gyvūną reikia užmigdyti. Tai baisu.“
Vis dėlto J.Šengaut tikina, kad sveiki gyvūnai dažniausiai nėra migdomi, nes suteikti tokią paslaugą atsisako patys specialistai.
„Tai labai reti atvejai šiais laikais, tokių eutanazijų veterinarai beveik neatlieka. Jeigu tai jaunas gyvūnas, kuriam įmanoma surasti kitą šeimininką, gyvūną atsisakoma migdyti. Manau, tokia praktika Lietuvoje taikoma 99 proc. atvejų“, – tvirtina J.Šengaut.
Jo aiškinimu, eutanazija atliekama tik sergantiems gyvūnams, kuriems ji yra reikalinga, o kiti neretai atsiduria gyvūnų globos namuose arba jiems iš karto pasistengiama surasti naujus šeimininkus.
