„PetCity“ klinikos veterinarijos gydytoja Liepa Krūminytė pataria, kaip saugoti numylėtinius nuo nemalonių susidūrimų, ir ką daryti, jei to nepavyko išvengti.
Bitė gali būti mirtina
„Šunys iš prigimties yra labai smalsūs gyvūnai, todėl, bežaisdami ir tyrinėdami aplinką bei nesuprasdami pavojaus, gali skaudžiai nukentėti nuo geliančių ir tokiu būdu save saugančių vabzdžių. Dažniausiai sugeliamos vietos – snukelio sritis, pėdutės, kur kas pavojingesnės – burnos ertmė, ryklė“, – sako gydytoja L.Krūminytė.
Ji aiškina, kad geldamos bitės ir vapsvos išskiria nedidelį kiekį nuodų, kurie toje vietoje sukelia odos ar gleivinės dirginimą, uždegiminę reakciją, didelį skausmą, įgėlimo vieta patinsta. Įgeltą vietą gydytoja rekomenduoja kruopščiai apžiūrėti ir pašalinti likusį geluonį. Tuomet dėti šaltus kompresus tyniui ir skausmui sumažinti ir akylai stebėti šunį dėl galimos alerginės reakcijos.
„Mažiau jautriems šunims pavieniai įgėlimai gali praeiti savaime. Jautresniems, ypač jei prieš tai jau buvo įgėlusi bitė ar vapsva (organizmas tampa įjautrintas) arba esant daugybiniams įgėlimams, gali išsivystyti alerginė reakcija, kuri veda prie anafilaksinio šoko, kolapso ir gyvūno gaišaties“, – galimas pasekmes vardija gydytoja.
Pataria nešiotis vaistų
L.Krūminytė akcentuoja, kad itin didelę įtaką gydymui ir prognozei turi šeimininkų kritinis situacijos vertinimas ir greita reakcija. „Atsiradus pirmiesiems alerginės reakcijos požymiams, tokiems kaip bendras silpnumas arba atvirkščiai – neramumas, apsunkintas kvėpavimas, dusulys dėl pabrinkusių kvėpavimo takų, didelis tynis įkandimo vietoje, geriausia, nelaukiant tokių požymių atsiradimo, kuo skubiau vykti į artimiausią veterinarijos kliniką“, – ragina veterinarijos specialistė.
Jautresnių gyvūnų šeimininkams, ypač tiems, kurių augintiniams jau buvo pasireiškusi alerginė reakcija į įkandimą, gydytoja pataria su savimi turėti antihistamininių preparatų pirmajai pagalbai suteikti: „Šiuo atveju tinka žmogiški vaistai, kurių veiklioji medžiaga – klemastinas. Patogiausia su savimi turėti vaistą tablečių forma (pavyzdžiui, „Tavegyl“ 1 mg tab., dozė šuniui: 1 tab. – 10 kg)“, – sako specialistė.
Jos pastebėjimu, kaip ir žmonės, gyvūnai į įgėlimus reaguoja skirtingai: „Neįmanoma pasakyti, kuris šuo lengvai perneš skausmingus skraidančių vabzdžių įgėlimus, o kuriems pasireikš rimtos alerginės reakcijos, keliančios pavojų gyvybei. Todėl į visus vabzdžių įgėlimus šeimininkai turėtų žiūrėti labai rimtai“, – pabrėžia ji.
L.Krūminytė sako, kad vienas svarbiausių momentų veterinarijos gydytojo praktikoje yra tikslios ir išsamios ligos istorijos surinkimas.
Todėl, jei gyvūno šeimininkas negali tiksliai pasakyti, kas įkando augintiniui, šiam paprastai tenka pabūti intensyvios terapijos skyriuje stebėjimui ir prevenciniam alerginės reakcijos gydymui. Gydytoja sako, kad paprastai sunku atskirti vapsvos ir bitės įkandimą, tačiau abiem atvejais taikomas toks pats gydymas.
Gyvatės – mirtinai pavojingos
Skraidantys padarai – ne vieninteliai, su kuriais gamtoje gali susidurti smalsūs augintiniai. Kartais pavojus gali šliaužioti ir ropoti žeme.
Veterinarijos gydytoja primena, kad Lietuvoje gyvena vienintelė nuodinga gyvačių rūšis – paprastoji angis. Augintinio susidūrimas su ja gali baigtis mirtimi. „Įdomu tai, jog kai kurios gyvūnų rūšys yra visiškai atsparios gyvačių nuodams, tačiau, deja, ne šunys. Šunims neretai tokie susitikimai baigiasi mirtinai dėl palyginti didelio nuodų kiekio tokiam svoriui“, – apie ypatingą pavojų kalba L.Krūminytė.
Veterinarijos gydytoja primena, kad Lietuvoje gyvena vienintelė nuodinga gyvačių rūšis – paprastoji angis.
Ji aiškina, kad, įkandus angiai, nuodai veikia kraujo ląsteles, nekrotizuoja aplinkinius audinius ir mažina kraujo krešumą, įkandimo vieta greitai patinsta, parausta. „Jei jau nutiko taip, jog šuniui įkando gyvatė, ar bent jau įtariate tokį faktą, nedelsdami vykite į veterinarijos kliniką.
Neleiskite gyvūnui judėti, jei įkando į koją, virš įkandimo vietos dėkite tvarstį ir šaldantį kompresą (ne ilgiau 30 min.), kadangi nuodai ima veikti iškart po įgėlimo. Šiuo atveju labai svarbu nustatyti tikslią diagnozę ir imtis atitinkamo gydymo plano“, – veiksmus dėlioja specialistė.
Liūdnos pasekmės gali laukti ir susidūrus su rupūžėmis, kurių, anot L.Krūminytės, Lietuvoje gyvena trys rūšys. Šie varliagyviai odoje turi liaukas, kuriose yra nuodingų ir dirginančių medžiagų. „Kylant pavojui ir jaučiant grėsmę, rupūžės šias liaukas išpurškia. Žaidžiantiems šunims, liaukų turinys dažniausiai patenka į burnos ertmę. Gyvūnas ima jausti diskomfortą burnos ertmėje, tampa neramus, padidėja seilėtekis ar išprovokuojamas vėmimas. Dėl išskirtų toksinų, galima ir alerginė reakcija“, – sako medikė. Kad sumažėtų į organizmą patenkančių toksinų, ji pataria 5–10 min. plauti gyvūno burnos ertmę šaltu vandeniu ir nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją.
Uodai erzina ne tik mus
Egzistuoja didesnė ar mažesnė tikimybė susidurti su visais anksčiau išvardytais gyviais, bet gydytoja primena, kad itin didelį pavojų kasdieniuose pasivaikščiojimuose kelia erkės, todėl grįžus namo ar leidžiant laiką gamtoje L.Krūminytė ragina atidžiai retsykiais patikrinti šuns kailį, radus įsisiurbusią erkę ją nedelsiant pašalinti, o įkandimo vietą stebėti dėl parazitų sukelto dermatito. Ji skatina atkreipti dėmesį į gyvūno apetitą, nuotaiką bei šlapimo spalvą ir, kilus menkiausiam įtarimui dėl gyvūno sveikatos, susisiekti su savo veterinarijos gydytoju.
„Iš anksto pasirūpinkite profilaktikos priemonėmis (lašais – efektyvūs 1 mėn., antkakliais – 4–8 mėn., tabletėmis – 1–3 mėn., aerozoliais – papildoma, momentinė priemonė), atbaidančiomis ir žudančiomis šiuos ektoparazitus“, – populiariausias priemones vardija L.Krūminytė. Gydytoja atkreipia dėmesį, kad daugelis šių vaistinių preparatų pradeda veikti po 24–48 val., todėl profilaktinėmis priemonėmis reikia pasirūpinti kur kas ankščiau prieš išvyką, o geriausia – naudoti reguliariai nuo ankstyvo pavasario.
Anot specialistės, visos išvardytos priemonės dažniausiai yra kompleksinės, todėl ne tik kovoja su erkėmis, bet kartu atbaido ir erzinančias muses bei uodus. Norintiems papildomai apsaugoti augintinį nuo įkyrių skraiduolių, veterinarijos gydytoja rekomenduoja specializuotuose veterinarijos vaistinėse ar klinikose įsigyti specialiai augintiniams skirtų repelentų ir nepataria gyvūnui „skolinti“ žmonėms skirtų priemonių. „Ne viskas, kas tinka žmonėms, tinka ir gyvūnams, todėl žmogiški repelentai šiuo atveju nėra rekomenduojami augintiniams“, – akcentuoja ji.
Nors musės ir uodai nėra tokie pavojingi kaip vapsvos ir dažniausiai sukelia tik diskomfortą, gydytoja sako, kad besikasydamas ir laižydamas įkastas vietas gyvūnas sudaro puikias sąlygas atsirasti antrinėms infekcijoms.
