Australų aviganė, kuri atkeliavo į Aurelijos šeimos namus, yra vardu Kuba ir būtent nuo jos prasidėjo meilė ir atsidavimas šiai veislei, domėjimasis kinologija. Visa tai pavirto veislynu, jungiančiu didelę bendraminčių bendruomenę.
Aurelija sako, kad australų aviganiai nėra lengva veislė ir tikrai skirta ne kiekvienam: „Turėjome pasiruošti, skaityti, domėtis, nuspręsti, ką veiksime su šunimi. Juk tai šuo neskirtas gyventi voljere, nors puikiai geba prisitaikyti prie lietuviško klimato. Būna, mums skambina žmonės ir sako – norėtume šuniuko pavasariui. Atsakau, kad reikia sulaukti savojo, kadangi viskas nėra taip paprasta, pavyzdžiui, vada tiesiog gali negimti numatytu laiku, arba vadoje nebūti tinkamo temperamento ar išvaizdos šuniuko. Mes patys ieškojome gana ilgai, o ir australų aviganiai tada dar nebuvo tokie populiarūs, tačiau buvo verta laukti – šiandien mūsų Kuba – visos šeimos meilė“, – pasakoja Aurelija.
Namuose – keturi australų aviganiai su savais charakteriais
Šiandien Aurelijos namuose gyvena keturi australų aviganiai. Pasakodama apie šios veislės ypatumus, ji sako, jog australų aviganiai priklauso pirmajai FCI grupei – aviganiams. Aviganiai yra labai atsidavę šeimininkui, be to, reikalauja labai daug dėmesio. Jiems būtina tiek fizinė, tiek protinė veikla ir jeigu šios abidvi veiklos nėra subalansuotos, šuniukas gali pradėti taikyti savo namų ir pasaulėjautos taisykles.
„Mes sakome, kad šis šuo ne kiekvienam, nes jam reikia griežtos, tačiau mylinčios rankos ir tvirto charakterio. Būna šeimininkai mums skambina su ašaromis ir klausia – o ką daryti dabar? Kvėpuoti! Šie šunys, kaip ir kitos rimtos veislės, gali išvesti iš kantrybės. Aš manau, kad svarbu ne tik būti aktyviu šeimininku – kur kas svarbiau yra noras užsiimti su šunimi. Jeigu negalite skirti laiko savo šuniui, reikia pagalvoti apie ramesnę, sėslesnę veislę, kuri nereikalautų tiek daug dėmesio“, – pastebi Aurelija.
Ji priduria, kad šuniukus būtina socializuoti (nujautrinti) nuo pat pirmų dienų. Nesupažindinus su supančiu pasauliu ir šuns gyvenime būsiančiais objektais vaikystėje, vėliau gali kilti problemų: intensyvus sargumas, pasireiškiantis lojimu, automobilių, vaikų, ar kitų gyvūnų ganymas ir žnaibymas dantimis – kandimas, agresija ir kt.
„Mes skiriame išskirtinį dėmesį žmonėms, kurie nori auginti australų aviganį. Mūsų pagrindinis tikslas – šuniuką atiduoti į tikrai geras ir rūpestingas bei sugebančias ugdyti rankas. Siūlome pasidomėti veisle, susipažinti su mūsų šunimis, susitikti ir parodyti, kiek reikia įdėti darbo, kaip svarbu sukurti stiprų ryšį su šunimi. Galiu pasakyti, kad pusė žmonių apsidžiaugia iš anksto pamatę, kokia realybė jų laukia su augintiniu ir priima teisingą, žiniomis, o ne tik emocija paremtą sprendimą. Kitaip nei visi mano – neužtenka pasiskaityti internete, kokia tai veislė – siekiame paruošti šeimininkus tikrovei pasidalindami savo ir bendruomenės patirtimi ir iššūkiais“, – sako Aurelija.
Ji priduria, kad yra girdėjusi ne vieną istoriją, kai šeimininkai nesusitvarko ir negali eiti į miestą su savo šuniuku ar net atiduoda šunį kitiems dėl kompetencijos stygiaus. „Mūsų tikslas skleisti teisingą informaciją ir žinias apie šiuos šunis, kad žmonės žinotų, su kuo turi reikalų – jie labai aktyvūs ir labai protingi. Neįsivaizduojame kito šuns šalia savęs. Bet su aukštu šuns intelektu ateina ir gebėjimų, ir žinių poreikis. Jeigu šuo neiškraunamas, jis susigalvoja, ką veikti – o tada gali nukentėti ne tik jūsų turtas“, – pastebi pašnekovė.
Naujiems šeimininkams – 35 puslapiai informacijos
Aurelija juokiasi, kad kai iš veislyno šuniukas iškeliauja į naujus namus, šeimininkai gauna kone knygą su taisyklėmis, patarimais ir kita naudinga informacija. „Ten surašyta viskas, ką reikia daryti su šuniuku tam tikrais raidos etapais, kaip ir kada maitinti, socializuoti, prižiūrėti, koks turėtų būti taikomas aktyvumo ir poilsio režimas, kailio priežiūros ypatumai, pagrindiniai dresūros patarimai ir pirmosios pagalbos pradžiamokslis. Į dresūros užsiėmimus galima vykti, kai šuo turi antrą skiepą, tačiau iki to laiko reikia atlikti paruošiamuosius namų darbus, išmokti ugdyti ir valdyti šunį.
Dresūra – tai ne triukų mokymas, o priešingai – elgsenos ugdymas. Mokymasis ramiai sėdėti, nešokinėti ant žmonių, valgymo etiketo įsisavinimas, mokymasis nereikalauti, gebėjimas susitvardyti, tvarkingi ir ramūs pasivaikščiojimai ir t.t. Svarbu prieš leidžiantis į nuostabią australo ugdymo kelionę žinoti daugumą australų aviganių auginimo ir charakterio niuansų. Visi, kurie pasiryžo su šunimi dirbti, gali džiaugtis nuostabiu rezultatu“, – sako A.Grivickaitė.
Ji priduria, kad su bet kokios veislės šuniuką reikia ugdyti ir laikytis „tvarkingo šuns“ taisyklių, nes niekas nevyksta savaime, o tik tada kai šeimininkai pasistengia. „Prieš grįžtant namo su nauju šeimos nariu rekomenduojame atsistoti keturiomis ir pažiūrėti, ką matys jūsų augintinis ir kas, jūsų nuomone, galėtų jį sudominti. Laidai, batai, užuolaidų kutai ir kiti svarbūs ar pavojingi objektai turėtų būti iškart paslėpti, kad šuo neturėtų galimybės viso to sugraužti arba suniokoti. Kai kurie juokauja, kad net nežinojo, jog turi vienų ar kitų daiktų, kol jų nesurado šuo“, – juokiasi šunų veisėja, pasakodama apie pirmąsias dienas su šuniuku.
Australų aviganis – aktyvių žmonių palydovas
Šitas šuo skirtas žmonėms, kurie nori su juo užsiimti. Klaidinga manyti, kad pasirinkę australų aviganį iš ramų laisvalaikį mėgstančios šeimos tapsite aktyvūs. Tai šuo, kuris gali papildyti jūsų veiklas, padėti rasti naujų, tačiau jei nesate laisvalaiko gryname ore mėgėjai – su australu jais vargu ar tapsite. Tai tikrai dėmesio reikalaujanti veislė ir šeimininkai turėtų patys būti gana aktyvūs, mėgti leisti laiką lauke, keliauti, socializuotis.
„Tai yra nuostabus šeimos šuo, tačiau jam reikia skirti dėmesio. Šis šuo, kaip sakiau, yra aviganis, tad jo pirminis instinktas – ganyti. Jis pradės ganyti kitus naminius gyvūnus, paukščius, mažus vaikus, tad reikia su tuo padirbėti ir suvokti, ko galite tikėtis. Mes juokaujame, kad tada turėsite dar vieną mažą vaiką namuose (juokiasi). Tačiau aktyvūs žmonės, kurie nori, kad šuo būtų šalia, mėgsta keliauti, važiuoti, užsiimti aktyvia veikla, galės džiaugtis, kad šios veislės šuo kaip šešėlis – niekada nuo jūsų neatsitrauks“, – sako A.Grivickaitė.
Ji prideda, kad tvirtas charakteris taip pat pravers, kadangi šuniui reikia padėti suprasti namų ir pasivaikščiojimų taisykles ir tuo pačiu neleisti užlipti ant galvos. „Tie, kurie dirba nuo 8 iki 17 val. taip pat tampa puikiais šeimininkais. Šuo tikrai išlauks jūsų, tačiau po darbo valandų jau turite atsigriebti ir skirti dėmesį savo augintiniui. Jeigu po darbo jau nenorite nieko daryti, vadinasi, jums reikėtų paieškoti kitokio šuns“, – pataria veisėja.
Australų aviganiai yra labai atsidavę šunys, kurie itin myli savo šeimininkus: „Atrodo, lyg jie galėtų į sielą įlįsti ir padaryti viską, kad tik tu būtum laimingas. Bet jie myli tik savo šeimininką, o ne kitus – tai kita medalio pusė. Tai šeimininko šuo, kuris nepasitiki svetimais. Tai greitai besimokantys šunys, su jais galima užsiimti pačia įvairiausia veikla – bėgioti, eiti į žygius, važiuoti dviračiu ir t.t. Australų aviganiai universalūs šunys ir noriu paminėti tai, kad jie labai stengiasi dėl šeimininko ir yra supratingi. Na ir aišku, jie labai gražūs – jūs nerasite nei vieno vienodo australų aviganio!", – sako A.Grivickaitė ir prideda, kad laikas su augintiniu turi būti kokybiškas ir produktyvus – kiek įdėsite, tiek turėsite.
Sveikata ir mityba
Australų aviganius Aurelija šeria sausu maistu ir sako, kad tai patogus pasirinkimas. „Ieškome aukštos kokybės sauso maisto, kadangi australų aviganių skrandis yra pakankamai jautrus. Be to, mitybos pasirinkimų šiandien yra pačių įvairiausių – raw, barf, sausas begrūdis pašaras ar egzotiškais skoniais praturtinti sprendimai“, – sako veisėja.
Ji prideda, kad svarbi ir šuns genetika. Besidomintys šia veisle turi pasidomėti būsimų tėvelių genetika. Šią informaciją suteiks bet kuris veisėjas. MDR1 geno mutacija nesukelia šuniui jokio diskomforto, tačiau pavartojus rizikos sąraše esančių medikamentų, ženkliai išauga komplikacijų rizika: vėmimas, motorikos sutrikimai, paralyžius, epilepsija ar net augintinio mirtis. Australų aviganiai gali susirgti epilepsija ir labai skaudu, kai dėl šios ligos numiršta jauni, vos trejų ar ketverių metų augintiniai.
Šeriasi du kartus per metus – visus metus
„Pasakysiu frazę, kurią žino daugelis šunų augintojų – australų aviganiai šeriasi du kartus per metus... ištisai. Tai šuo, kuris turi dvigubą kailį. Jis pasirengęs savo prigimtiniam darbui – ganyti bet kokiomis oro sąlygomis. Gyvenant mieste, rekomenduojame kailį prižiūrėti kruopščiai – šukuoti, plauti, naudoti priemones nuo išsausėjimo (ypač šildymo sezono metu). Neįtikėtina, bet jų kailis išdžiūsta labai greitai!“, – sako Aurelija.
Kalbėdama apie rūpinimąsi augintiniu ir dėmesį, Aurelija sako, kad kiekvienas šeimininkas turi įsivertinti, jog vidutiniškai šuniui reikės skirti nuo 120 iki 150 eurų per mėnesį. Tai sudaro maistas, medikamentai nuo erkių, apsilankymai pas specialistus (dresuotojai, elgsenos specialistai, treneriai ar veterinarai) ir malonūs pirkiniai.
„Siūlau pagalvoti, ar galite sau tai leisti. Tačiau jeigu pasiryšite, turėsite progą susikurti savo svajonių šunį. Savo augintiniams esame labai dėkingi už atsivėrusias galimybes atrasti save kinologijoje, už tai, kad galime pamatyti naujas vietas keliaudami po parodas ar sporto renginius, sutikti įdomius žmones ir atrasti naujų draugų. Jeigu man būtų kas prieš dešimt metų būtų pasakęs, kad ganysiu avis atvirame lauke su šunimi, sakyčiau, tikrai ne (juokiasi). Arba, kad užsiimsiu lėkščiasvydžiu su šunimi ir išstatinėsiu jį parodoje Narvoje. Sekmadienį. Šeštą vakaro, kai pirmadienį reikia į darbą. Pamatėme daug pasaulio ir sutikome daug žmonių. Savo augintinių dėka aplink save subūrėme australų aviganius mylinčių žmonių bendruomenę, su kuria esame tikra šeima. Nuostabu būti drauge“, – gražiomis akimirkomis dalijasi Aurelija.
PetCity klinikos gydytojos Guodos Girdžijauskaitės komentaras
„Australų aviganiai sąlyginai yra gan sveiki šunys. Tačiau kaip ir visos veislės, šie šunys turi predispoziciją kelių ligų išsivystymui – klubų displazijai, įvairioms akių ligoms, epilepsijai ir genetinį jautrumą kai kurių vaistų grupėms“, – sako gydytoja.
Ji priduria, kad klubų displazija išsivysto dėl genetinės kilmės gūžduobės deformacijos. Jauni šuneliai su klubų displazija gali atrodyti visiškai sveiki, tačiau kai šlaunikaulio galvutė negali sklandžiai judėti gūžduobėje, atsiranda nuolatos pasikartojantis uždegimas, kurio pasekoje gali išsivystyti artritas. Sunkiais atvejais gali prireikti chirurginės korekcijos. Negydant, šuo jaus diskomfortą, skausmą ir šlubuos. Prieš įsigydami australų aviganį paklauskite veisėjų, ar abiem šunelio tėvams buvo atliktos rentgenogramos ir jiems nepasireiškė klubų displazija. Savo gyvūną galite užregistruoti gydytojo ortopedo – traumatologo apžiūrai, kurios metu bus atliktos rentgeno nuotraukos klubų būklei įvertinti.
„Australų aviganiai turi genetinį polinkį sirgti įvairiomis akių ligomis. Dažniausiai pasitaikantys sutrikimai – koloboma, kai dalis akies obuolio struktūros yra pažeista ir neišsivysčiusi. Taip pat būdinga katarakta, tinklainės ligos – progresuojanti akies tinklainės atrofija ar atšokimas. Australų aviganiai taip pat yra tarp veislių, kurioms būdinga kolių akių deformacijos. Australų aviganiai kaip ir koliai, turi polinkį MDR1 geno mutacijai. Šio geno mutacija sukelia kai kurių vaistų grupių netoleravimą. Net labai dažnai preparatuose nuo parazitų esantis ivermektinas šio geno nešiotojams gali sukelti šalutinį poveikį, dėl kurio augintinis gali nugaišti“, – sako veterinarijos gydytoja.
Specialistė pažymi, kad epilepsija taip pat pasitaiko tarp šios veislės atstovų, tačiau nėra tyrimų jos galimam pasireiškimui nustatyti. Prieš įsigyjant šunelį reikėtų su veisėja aptarti, ar jos veisiamų šunų tarpe buvo epilepsijos atvejų, taip sumažinant riziką įsigyti polinkį epilepsijos priepuoliams turintį augintinį.
„Ne visada šias genetines ligas galima pastebėti augančiuose gyvūnuose, todėl labai svarbu pasirinkti sąžiningą ir atsakingą veisėją su kuriuo galėsite konsultuotis kilus neaiškumams. Taip pat ne mažiau svarbu turėti savo veterinarijos gydytoją, su kuriuo nutarę galėsite atlikti genetinius tyrimus ir užkirsti kelią galimoms ligoms“, – sako G.Girdžijauskaitė.
