„Visa mano vaikystė buvo kupina meilės gyvūnams“, – prisimena ji. Šiandien dainininkė laiko itin retos šikoku veislės šunelį Riku, kurio charakterį apibūdina kaip santūrų, labai inteligentišką ir protingą.
Atsigabeno iš Olandijos
„Kai susituokėme su vyru, po kurio laiko pradėjome svarstyti, kad norėtume augintinio. Aš galvojau apie špicą, tačiau vėliau padiskutavę nusprendėme ieškoti kitos veislės, kuri tiktų abiem. Palangoje pamatėme amerikiečių akitą, kuri mums labai patiko, tad taip akį patraukė japonų veislės. Kelias savaites analizavome, kol atradome šikoku veislę – jos tuo metu Lietuvoje nebuvo (šiuo metu Lietuvoje yra ir daugiau šikoku veislės šunų). Pradėjome ieškoti, kur galėtume įsigyti. Atradome, kad artimiausia vieta – Olandija, tačiau įsigyti nebuvo taip paprasta, netgi buvo rašoma, kad teks stovėti eilėje kelerius metus“, – prisimena Liepa.
Veislynas, kuriame gimė Riku, buvo traktuojamas kaip vienas geriausių Europoje, be to Liepai ir jos vyrui buvo svarbu, kad šunys būtų sveiki ir veisiami ne dėl pardavimo. Pora parašė laišką veisėjams, kad norėtų šeimos nario ir netikėtai gavo atsakymą, kad viena kalytė kaip tik turės šuniukų. „Kai tik jau buvo galima gauti šuniuką, mes patys skridome į Olandiją, kad su juo susipažintume – norėjome kuo daugiau sužinoti apie veislę, priežiūrą, aplinką, kurioje jis augo. Parsivežėme Riku su didžiausia meile ir šiandien jis yra mūsų numylėtinis jau šešerius metus“, – sako Liepa.
Iš santūriojo Riku meilės reikia išsireikalauti
Apie šikoku veislės ypatumus Liepa su vyru skaitė ir domėjosi labai daug. „Pavyzdžiui, buvo sakoma, kad jeigu tai bus pirmasis žmogaus augintinis, tai jo nerekomenduojama pasirinkti, kad jį pakankamai sudėtinga prižiūrėti ir dresuoti. Mes pasiryžome auginti Riku ir niekada nesigailėjome, jis mums atneša labai daug džiaugsmo, tačiau galime pasakyti, kad tikrai yra ką veikti. Mes daug dėmesio skyrėme dresūrai, nes tai sunkiai pažabojamas šuo ir kartais jį suvaldyti sunku.
Iš pradžių jis net priešiškai žiūrėjo ir į kitus patinus, todėl noriu pasakyti, kad tai nėra toks šuo, prie kurio gali pribėgti kitas ir pažaisti. Reikėjo laiko, kad suprastume, kaip reikia vienas su kitu komunikuoti ir bendrauti. Mūsų augintinis nėra iš tų meilių šunų, kaip tarkime, labradorai, kurie išbučiuos visus pasitaikiusius. Jis daugiau pats sau, mėgsta užsiimti savo veikla ir kai jam reikės šeimininko dėmesio, jis mielai ateis. Riku nėra prilipęs ir visad šalia, tad reikia tos meilės išsireikalauti. Tiesa, užtenka išvykti neilgam laikui, šuo liūdi ir žiūri pro langą, laukia kada grįšime, tačiau to liūdesio neparodo, kai esame šalia“, – pasakoja Liepa.
Riku atsargiai žiūri ir į svečius, todėl jo taip paprastai nepaniurkysi ir nepamyluosi, tačiau ryšys tarp šeimininkų ir šuns yra puikus. Dėmesio jam vienodai skiria tiek Liepa, tiek jos vyras: „Tai nėra kažkieno šuo – prižiūrime po lygiai ir jis yra lygiavertis šeimos narys“, – sako Liepa.
Namuose ir lauke – kaip du skirtingi šunys
Namuose Riku nėra labai aktyvus, jis ne iš tų, kurie „lipa sienomis“. Tačiau kadangi dainininkė gyvena name ir turi kiemą, jame laiką leisti Riku labai patinka. Liepa juokauja, kad šis šuo tikras stebėtojas, kuris susiradęs štabą ar kitą vietą, įdėmiai stebi visą aplinką. Į jo akiratį patenka ir katinai, ir visi kiti gyvūnai.
„Tai yra japonų medžioklinis šuo, tad tas medžioklės jausmas yra kraujyje, manau, būtent laikas lauke jam yra pati maloniausia veikla. Stengiamės tikrai daug vaikštinėti ir duoti jam to laiko išsikrauti. Sakyčiau, kad lauke ir namuose jis kaip du skirtingi šunys. Namuose jis ramus ir laimingas, o lauke su juo vaikštinėti – iššūkis. (juokiasi). Dresūros pamokos padeda jį suvaldyti“, – sako Liepa.
Ji pastebi, kad šikoku net ir būdamas santūrus, mielai žaidžia su vaikais, tiesa, tik iki tol, kol jį tai tenkina – kai jam pakanka bendravimo Riku atsitraukia. „Na bet turbūt bet kuris šuo duoda ženklą, kas jam patinka, ir kas ne. Jeigu matau, kad vaikų žaidimų jam per daug, jis vis duoda ženklą, kad nepatinka, stengiuosi, kad jis pailsėtų. Bet tikrai nėra buvę jokių incidentų ir net urzgimo“, – sako pašnekovė. Ji pastebi, kad mažas vaikas tikrai tokio šuns nepavedžios, nes turi daug jėgos, tačiau, kad nemėgtų vaikų, to tikrai nėra.
Namus tenka dažnai siurbti
Paklausta apie kailio priežiūrą Liepa nusijuokia ir sako, kad namus tenka siurbti gana dažnai. „Dabar yra tas šėrimosi sezonas, kuris truks iki pat vasaros. Jis turi pokailį, kurį užsiaugina žiemai, todėl plaukų yra visus metus. Aišku, pripranti prie visur besidraikančių plaukų, ir ilgainiui tai nebeerzina. Šiuos šunis reikia maudyti tik kelis kartus į metus, todėl ta priežiūra nėra labai sudėtinga.
Gal sunkiau su mityba – galvojome, kad tik mūsų Riku toks išrankus, bet mano sesuo turi tokios pačios veislės šunį ir pastebėjo, kad tikrai labai sudėtinga atrasti, koks maistas tiktų. Dėl to aplankėme ne vieną veterinarą. Jeigu Riku valgo vieną maistą ir atrodo, kad jam tinka, po kiek laiko jau duoda ženklą, kad nori kažko kito. Štai visiškai atsisakė sauso maisto, tuomet bandėme šerti konservais, kurie taip pat netiko, galiausiai įtiko raw mityba, tačiau ir toks maistas nusibosta, o šaldyto jo nėra daug. Žodžiu, eksperimentuojame“, – patirtimi dalinasi Liepa.
Paklausta apie eibes, pašnekovė sako, kad Riku namuose ramus, nieko negraužia ir nekrečia šunybių. Vienintelė jo nuodėmė – Telia pultelio sugraužimas. „Jis kitų pultelių neliečia, tik Telia, tad jų esame pakeitę turbūt 5-6“, – sako ji ir priduria, kad dabar stengiasi juos laikyti atokiau nuo Riku akių.
„Man Riku yra kaip šeimos narys ir aš jį myliu ir priimu artimą žmogų. Savo gyvenimo negalėčiau įsivaizduoti be jo. Ta nesumeluota meilė Riku meilė mums, šeimininkams, matymas, koks tu esi jam reikalingas, yra labai jautru ir gražu, skatina dar labiau atsiduoti augintiniui. Riku sukelia labai daug gražių emocijų, norisi jį nuolat myluoti – su vyru nepraeinam pro šalį jo nepaglostę ar nepašnekinę. Mes kartu atostogaujame, leidžiame visą laiką kartu ir gal kai kam tai atrodo keistai, tačiau mums be galo svarbus šis šuo ir elgiamės su juo kaip lygiaverčiu partneriu“, – sako Liepa.
PetCity klinikos veterinarijos gydytojos Renatos Balčiūnaitės-Jarmalavičės komentaras
„Pagrindinė šikoku genetinė liga, kuri atsakingų veisėjų turėtų būti tiriama – GM1 ( gangliosidozė). Tai letalinė neurodegeneratyvinė liga, kuri yra paveldima. Jei šią genetinę ligą paveldi šuniukas, tai neurologiniai simptomai pasireiškia jauname amžiuje, ir deja, tačiau jokio gydymo šiai ligai nėra. Taip pat turėtų būti atliekami klubo displazijos tyrimai, akių patikra. Palyginti su kitų veislių atstovais, šios veislės šunys, ganėtinai sveiki – vienas galbūt dažnesnių susirgimų, įvairios alergijos“.
