Pirmasis žygis – 50 kilometrų
Žygius Asta atrado 2017 metų pavasarį. Tąsyk moteris internete pamatė, jog pajūryje bus organizuojamas žygis „Pėsčiomis pajūriu“.
„Kai išėjau į pirmąjį žygį, apie juos iš viso neturėjau supratimo. Vaikščioti aš mėgdavau, nebuvo taip, kad pakilau nuo kompiuterio ir nuėjau. Apskritai niekada nevažiuoju autobusais mieste, o einu. O kur dar grybavimas, uogavimas“, – kalbėjo moteris.
Galvodama apie žygį pajūryje Asta svarstė, kad kartu ir pailsės: „Švies saulė, aš įdegsiu ir man bus labai faina.“
Kadangi nuo Druskininkų iki pajūrio atstumas nėra mažas, Asta pasirinko eiti ne trupesnį 15 ar 25 kilometrų atstumą, o net 50. Patyrę žygeiviai žino, jog tai – didelis atstumas jau ir patyrusiam žygeiviui.
Pajūryje jautėsi kaip Sacharoje kupranugaris
Pirmieji Astos kilometrai išties buvo smagūs. Tačiau netoli Juodkrantės, kaip sako pati, pakirto kojas.
„Minkiau kojomis tą smėlį, jis byrėjo į kedus, kurie buvo nepritaikyti tolimam ėjimui. Kadangi Druskininkuose buvo labai šalta, tai į žygį prisidėjau daug daiktų. Pasiėmiau ir striukę. Pakeliui teko sunkius drabužius nusirengti, o viską juk reikėjo neštis“, – pasakojo druskininkietė.
Be to, Asta turėjo ir žygiams netinkamą kuprinę: „Nusipirkau kažkokią keistą, ant vieno peties. Nusitvėriau pirmą pasitaikiusią. Jei tada mane būtų nufotografavę, tai ten buvo kupranugaris Sacharoje.“
Kantrybė, sako Asta, baigėsi pasiekus Juodkrantę. Todėl sustojusi poilsio punkte moteris nutarė papietauti ir prašyti organizatorių pagalbos – kad ją į finišą parvežtų. Asta ėjo viena, be bičiulių, tad, kaip sako ji, visą kelią klausėsi tik kirų ir buvo pikta. Dėl nuolat į batus byrančios smėlio dalį trasos ji ėjo basa. Kaip sako pati, iš įsiūčio.
„Bet pavalgius galvoju: „Palaukit, ko aš trenkiausi per tą Lietuvą? Liksiu be diplomo ir neturėsiu ką parodyt vaikams. Ir šiaip keistokai atrodysiu. Tai koks čia iššūkis tada? Ne, mergaite, pareisi.“ Na ir parėjau sau ramiai. Patenkinta, laiminga“, – apie pirmąjį savo žygį pasakojo Asta.
Druskininkietė sako, kad jai įveikti sunkią pajūrio trasą (nes eiti pajūriu yra kur kas sunkiau nei miško keliu, žvyrkeliu ar asfaltu) padėjo dažnas buvimas miške: „Kai uogaudamas ar grybaudamas vanoji miškais, tai moki eiti bele kokiu keliu.“
Teko eiti naktį per audrą
Prisiminusi savo pirmąjį žygį Asta juokauja, jog nesusižinojusi informacijos tąsyk leidosi į avantiūrą. Mat nuolatiniai žygių dalyviai, ypač einantieji ilgus atstumus, žino, jog reikia gerų batų, specialių kojinių arba paprastų, tačiau turėti ne vieną porą pasikeitimui – kad nenutrintų kojų. Patogi turi būti ir kuprinė.
„Pravariau su paprastais kedais. Galvoju sau: moteriškė metuose, tu gal pasiskaityk prieš tai, o čia kaip rupūžė į molyną įmesta“, – juoko netvardė žygeivė.
Kitais metais „TrenkTuro“ organizuotame žygyje „Pėsčiomis pajūriu“ Asta pasirinko maksimalų maršrutą – 100 kilometrų, kuriuos turėjo nueiti per parą.
Tačiau humoro jausmo neturinti gamta pernai žygeiviams surengė tikrą šou – su audra, griaustiniu ir įvairiaspalviu dangaus apšvietimu.
„Naktį buvo žaibai, griaustiniai, viską aplinkui neša. Galvojome, kad suolelių atplaišom ir biotualetų stogais galvon gausim“, – prisiminė žygeivė.
Tačiau kalbėdama apie patį 100 kilometrų iššūkį, moteris buvo kukli: eini ir nueini. Nors nemažai pasiekusiųjų finišą atrodo, juokavo pašnekovė, kaip zombiai.
„Viena moteris sakė: mano vyras grįžo neįgalus, ką su juo dabar daryti? Tai iš kur čia slabakai susirinko? Kaip čia ta Lietuva atrodo? Kelkitės visi nuo kompiuterių, išlipkit iš automobilių, nes taip negerai. Reikia sveikatintis“, – juokavo Asta.
Nors lietaus gavo į valias, tačiau Astą gelbėjo kaimyno žvejo striukė, kurios neperpučia ir neperlyja.
Beje, kalbėdama apie 100 kilometrų, Asta sako, o jai pritaria ir kiti žygeiviai, kad nueiti galima tik šimtą, o 101 – ne. Tai – vidiniai ir psichologiniai dalykai.
Nuėjo per tūkstantį kilometrų
Šiemet oficialiuose žygiuose Asta jau nuėjo daugiau nei 100 kilometrų, o kitą savaitgalį jau trečią kartą dalyvaus „Pėsčiomis pajūriu“ – šiemet ji iš penkių siūlomų trasų – nuo 13 iki 100 kilometrų – pasirinko 60 kilometrų.
Asta dažnai žygiuoja viena. Ji dairosi aplinkui, stebi aplinką. Moteris mėgsta dalyvauti ir Lietuvos regioninių parkų organizuojamuose žygiuose.
Jie – visiškai kitokie. Tokiuose žygiuose aktyvaus laisvalaikio mėgėjus lydi gidas, visi eina vienoje grupėje, sustoja prie lankomų objektų bei išgirsta pasakojimų apie juos.
Taip pat Asta jau baigia nueiti visą lietuviškąjį Šv.Jokūbo kelią – iš 600 kilometrų jai liko kelios dešimtys. Specialiu, keliautojams ir piligrimams žinomu kriauklės ženklu pažymėtas kelias Lietuvoje atsirado tik prieš kelerius metus. Asta bus antra Lietuvoje, nuėjusi lietuviškąjį camino, ir pirmoji, tą padariusi šiemet.
Kelias – vienas, o nuotraukos skirtingos
Druskininkietei smagu, kai žygiuose vis dažniau sutinka vyresnio amžiaus žygeivių, mat prieš keletą metų pėsčiųjų žygiuose dalyvaudavo daugiausiai jaunimas.
„Kai einu, kartais galvoju, planuoju, strateguoju. Pagaunu save begalvojant, kad žiūrėdama į pakelės pievą prisimenu vaikystę, jei pamatau stovintį vienišą medį – pagalvoju, kad juk kadaise čia stovėjo sena sodyba. Domiuosi kultūros paveldu, todėl stebiu ir tokius objektus. Pastebiu langines, tvoras, kryžius, koplyčias“, – kalbėjo žygeivė.
Asta sako, kad žmonės, eidami tai pačiais keliais, nebūtinai mato tuos pačius dalykus.
„Juk eini tuo pačiu keliu, o nuotraukos – skiriasi“, – šyptelėjo A.Akromaitė.
