Kaip pastebi keliautojai, pandemija nėra priežastis atsisakyti kelionių, kadangi remiantis jų asmenine patirtimi, tai galima daryti itin saugiai, neprarandant kelionėse atrandamų stebuklų.
O kaip viskas prasidėjo? Kaip ir kodėl šeima nusprendė iškeliauti per Ameriką su tuomet keturių mėnesiu sūneliu Vėju? Marija ir Lukas Steibliai pasakoja, kad šiame sprendime sutelpa labai daug – nuo gatvėje surastos knygos apie gražiausius Amerikos kelius iki savęs ieškojimų.
Pora susipažino dar Lietuvoje, o į JAV, San Fransiską, atvyko prieš septynerius metus vedini skirtingų motyvų: Lukas – darbo ambicijų Silicio slėnyje, o Marija leidosi į kelionę kartu iš meilės.
„Kol Lukas sėkmingai darė karjerą IT srityje, aš dirbau šokio teatrų plėtros ir valdymo sferoje“, – prisimena Marija. Šiandien jų kelionės istoriją galime sekti instagrame Viena septintoji ir tinklaraštyje Marija.Travel.
– Papasakokite, kuo jus patraukė Amerika?
Lukas: Niekad per anksti į Ameriką nesiveržiau, nes tikėjau, kad atsidursiu čia anksčiau ar vėliau. Dėl karjeros galimybių technologijų srityje tai buvo man akivaizdi vieta būti. Tuo metu sutikau Mariją, tad keliavome kartu.
Marija: Man pradžia Amerikoje nebuvo tokia paprasta, manau, kaip ir daugeliui, kol įsivažiuoji. Po kokių trejų metų viskas klostėsi puikiai, įsibėgėjo ir darbai, karjera, susitvarkė būsto reikalai. Gyvenome puikiai. O juk man reikėjo nuo nulio mokytis anglų kalbos, kol prieičiau kelią iki darbo pasiūlymų, galėčiau dalyvauti savirealizacijos projektuose.
Lukas buvo mano mentorius, nes dvejus metus tikrai labai norėjau grįžti į Lietuvą. Jaučiau frustraciją, nes viską turėjau daryti pati, ir Lukas man nepadėdavo net maisto užsisakyti anglų kalba (juokiasi). Aišku, kalbą išmokau greitai, ir galiu pasakyti, kad esu dėkinga, kad nebuvo to patogumo, kuris būtų sulėtinęs mano progresą.
Labai padėjo ir savanorystės, vėliau studijavau universitete anglų kalba ir galiausiai dėsčiau Stanforde lietuvių kalbą. Tad nors pradžia buvo sunki, tačiau rezultatas džiugino.
Lukas: Man atrodo Marija buvo pirmą kartą išvažiavusi taip toli nuo namų, todėl tėvynės ilgesys buvo labai stiprus. Aš jau prieš tai buvau Anglijoje gyvenęs ketverius metus, tad man nebuvo kažko naujo vykti į naują šalį, viską pradėti nuo nulio. Jaučiausi labiau adaptavęsis.
– Kadangi gyvenote komfortiškai, kaip kilo mintis leistis į ilgą kelionę prikabinamu nameliu, kas turi išties daug žavesio?
Marija: Manau, tas komfortas mus ir atvedė prie to, kad leidomės į šitą kelionę. Labai sunku įvardinti vieną priežastį, kodėl išvažiavome. Atsakant į klausimą – viskas atrodė gerai, viskas tenkino, darbas sekėsi, gyvenimo kokybė puiki – ko daugiau norėti? Tačiau tuo pačiu jautėme tuštumą ir kėlėme klausimą – o kas toliau? Daiktai, vertybės, pinigai? Nusprendėme paspausti reset mygtuką ir atsinaujinti.
Viskas atrodė gerai, gyvenimo kokybė puiki – ko daugiau norėti? Tačiau tuo pačiu jautėme tuštumą ir kėlėme klausimą – o kas toliau?
Viskas įvyko gana spontaniškai. Sugalvojome apžiūrėti legendinius Airstream (prikabinamus namelius - aut.) iš vidaus, susiorganizavome nedidelę kelionę į sandėlį, pasivaikščiojome ir išėjome nusipirkę savo namuką. Planas atsirado jau po to, kai turėjome pirkinį.
Lukas: Sprendimą priėmėme kartu. Aš tuo metu buvau nepatenkintas savo darbu, gyvenamąja vieta, buvo nemažai kliūčių, kurios paskatino keisti esamą situaciją. Aš nemačiau dar ir šeimų, kurios gyventų taip, kad mane įkvėptų, man patiktų. Be to, tose San Fransisko apylinkėse, kur gyvenome, tikrai daug streso – nenorėjome ten auginti savo vaiko.
Marija: Amerikoje labai populiaru, kad mama nedirba, ypač, jeigu šeima nori ne vieno vaiko, o daugiau. Tiesiog apsimoka likti namie. Kelionė mus išlaisvino – pradėjome keliaudami rašyti tinklaraštį, kuris mums padeda reflektuoti. Viskas susidėjo kaip dėlionė – supratome, kas netenkino, gyvenimo būdas pasirodė tuštokas, nepriimtinas, nepavyko nusipirkti namo. Supratome, kad viskas turėjo priežastį, tik gal jos dar iki kelionės pradžios negalėjome įvardinti – viskas atėjo vėliau.
Na, o patį kelionės maršrutą, sakyčiau, įkvėpė knyga. Kai atvykau į San Fransiską, vaikštinėdavau gatvėmis. Ten amerikiečiai gatvėse mėgsta palikti daiktus, jeigu jie geri, tad juos gali pasiimti tie, kam jų prireikia.
Taigi, taip dykinėjau San Fransisko gatvėse ir radau knygų krūvą. Viena jų buvo apie gražiausius ir įspūdingiausius kelius Amerikoje, sena, išmesta ant šaligatvio. Pasiėmiau. Net nežinau, kam. Taip ir praturėjau tą knygą visus tuos metus nė karto neatsivertus. Ji visą laiką su mums keliavo iš vieno buto į kitą.
Kai priėmėme sprendimą, kad išvykstame, klausėme savęs – o kaipgi ir kur važiuosime. Prisiminiau – gi turiu knygą. Mūsų maršrutas ir yra įkvėptas šios knygos – iškart žinojau, kas brėš mūsų kelią JAV žemėlapiu. Taip ir leidžiame knygai naviguoti mus, o pakeliui beskaitydami knygas, pabendraudami su vietiniais, praplečiame lankomas vietas ir savomis rekomendacijomis. Kadangi knyga yra gana sena, todėl kai kurių lankomų vietų jau nėra – uždarytos arba netgi nugriautos uragano.
Mūsų maršrutas ir yra įkvėptas šios knygos – iškart žinojau, kas brėš mūsų kelią JAV žemėlapiu.
– Ar visada mėgote keliauti? Kokios kelionės jums patinka labiausiai ir koks jų dažniausias tikslas?
Marija: Lukas keliauti nemėgsta, o aš keliauti mėgau visada. Bet tai, kaip keliaujame dabar, sunku palyginti su bet kokia turėta kelione anksčiau. Šiuo metu mes keliaujame jau daugiau kaip 400 dienų ir nuvažiavome daugiau kaip 40 tūkst. mylių – skaičiavome, kad pradedame jau antrą ratą aplink pasaulį. Mūsų sūnui buvo kiek daugiau nei keturi mėnesiai, kai leidomės visa šeima į kelią.
Pakeliauti savaitėlę kitą ir grįžti prie darbų ar gyventi keliaujant yra labai skirtingi dalykai. Manau didžiausias skirtumas juntamas viduje, kai neskubi pralėkti pro visas rekomenduojamas pamatyti vieteles ir nusifotografuoti prie kiekvieno įsimintinesnio kampo.
Ta ramybė, kad viską suspėsi, viskam turi laiko ir svarbiausia – pajusti, kaip čia, toje vietoje, kur esi, bėga laikas... Manau, tai suteikia kiek kitas patirtis. Apsipirkti pas vietinį ūkininką, pasivaikščioti gatvėmis, kurios visiškai niekuo neypatingos, pakalbinti žmones, užsukti namų apžiūrėti...
Ta ramybė, kad viską suspėsi, viskam turi laiko ir svarbiausia – pajusti, kaip čia, toje vietoje, kur esi, bėga laikas...
Daugelio vietų, manau, tiesiog nelankytume, jei keliautume „kartą per metus“ dėl paprasčiausios laiko stokos. Ir liūdniausia pripažinti tai, kad tose vietose ir atsitinka toji kelionės magija – tie potyriai užpildo tuos tarpus tarp įspūdingiausių pastatų ir vargingiausių rajonų. Ta paprasta vietinė kasdienybė.
Lukas: Aš dažniausiai keliauju, kad sužinočiau kažką naujo. Todėl leidausi į šią kelionę, kad patvirtinčiau arba paneigčiau savo nuomonę apie šią šalį. Gyvenome San Fransisko burbule ir buvo sunku spręsti apie visą šalį iš vienos valstijos.
– Keliaujate po Ameriką su sūnumi namelyje ant ratų – kaip sekasi?
Marija: Kadangi keliavome su mažyliu, ėmėme tikrai daug daiktų, bandėme susikurti komfortą, tačiau realybė dažniausiai yra kita – vaikas gyvena savo gyvenimą taip, kaip patogu jam.
Džiaugiamės, kad pačiame namuke nepadarėme jokių radikalių sprendimų prieš keliaudami. Sąmoningai nieko nekeitėme, nes kai nebuvome keliavę juo, nežinojome realios situacijos, ir dabar matau, kad keisčiau ne tai, ką norėjosi daryti iš pirmo karto.
Mes nežinome, kokia kelionė būtų be vaiko, tačiau kaip ir visiems tėvams, mums trūksta miego ir laiko susikaupti.
Lukas: Turiu gal penkiolikos punktų sąrašą, ką reikėtų taisyti namelyje, bet supranti, kad tai užimtų daug laiko kelionėje, kurį mes norime skirti visai kitiems dalykams ir, jeigu pavyksta susigyventi su daiktais ir dalykais, kurie neveikia, yra puiku.
Kasdien keliaujame apie tris valandas – prisitaikome prie Vėjo poreikių, nes paskui jam atsibosta sėdėti. Taip ir planuojame savo kelionę, nes žinome, kad jeigu ne šiandien, tai rytoj pasieksime tikslą.
– Ar turėjote kokių nors lūkesčių ar kaip tik – labiau pasiduodate tėkmei kelionėse?
Marija: Lūkesčių turėjome labai daug. Užsiimti joga, perskaityti šimtus knygų, gaminti pagal sudėtingiausius receptus ir vakaroti prie laužų dykumose. Paskutinis turbūt vienintelis išsipildęs lūkestis. Gyvenimas, kad ir lėtesnis, vis vien turi savo tempą ir rutiną. Ir padirbti, ir pasiskalbti, ir valgyt pasigaminti, ir pakeliauti, ir Vėją pamyluoti…
Lukas: Tikėjausi daug renginių, festivalių, bet pandemija pakoregavo šiuos lūkesčius.
– Kaip sprendžiate buities klausimus ir kaip viską pavyksta suderinti dirbant pilnu etatu?
Marija: Pasipykstame, pasiginčijame ir išsprendžiame. Viskas daugmaž išsisprendė per tris kelionės mėnesius. Kol susirikiavo rutina, buvo labai sunku, ir ginčų daug, ir pareigų pasiskirstymas buvo nelengvas. Dabar daugmaž viskas nusistovėjo.
Kalbant apie buitį, gaminame patys tikrai nemažai, tačiau kai būname mieste, visada stengiamės paragauti įvairių patiekalų. Atrodo, kad Amerika tik kola ir mėsainiai, tačiau tikrai taip nėra – pakrantėse galima mėgautis puikiomis jūrų gėrybėmis, o Teksase ar Kanzase palyginti barbekiu. Taigi, gaminamės daug, bet daug ir ragaujame.
Stengiamės tikrai nevalgyti bet kur, po mėnesio laiko valgymo užkandinėse jautėmės prastai, tad tikrai rūpinamės savo mityba.
Lukas: Stengiamės tikrai nevalgyti bet kur, po mėnesio laiko valgymo užkandinėse jautėmės prastai, tad tikrai rūpinamės savo mityba, kad nekamuotų bloga savijauta ir nuotaika. Amerikoje yra tikrai labai daug blogo maisto.
Na, o kalbant apie darbą, man užtruko apie tris mėnesius jį susirasti. Dirbu kaip daugelis žmonių dabar – nuotoliniu būdu. Lengva nėra, sunkiau susikaupti, tačiau su tuo šiuo metu susiduria išties daug žmonių. Stengiamės dirbti savaitgaliais, o keliauti darbo dienomis. Nusprendėme, kad geriau dirbti ir keliauti bei leisti sau daugiau, o ne taupyti ir nedirbti.
Marija: Dabar užsiimu tinklaraščiu, dirbu su vertimo projektais Stanforde, o Lukas programuoja. Stengiamės susidėlioti prioritetus ir derinti poreikius – kelionė prioritetų sąrašo viršuje.
– Kokios aplankytos vietos jus paveikė labiausiai? Kiekviena jūsų nuotrauka – atskira istorija, joje net alsuoja ta kelionių, senų amerikietiškų filmų dvasia. Kaip jūs, jūsų šeima jaučiatės keliaudami ir ką atrandate ta vidinio pasitenkinimo prasme?
Marija: Kelionėje pradėjau daug laiko skirti savo pomėgiui. Mane žavi religinių fundamentalistų ir slaptų draugijų istorija. Norisi, pauostyti, kaip kvepia tos paslaptys, ir aplankyti įvykių vietas, kur dažnai dar tebevyksta pogrindžio istorijos. Todėl įsiminė Juta, Aidahas, Ohajas, Vajomingas, Niujorke – Viljamsburgas.
Taip pat įsimena ir paliečia sutiktų žmonių istorijos. Du žvejai, Oregono miškuose gaminantys kabliukus meškerėms, ar penki draugai, gyvenantys namukuose ant ratų, dalinasi savo svajonėmis prie laužo. Žmonių atvirumas labai paliečia, jų gyvenimo scenarijus kitoks, nei mes esame įpratę įsivaizduoti. Bandome įtilpti į sėkmingumo rėmus, tačiau skirtingi gyvenimai išlaisvina, ir tai atskleidžia, kad visoks gyvenimas gali būti gražus ir įspūdingas.
Lukas: Žiūrėti 3 valandas į kelią yra ramybė. Pavadinčiau tai meditacija. Sunku pasakyti, kas paliečia labiausiai, nes tų dalykų yra labai daug. Tikrai daug kas atrodo, kaip filme – tai Amerikos žinutė pasauliui – ji pasirūpino, kad vaizdai parduotų. Neišskirčiau vieno dalyko. Daug pamąstymų sukelia įvairios žmonių istorijos, kurie dalinasi savo gyvenimu labai atvirai.
Žiūrėti 3 valandas į kelią yra ramybė. Pavadinčiau tai meditacija.
Kai gyveni mieste, jame patiri daug įtampos, streso, triukšmo, o išvažiavę mes jaučiamės ramiai. Sakyčiau, kad Amerika yra labai draugiška, bet antiintelektuali šalis.
– Koks įvykis įsiminė labiausiai?
Marija: Vienas iš įvykių, kurį ir dabar prisiminę juokiamės, mus ištiko tik pradėjus keliauti spalio mėnesį Jeloustono nacionaliniame parke.
Per naktį prisnigo ir labai stipriai pašalo – net iki -25 ºC. Buvome visiškai tam nepasiruošę, miegojome su megztiniais ant galvų, nes neturėjome galimybės įšildyti namuko, o ant sienų susidarė ledo sluoksnis – miegojome tarsi ledo kambaryje, o ryte dar ir užšalo kanalizacija. Buvo gera pamoka (juokiasi).
– Kiek laiko planuojate keliauti?
Lukas: Planavimo koncepto atsikratėme kelionės pradžioje. Planai dažnai neišdegdavo ir atnešdavo daug frustracijos. Planuojame tiek, kiek neišvengiamai reikia. Dabar gyvename dabartimi, ir tai ramina.
Bet kai susėdome apsvarstyti, kaip atsidūrėme šimtai mylių nuo namų kažkur kelkrašty, supratome, kad kaip dėlionės detalės, įvykiai logiškai dėliojosi link radikalaus sprendimo kažką pakeisti gyvenime. Nėštumas, nepasisekę bandymai nusipirkti namus, aklagatviai karjerose – viskas, kaip ir žiauriai gerai, o viduj buvo tuštuma ir išsisėmimas. Taip ir išvažiavome paklajoti ir paieškoti kitų būdų būti.
Planuojame tiek, kiek neišvengiamai reikia. Dabar gyvename dabartimi, ir tai ramina.
Marija: Mano didžiausias noras buvo apkeliauti visas 48 valstijas ir tam skirti metus, o dabar matome, kad apkeliavome tik pusę, tačiau savo tempu, pildant mūsų norus praleisti vienoje ar kitoje vietoje laiko tiek, kiek norime. Nesinorėjo turėti jokio laiko limito, tad dabar mums geriausia keliauti, ir nors pandemija įneša liūdesio, jį išvaikome kelionėse.
– Kadangi fiksuojate savo kelionės įspūdžius, kokio grįžtamojo ryšio sulaukiate?
Marija: Rašome tinklaraštį ir kuriame turinį instagrame sau, kad turėtume ką prisiminti, taip paprasčiau savo gyvenimu dalintis ir su mums artimais žmonėmis – nereikia kiekvienam atskirai siųsti nuotraukų ar pasakoti istorijų. Tai lyg dienoraštis.
Lukas: Sekėjų daugiausia iš Lietuvos, nes Amerikoje mes nedarome kažko įspūdingo. Žmonės čia labai daug keliauja, ir jiems tai nėra neįprasta, kaip kad mes sulaukėme visokių pastebėjimų Lietuvoje – „ir ką čia sugalvojote?“ Kai pradėjome keliauti, buvo daug pesimistų ir skeptikų, kurie netikėjo tuo, ką mes darome, manė, kad tai ilgai netruks. Daug kas sakė, kad po mėnesio ar kelių grįšime. Norėjosi tuo pačiu įrodyti, kad klysta. Šiuo metu jaučiu ramybę ir pradedu jausti kelionės pabaigos pradžią.
Sulaukiame klausimų apie Lietuvą, kada grįšime – jie niekada nesibaigia. Tačiau šiuo metu per daug neplanuojame į priekį, nes visi planai subyra, ypač pandemijos metu viskas apsivertė aukštyn kojomis, todėl planuoti yra sudėtinga net porai mėnesių. Žinoma, pasiilgstame artimųjų, juk čia, Amerikoje, esame visiškai vieni.
– Na, ir aišku, negaliu nepaklausti apie koronavirusą – kaip jis veikia ar neveikia jūsų nuotaikas, keliavimą, savijautą?
Lukas: Buvom sustoję 40 dienų. O vėliau ėmėm toliau keliauti. Sąmoningai laikomės rekomenduojamų apsaugos priemonių, bet rizikuojam toliau gyventi. Keliauti pradėjom prieš pandemiją, todėl jau jai ištikus tvarkomės su realybe kelyje.
Marija: Aišku, ir baimina, ir kartais visas mintis okupuoja su savo blogiausiais scenarijais tas koronaviruso buvimas. Bet stengiamės būti šiandienoje. O šiandien esam sveiki, galim žygiuoti miškais ir kopti į kalnų viršūnes, stebėti besikeičiančius peizažus. Galime gyventi savo gyvenimus čia ir dabar.
Kaip sakau – gamta atidaryta ir galime tuo mėgautis.
O detalės mums yra gana palankios. Keliaujant mums nereikia viešbučių, viešojo transporto ar skrydžių. Sėdam į savo automobilį, nutraukiam namuką kur tik užsimanom, leidžiam daug laiko gamtoje šalia namų, kurių kiemas vis kitoks, iš šalies neišvažiuojam irgi, todėl toks keliavimas truputį neatitinka to viso keliavimo koronaviruso metu scenarijaus.
Kaip sakau – gamta atidaryta ir galime tuo mėgautis. Kartais šita pandemija labai stipriai įsibrauna į mintis, prisikuri įvairių scenarijų, tačiau įkvepi, iškvepi ir mokaisi gyventi toliau – tai suvokiame kaip naująją kasdienybę.
Amerika labai didelė, keliavimas dabar kitoks, bet jis įmanomas. Jaučiamės tikrai priėmę puikų sprendimą ir dabar tikrai geras laikas mums ir mūsų šeimos istorijai.
