Nuo 2006 m. Lietuvoje pradėta ir sistemingai atliekama laukinių gyvūnų oralinė vakcinacija nuo pasiutligės naudojant jaukus su nusilpninta vakcina efektyviai sumažino pasiutligės paplitimą.
Paskutiniai 2 pasiutligės atvejai buvo nustatyti 2015 m. (lapei ir usūriniam šuniui). 2014 m. Lietuvoje pasiutligės nebuvo nenustatyta, 2013 m. – 1 atvejis, 2012 m. buvo nustatyti 5 pasiutligės atvejai, 2011 m. – 14 atvejų, 2010 m. – 33 atvejai. Tačiau, pvz. 2005 m., kuomet Lietuvoje dar nebuvo vykdoma laukinių gyvūnų oralinė vakcinacija nuo pasiutligės, buvo registruoti 1652 pasiutligės atvejai, o 2006 m. – 2232 atvejai.
Kaimyninėse šalyse (Baltarusijoje, Rusijoje, Lenkijoje) vis dar pasitaiko šios ligos atvejų. Pasak NMVRI Virusologinių tyrimų skyriaus, kuriame atliekami pasiutligės diagnostiniai bei oralinės vakcinacijos efektyvumo tyrimai, vedėjos dr. Ingridos Jacevičienės, pasiutligės atvejų sumažėjimas labai džiugina, tačiau tai, jog mūsų šalyje nėra užfiksuotų naujų pasiutligės atvejų, dar nereiškia, kad jų nebebus.
„Liga nepaiso sienų. Todėl, tik taikant prevencijos priemones, pasiutligės galima išvengti“, – sako I.Jacevičienė.
Įvertinus pasiutligės programos efektyvumą, jaukai su vakcina 2018 m. bus mėtomi ne visoje Lietuvos teritorijoje, o tik pasienyje, kitaip dar vadinamose buferinėse zonose su kaimyninėms šalims: Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi, Lenkija ir Baltarusija. Siekiant kuo geresnių rezultatų, vakcinos mėtomos šiose zonose dvigubai tankiau.
Pasiutligės tyrimai Lietuvoje
Pasak dr. I.Jacevičienės, pagal klinikinius požymius pasiutligę galima tik įtarti, kadangi požymiai yra būdingi ne tik šiai ligai. Vienintelis kelias, patvirtinantis galutinę pasiutligės diagnozę, yra pasiutligės virusų nustatymas naudojant laboratorinius diagnostinius tyrimus. Pasiutligės tyrimai atliekami Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Virusologinių tyrimų skyriuje – nacionalinėje referentinėje pasiutligės laboratorijoje.
Institute taip pat atliekami oralinės vakcinacijos nuo pasiutligės efektyvumo serologiniai (antikūnių susidarymo prieš pasiutligės virusą) bei tetraciklino žymens nustatymo (lapių ir usūrinių šunų žandikauliuose bei dantyse) tyrimai, vertinamas oralinės vakcinacijos efektyvumas.
2017 m. vykdant Gyvūnų užkrečiamųjų ligų valstybinės veterinarinės stebėsenos programą Institute atlikti 686 pasiutligės stebėsenos ir patvirtinimo tyrimai bei 2513 pasiutligės oralinės vakcinacijos efektyvumo įvertinimo tyrimų (žandikaulių ir kraujo serumo).
2017 m. atlikus 587 gyvūnų (69 naminių ir 518 laukinių) laboratorinius tyrimus dėl pasiutligės, šios ligos užkrato nustatyta nebuvo.
2017 m. atlikus 587 gyvūnų (69 naminių ir 518 laukinių) laboratorinius tyrimus dėl pasiutligės, šios ligos užkrato nustatyta nebuvo.
Remiantis 2017 m. oralinės vakcinacijos efektyvumo tyrimų rezultatais, tetraciklino atsidėjimas apatinio žandikaulio danties kauliniame audinyje nustatytas 73,19 proc. jaukus su vakcina nuo pasiutligės suėdusių laukinių gyvūnų, iš jų – 67,49 proc. jaunų lapių ir 88,92 proc. suaugusių lapių bei 58,60 proc. jaunų usūrinių šunų ir 86,36 proc. suaugusių usūrinių šunų.
Remiantis kraujo tyrimų duomenų analize, buvo nustatyta 40,06 proc. imunizuotų laukinių gyvūnų, iš jų 38,24 proc. jaunų lapių ir 40,65 proc. suaugusių lapių bei 50 proc. jaunų usūrinių šunų ir 36,22 proc. suaugusių usūrinių šunų.
Pasiutligė – viena pavojingiausių zoonozių
Pasiutligė – ūminė virusinė mirtina centrinės nervų sistemos infekcija, plintanti per sergančio gyvūno seiles ir pasireiškianti progresuojančiu kamieniniu encefalitu. Ja serga ir žmonės, ir gyvūnai. Pasiutligė yra viena seniausių žinomų virusinių infekcijų, pavojingų žmonių ir gyvūnų gyvybei.
Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos duomenimis, visame pasaulyje kasmet nuo pasiutligės miršta apie 70 000 žmonių, daugiausia iš jų vaikai besivystančiose šalyse. Daugiau nei 98% žmonių mirčių atvejų nustatomi dėl pasiutlige infekuotų šunų įkandimų.
Europos šalyse žmonių pasiutligės atvejų registruojama labai mažai. Nuo pasiutligės žmogų ar gyvūną apsaugo vakcina.
Dr. I.Jacevičienė pastebi, kad šia liga užsikrečiama, kai pasiutęs gyvūnas įkanda žmogui ar kitam gyvūnui, ar apseilėja sužalotą odą. Šio viruso daugiausia randama sergančių žmonių, naminių ir laukinių gyvūnų galvos smegenyse, daug – stuburo smegenyse, seilių liaukose, seilėse.
Skirtinguose pasaulio žemynuose ir šalyse pasiutligės virusą gali platinti ir infekuoti įvairios gyvūnų rūšys, tačiau pasiutligės rezervuaras gamtoje yra laukiniai gyvūnai. Rudosios lapės (Vulpes vulpes) yra pagrindinis klasikinės pasiutligės Europos Sąjungoje (ES) vektorius ir rezervuaras. Tačiau Rytų ir Šiaurės Europoje pasiutligės perdavimo veiksniai keičiasi – šiuose regionuose usūriniai šunys (Nyctereutes procyonoides) ir arktinės lapės (Alopex vulpes) ima vyrauti infekcijos grandinėje.
Graužikų ir kiškinių šeimų atstovų tarpe pasiutligė nustatoma rečiausiai. Šikšnosparniai, sergantys pasiutlige, gali užkrėsti ne tik kitus gyvūnus, bet ir žmones.
Specialistai įspėja, kad nors pasiutligė šiuo metu Lietuvoje neregistruota, reikėtų vengti kontaktų su nepažįstamais, benamiais ar laukiniais gyvūnais, o nukentėjus nuo naminio ar laukinio gyvūno – nedelsiant kreiptis medicininės pagalbos.
Jei turite augintinį
Vienintelis efektyvus būdas kovoti su šia pavojinga liga – vakcinuoti naminius ir laukinius gyvūnus. Visi augintinių (šunų ir kačių bei šeškų) šeimininkai savo gyvūnus privalo paskiepyti nuo pasiutligės ne rečiau kaip kartą per 12 mėnesių, arba, jei naudojama ilgo veikimo vakcina – pagal jos gamintojo instrukcijas. Remiantis ES šalyse galiojančiais teisės aktais, kiekvienas gyvūno savininkas turi turėti gyvūno augintinio pasą ar veterinarijos gydytojo išduotą skiepų pažymėjimą, kuriame būtų įrašytas gyvūno augintinio identifikacijos numeris ir duomenys apie atliktą vakcinaciją nuo pasiutligės.
Gyvūnų vakcinacija nuo pasiutligės – pagrindinė prevencijos priemonė. Žmogaus pareiga – rūpintis gyvūnais ir saugoti jų, o kartu ir savo, sveikatą.
