Tomo kelionė prasidėjo pernai gruodį, o baigėsi šių metų balandį. Jos – tokios ilgos – kaunietis neplanavo, tačiau anksčiau grįžti namo neturėjo galimybių. Antra vertus, kaip sako jis pats, tokių kelionių ir nesuplanuosi, todėl iš anksto neverta pirkti bilieto į antrą pusę.
„Gali suplanuoti dieną ar dvi. Nes gali būti, kad, pavyzdžiui, privažiuosi upę, per kurią keltas kelia tik kas trečią dieną“, – sako Tomas.
Pasak Tomo, jis keliauja apie 15 metų, o prieš tai sakosi buvęs paprastas miesto vaikis: „Po truputį pradėjau dviračiu važinėti darbą, į parduotuvę. Man tai buvo didžiulis iššūkis.“
Dviračiu Tomas važinėja ne tik po užsienio šalis, tačiau yra išvažinėjęs ir Lietuvą, o kai imi važiuoti – atsiranda ir bendraminčių. Kartais į keliones jis leidžiasi vienas, kartais – su kompanija. Pernai metų pabaigoje į Pietų Ameriką Tomas išvyko vienas.
Seniau, kai dirbo nuolatiniame darbe, sako bent mėnesį skirdavęs kelionėms kitose šalyse. Dabar kauniečio gyvenimo būdas ir darbas leidžia jam gyventi ir keliauti laisviau bei ilgiau.
15min GYVENIMO pokalbis su Tomu – apie jo nuotykius Pietų Amerikoje, ilgą kelionę namo ir meilę dviračiui.
– Tomai, kada išvykote į Pietų Ameriką?
– Pernai, gruodžio 6-ąją. Į Braziliją buvo galima patekti be jokių suvaržymų.
Keliauti turėjau pernai balandžio mėnesį, bet prasidėjo pandemija, bilietai nuplaukė. Man pasiūlė kelionės kuponą išnaudoti iki 2020 metų gruodžio pabaigos. Nebuvo kur daugiau važiuoti – teko rinktis Braziliją.
Nuvykus reikėjo skirti kelias dienas adaptacijai. Iš Brazilijos sostinės San Paulo nuvažiavau prie Igvasu krioklio, esančio Foz do Iguasu miestelyje. Tai – didžiulės krioklių sistemos, vieta, kur daug krioklių suteka į vieną vietą. Ten praleidau dvi dienas, o po po aplankiau tame pačiame miestelyje esančią Itaipu hidroelektrinę. Įspūdingas inžinerinis statinys, kuri 4–5 kartus didesnė už Kauno. Nuo čia ir prasidėjo mano kelionė.
– Minėjote, kad visos kelionės metu nuvažiavote apie 6 tūkst. kilometrų?
– Taip, bet tikslas buvo ne atstumas. Tada aš buvau numatęs tiesiog keliaudamas dviračiu praleisti pusantro–du mėnesius. Maniau, žiūrėsiu, kaip seksis, kaip nuotaika, kaip sveikata. Juk visko būna.
Per maždaug tris savaites nuvažiavau iki Atlanto vandenyno, tada žemyn iki Paragvajaus. Labai norėjau nuvažiuoti į Montevidėją – Urugvajaus sostinę, gal dar į Argentinos sostinę Buenos Aires. Šie didesni miestai – kaip traukos taškai, kur važiuoti. Bet tikslaus plano neturėjau, nes buvo kalbos, kad visa Brazilija dėl karantino uždaryta, kad gali būti uždaryti regionai. Tada galėtum tik ratu apie 200 kilometrų važiuoti, visur kitur – kariuomenė, kaip buvo pirmojo karantino metu.
Jie mane stabdydavo, klausdavo, kas aš toks, kur važiuoju.
Tačiau kai važiavau, dar buvo galima keliauti laisvai, niekas nestabdė. Kelis kartus teko pasikalbėti su budinčiais policijos pareigūnais, nes tokiose kelionėse tu ne tik važiuoji, bet stengiesi pasikalbėti su žmonėmis. Jie mane stabdydavo, klausdavo, kas aš toks, kur važiuoju.
Mano dviratis sunkus – su keturiais krepšiais ir dar su su pritvirtinta istorine Lietuvos vėliavėle.
Kai pasiekiau Urugvajų, pamačiau, kad vietiniai važiuoja per pasienio postą – siena atidaryta. Tačiau kai privažiavau, mane sustabdė. Klausia: kur važiuoji, čia tik vietiniams, gyvenantiems pasienio miestelyje, važiuoti galima.
Aš truputį kitoks, nei vietiniai – iš karto atskyrė. Kai nepraleido, sustojau ir galvojau, ką daryti. Nutariau važiuoti atgal į Brazilijos sostinę San Paulą. Tai buvo apie pusantro tūkstančio, gal kiek daugiau, kilometrų. Nuvažiavau per gerą mėnesį.
– Kiek kilometrų nuvažiuodavote kasdien?
– Apie 50–70. Jei bloga nuotaika, būdavo, kad ir tik 30 nuvažiuoju.
– O nakvynė?
– Kokias dvi naktis palapinėje pamiegu, o vieną dieną susirandu nebrangų viešbutį.
Kai taip keliauji, esi kiek murzinesnis, tampi panašus į vietinį. O jeigu labai gražiai apsirengsi, tai į tave kitaip ir žiūrės. Kada esi truputį paplyšęs, nesiprausęs – tai savas. Žmonės mielai padeda, kalbina.
– Kas buvo tuose keturiuose krepšiuose ir ko reikia tokia kelionei?
– Viską vežiausi, kad išėjęs iš oro uosto, išsiardęs dėžę, kurioje gabenamas dviratis, galėčiau sėsti ir važiuoti. Tereikia tik nusipirkti vandens, vietinio ryšio mobiliojo telefono kortelę ir gali keliauti. Įsigijęs vietinio mobiliojo ryšio telefono kortelę gali palaikyti ryšį su šeima, turi internetą. Beje, įdomu tai, kad papildyti kortelę gali net vaistinėje.
O krepšiuose buvo atsarginės detalės dviračiui, raktai, kamera orui pūsti, keli rūbai, maistas, vanduo, palapinė, miegmaišis, kilimėlis.
Taip pat vežiausi nedidelį kompiuterį. Patogu vakarais palapinėje – kažką pasižiūri, kažkam parašai. O kai reikėdavo įkrauti – sustoji kavinėje.
Beje, Brazilijoje man miegmaišio net neprireikė, nes dieną būdavo apie 30 laipsnių šilumos, o naktį – iki 22.
– Ne per karšta važiuoti?
– Truputį per karšta. Todėl stengdavausi kelionę pradėti apie devintą valandą ryto, nuo 11 valandos – poilsis. Poilsio laiką leisdavau kur nors kavinėje arba tiesiog gulėdamas po palmėmis. O po pietų, apie 15 ar 16 valandą kelionę tęsdavau.
– Ką veikėte vėl sugrįžęs į Braziliją?
– Skridau į Čilę. Pamaniau, kad dar reikia pabūti Pietų Amerikoje, čia pigūs vietinių skrydžių bilietai. Tačiau jau tada prieš skrydį reikėjo COVID-19 testo.
Vienas testas, kurį pasidariau, netiko. Tada man oro uosto kasoje, kur pirkau bilietą, darbuotoja paaiškino, kad lėktuvas – už keturių valandų ir patarė, kur galėčiau nuvažiuoti ir greitai pasidaryti kitą testą.
Kai sugrįžau į oro uostą, buvo likusios 15 minučių iki vartų uždarymo. Bet jie jau buvo uždaryti – viskas, nebeįleidžia.
Suvažinėjau su taksi pirmyn ir atgal, o patį testą padarė ir atsakymą gavau per dvi valandas. Kai sugrįžau į oro uostą, buvo likusios 15 minučių iki vartų uždarymo. Bet jie jau buvo uždaryti – viskas, nebeįleidžia.
Vėl sugrįžau į kasas, pasakiau, kad problema – neįleidžia į lėktuvą. Darbuotoja bandė aiškintis situaciją, bet niekuo padėti negalėjo. Ne, ir viskas.
Tada ji paskambino dar kažkam, lyg viršininkui. Man pasiūlė skrydį kitu reisu, per visą Braziliją. Skridau į Brazilijos šiaurę, po to iš ten – į San Paulą ir tada į Čilės sostinę Santjagą. Aplinkui į tikslą. Tad prisiskraidžiau pakankamai.
– O Čilėje?
– O Čilėje jau buvo griežta tvarka, reikėjo testo, deklaracijos, kur tu gyvensi, dešimties dienų saviizoliacija. Internetu susiradau pigų viešbutį, kur ir praleidau tas dešimt dienų.
Kultūra dėl švaros, dėl visko kito ten – šiaip sau. Ir gana brangu viskas. Šiek tiek nusivyliau, bet kai išvažiavau iš Santjago link Ramiojo vandenyno, nuotaika pasitaisė. Čia, beje, jau reikėjo miegmaišio, nes naktį – apie 10 laipsnių šilumos.
– Jums pačiam kas artimiau: gamta ar miestai?
– Gamta. Bet pavažiavęs dvi dienas gamtoje, jau pasiilgsti miesto, infrastruktūros, normalaus interneto, kavinių. Nes jei gamtoje važiuoji – visos kaimiškos kavinukės. Tiesa, žmonės, mane pamatę, stebėdavosi, nes pas juos nėra įpročio važiuoti taip apsikrovus. Jie dviračiu išvažiuoja vienai – dviem dienoms, su lengva kuprinėle.
– Nuotykių buvo?
– Čilėje taip. Karantinas čia gerokai stipresnis nei Brazilijoje. Važiuodamas Čilėje pasiekiau Ramųjį vandenyną ir privažiavau Atakamos dykumą. Atvykęs į Anofagasos miestą kelionę nutraukiau dėl ypač griežto karantino.
Buvo labai daug trikdžių, visur reikalaujama leidimų. Važiuoji iš rajono į rajoną – turi turėti leidimą.
– O kas jį išduoda?
– Vietos policija. Kelis kartus teko važiuoti aplinkkeliais ir taip apvažiuoti policijos postus. Tačiau atvažiuoji į miestą, o čia visos parduotuvės uždarytos. Maisto prekių parduotuvėje, norėdamas nusipirkti maisto, turi parodyti leidimą. Pardavėja iš karto klausia: kur tavo leidimas? Neturi, tai nieko nenusipirksi.
Sakiau, kad noriu vandens, noriu valgyti, leiskit nusipirkti. Bet ne. Jei nuvažiuoji į degalinę – vėl tas pats.
Nuvažiavau į policiją, paprašiau leidimo. O jie sako, kad šiandien neduos, reikia atvažiuoti rytoj. Klausiau, ką man daryti, sako, jei nori, mes tau užsakysime maisto, ir „Bolt“ taksi atveš.
– Kitą dieną gavote leidimą?
– Negavau. Pavažinėjau po turgų, kuris yra prastame rajone, kur pusiau lūšnynai. Nusipirkau sausainių, makaronų, vandens. Pardavė, matyt, todėl, kad ten nepatruliuoja policija. Tai nėra pati jaukiausia vieta. Nesijauti saugus.
Čilėje apskritai kitokia aplinka. Daugiau kariškių, daugiau policijos, yra ir specialus riaušių padalinys, kurio pareigūnai važinėja su šarvuotomis transporto priemonėmis. Daug benamių, kuriuos vaiko. Niekam nekelia nuostabos vaizdas, kai grupelė žmonių apmėto policijos automobilį akmeninis.
Šalį mačiau ne tik iš gražiosios, gerosios pusės, tačiau ir iš kitos. Pavyzdžiui, stovi viešbutis, jo teritorija baigiasi, o greta – benamiai, kurie gyvena palapinėse.
Nieko nežinau, aš pavargau, aš noriu valgyti ir niekur nevažiuosiu, – pasakiau.
Kartą man trūko kantrybė, nes dvi dienas miestelyje prie vandenyno miegojau, kur už poros kilometrų – benamiai. Vieną kartą – prie kažkokių statybų. Tada pagalvojau, kad važiuosiu į netoliese esantį kempingą. Jis buvo uždarytas, bet aš jame apsistojau. Netrukus atvažiavo šeimininkė ir paaiškino, kad negalima.
„Nieko nežinau, aš pavargau, aš noriu valgyti ir niekur nevažiuosiu“, – pasakiau.
Man iškvietė policiją, atvažiavo riaušes malšinantys pareigūnai. Iš karto galvojo, kad aš vietinis benamis, pradėjo šaukti. Ramiai atsistojau, parodžiau pasą. „Čia mano pasas. Aš turisto“, – paaiškinau.
Tada jų tonas pasikeitė. Beje, kadangi policiją kvietusi moteris pasakė, kad aš neturiu maisto, tad man pareigūnai jo atvežė – vištienos, ryžių. Tik iš kempingo liepė išeiti.
Paklausiau, ar galiu būti už kempingo tvoros. Jokių problemų. Bet praėjo gal kokios penkios minutės, ir jie man paaiškino, kad vis tik problemų yra. Eik kur nors toliau arba važiuok į kalnus.
Po to bandžiau apsigyventi kitur. Nuėjau į kitą komisariatą prašyti leidimo. Prieš tai buvau vietiniame oro uoste, tačiau išskristi – be šansų. Oro uostas užsidaręs. Man tik paaiškino, kad turiu iš Anofagasos miesto vykti į Santjagą, iš kur tarptautiniu skrydžiu galėsiu išskristi namo.
– Kiek kilometrų buvo iki Santjago?
– Apie pusantro tūkstančio. Svarsčiau, ką daryti, susisiekiau su ambasada, bet jie tik išklausė, o padėti niekuo negalėjo. Po to vieni vilniečiai draugai pasiūlė kreiptis į jų pažįstamus lietuvius, kurie gyvena Santjage. Tad jie man ir padėjo išvykti namo, įsigyti bilietus.
– Kaip nusigavote iki Santjago?
– Ne iš karto. Apie savaitę dar gyvenau tame miestelyje. Vieną dieną priėmė į hostelį, po to nuvažiavau į dviračių parduotuvę. Paklausiau šeimininko, gal žino, kur galėčiau kelioms savaitėms išsinuomoti pigų butą, o jis pasiūlė pagyventi pas jį. Keturias dienas paleidau pas jį, o tada sulaukiau žinios iš Santjage gyvenančių lietuvių, kad jau galiu atvykti ir galėsiu skristi į Lietuvą.
Santjagą turėjau pasiekti per vieną dieną. Nuvažiavau į autobusų stotį, bet bilieto man nepardavė, liepė eiti į policiją ir gauti leidimą. Nuėjau, o jie: neturime tokio leidimo, kokio tau reikia, Santjagas uždarytas.
Man kilo klausimas, kaip autobusu važiuoja visi kiti? „Jie pas medikus važiuoja“, – paaiškino pareigūnai. „Parašykite, kad man blogai ir aš pas medikus važiuoju.“
Tai rašė rašė ir kažką parašė. Leidimas turėjo būti atsiųstas internetu. Vėl nuvažiavau į autobusų stotį, pasakiau, kad leidimą turiu, tik jo dar neatsiuntė, bet po penkių minučių bus. Nenorom, bet autobuso bilietą padavė. Va tokie dalykai.
Nuvažiavau į autobusų stotį, bet bilieto man nepardavė, liepė eiti į policiją ir gauti leidimą.
– Santjagą pasiekėte sėkmingai?
– Taip, ten susitikau su tais lietuviais, pakalbėjome per atstumą. Dar dvi dienas pabuvau Santjage ir po to sėkmingai iš Santjago per Madridą ir Frankfurtą sugrįžau namo.
– Lengviau atsikvėpėte, kai pasiekite Europą?
– Labai. Nors Madride skrydžio reikėjo laukti dešimt valandų, ramiai numigau oro uoste, pasitiesęs kilimėlį. Europoje vis tiek kitaip, paprasčiau. Ir jau buvau labai pasiilgęs šeimos, artimųjų.
– Tomai, ar įsivaizduojate keliones be dviračio?
– Kai keliauji dviračiu, jauti tą atmosferą, kvapą, aplinką. Su automobiliu man dar per anksti. Kol galiu važiuoti, kol kaulų neskauda – norėčiau važiuoti su dviračiu. Ir ten, kur šilta.
– O kaip jūsų gyvenime tada, maždaug prieš 15 metų, apskritai atsirado dviratis?
– Nuvažiavau į Urmo bazę ir nusipirkau.
