Pirmą 15min eksperimento „Plauksiu, ir taškas!“ dalį skaitykite čia: 15min eksperimentas „Plauksiu, ir taškas!“: kodėl nemoku plaukti ir kaip tapau suaugusia baile.
Antrąją – čia: „Plauksiu, ir taškas!“: pirmosios pamokos atradimai – burbulus pučiantis supermenas bei nuosava gelbėjimosi liemenė.
Apie tai, kodėl pati tapau suaugusia baile, užsiminiau jums jau ankstesniuose straipsniuose. Nemoku plaukti, niekad nebandžiau išmokti plaukti, bijau plaukti. Tačiau nusprendžiau su ta baime truputėlį pasigalynėti, tad ėmiau su Kauno „Bangos“ plaukimo klubo trenere Goda lankyti „Girstučio“ baseiną.
Toks šio eksperimento pagrindinis tikslas – perteikti jums kovos „Karolina prieš nemokėjimo plaukti baimę“ emocijas ir esmines mūšio detales. Vis dėlto, pirmiausiai norisi pasiaiškinti, iš kur mūsų galvose kyla visokios baimės: jos įgimtos ar įgytos?
Pavyzdžiui, kritimo iš aukštai bijoti tikriausiai niekas iš mūsų nesimokė, bet tai vis tiek kelia baimę.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos klinikos psichologės dr. Loretos Zajančkauskaitės-Staskevičienės, baimė yra instinktyvi, su išlikimu susijusi reakcija. Pavyzdžiui, kritimo iš aukštai bijoti tikriausiai niekas iš mūsų nesimokė, bet tai vis tiek kelia baimę.
Kai kurių dalykų bijoti mus išmoko tėvai. Čia aš su psichologe sutinku jau asmeniškai. Anot pašnekovės, jei tėvai labai nerimastingi ir visur linkę įžvelgti pavojus, tai dažniausiai ir vaikus stengiasi apsaugoti kiek perdėtai – taip išmoko pasaulį matyti kaip nesaugų.
„Baimė – labai naudinga emocija, ji apsaugo mus nuo daugybės nelaimių“, – nustebina ekspertė.
Baimę kuria ir žinojimas apie galimą pavojų
Anot psichologės, naujoms baimėms atsirasti tinkamas bet koks žmogaus amžius. Vaikystėje mes net nežinome esant kai kurių grėsmių, kurias sužinome tik vyresni. Štai susirgti COVID-19 – visai nauja baimės rūšis.
Baimių, pašnekovės teigimu, visuomet prikuria žinojimas apie galimas nelaimes ir pavojus mūsų kelyje. Psichologė pasiūlo įsivaizduoti, kad iš automobilių serviso ramiai išvažiuojate automobiliu, o po kurio laiko meistras paskambina pranešti, kad pamiršo priveržti pakeistų ratų varžtus. Nieko dar neatsitiko, bet baimė atsiranda dėl žinojimo apie nesaugumą.
Kodėl tuomet vieni žmonės bijo, pavyzdžiui, aukščio, o kiti – vairuoti? Kodėl vienų baimės lygis yra pakankamai žemas, kitų, rodos, labai jau perdėtas. Atsakydama, L.Zajančkauskaitė-Staskevičienė paaiškina, kad žmones vargina skirtingos baimės dėl jų skirtingo patyrimo, skirtingų to patyrimo interpretacijų, skirtingų pasąmoninių reikšmių.
Pavyzdžiui, baimę būti gyvam palaidotam įmanoma paaiškinti tik detaliai analizuojant kliento vidinį pasaulį, tai nėra taip paprasta, kaip išmoktos baimės. O baimės intensyvumas, anot psichologės, taip pat priklauso nuo daugelio dalykų – patyrimo, nervų sistemos jautrumo. Negana to, sergant kai kuriomis psichikos ligomis, baimės gali būti iš viso sunkiai suprantamos, neracionalios.
Ar visos baimės yra įveikiamos?
„Manyčiau, kad ne ir net nereikia įveikinėti visų baimių. Jei žmogus tariasi esąs nepažeidžiamas, tai negerai, nes tai iškraipo realybę“, – patikino psichologė.
Psichologė: „Net nereikia įveikinėti visų baimių“.
Paklausta, apie kokias keisčiausias baimes jai pačiai yra tekę girdėti, pašnekovė įvardijo baimę prisiliesti prie sagų. Tad kur jau čia ta mano baimė nemokant plaukti lipti į baseiną.
Normalu bijoti
L.Zajančkauskaitės-Staskevičienės teigimu, pasaulis tikrai nėra labai saugi vieta gyventi, todėl normalu šio bei to bijoti, jausti ribas. Daugybę dalykų galima daryti bijant, pavyzdžiui, galima kuo puikiausiai plaukti ir tuo net mėgautis, bijant vandens ar bijant nuskęsti. Juk galima norėti ir bijoti tų pačių dalykų.
Tikrai? Štai čia man naujiena. Po aštuonių plaukimo pamokų vis dar nesimėgauju, bet tikiuosi, kad psichologės paminėtas mėgavimasis man staiga taps suprantamas.
Paprašyta įvardyti keletą veiksmingų psichologinių metodų, padedančių nugalėti baimę, pašnekovė patikina, kad sėkmingų receptų, kurie tiktų visiems, tikriausiai nėra. Populiari kovojant su baimėmis – elgesio terapija, kai asmuo vaizduotėje ir gyvai pratinasi ištverti baimės objektą. Kartais padeda įsitikinimų apie tai, kodėl reikia konkretaus dalyko bijoti, analizė – paaiškėjus, kad tie siaubingais atrodę dalykai ne tokie jau ir siaubingi, baimė ima savaime mažėti.
„Kartais baimių kilmę suprasti ir baimes mažinti gali padėti tik gili gyvenimo istorijos, dažnai vaikystės, analizė. Ar visuomet baimė – psichologinis padarinys? Ne, kartais būna ir psichiatrinis, jei susijęs su kliedesiais“, – patikino pašnekovė.
Pasak jos, klientai dažnai atvirauja, kad vis nori savyje kažko atsikratyti, o dažnai to visai nereikia siekti. Psichologės įsitikinimu, suprasti įvairius patiriamus jausmus, pamatyti jų prasmę, naudą būna daug lengviau ir prasmingiau, nei kažką iš savęs ištrinti.
„Galvojant apie evoliuciją, tenka pripažinti, kad gamtoje neatsiranda kažkokių visai išlikimui nenaudingų savybių. Panašiai ir su emocijomis – net ir nemalonios dažnai turi prasmę ir būna naudingos. Tai siūlau norą atsikratyti keisti į mažiau kardinalų – norą suprasti ir leisti egzistuoti“, – teigė specialistė.
Nepabandęs – nesužinosi
Paklausta, kokios aplinkybės lemia, kad žmogus per gyvenimą taip ir neišmoksta plaukti, ji atsako, kad tos pačios, kaip ir tuomet, kai neišmokstama važiuoti dviračiu ar vairuoti automobilio – bijoma tai daryti ar net nebandoma.
Psichologė abejoja, ar tikrai daugelis, kaip dažnai teigia, išmoko plaukti, panaudoję metodą „įstūmė, skendau, išplaukiau“. Tam reikėtų atlikti didesnę apklausą. Tokį mokymosi plaukti metodą pašnekovė linkusi laikyti sadistiniu.
O kodėl bijoma ne tik plaukti, bet net mokytis plaukti? Kodėl daugelis atidėlioja kažką išmokti?
„Viskas, ko nemokame, atrodo sunku, o mokymosi procesas retai teikia džiaugsmą. Atidėlioti visai normalu. Jei noras plaukioti jau viršijo norą išvengti vandens – reiškiasi, nusvėrė motyvas įveikti. Plaukimo treneriai žino būdų, kurie įneša žaidimo elementų, nukreipia dėmesį nuo susikaustymo – geriausia pasitikėti specialistais ir jiems netrukdyti perdėta proceso analize“, – patikino L.Zajančkauskaitė-Staskevičienė.
Vis dėlto, pabandžius įveikti baimę ir jos neįveikus, gali „užsidėti“ dar didesnis blokas. Ką daryti tuomet?
„Gal užsidėtų, gal ir ne – nėra kito būdo sužinoti, kaip bus, tik vienintelis – pabandyti“, – reziumavo pašnekovė.
Paklausta apie dažniausias tarp lietuvių vyraujančias baimes, psichologė jų negalėjo įvardyti, bet išsakė nuomonę, kad lietuvių baimių spektras, tikėtina, nelabai skiriasi nuo kitų europiečių baimių spektro. Visi bijo prarasti sveikatą ir pajamas, jauni žmonės dažnai bijo nepatikti, apsijuokti prieš kitus.
„Plauksiu, ir taškas!“ – tai eksperimentas, kurio metu 15min žurnalistė Karolina Stažytė bandys įveikti nuo vaikystės kaustančią vandens bei skendimo baimę.
Neturėdama jokios plaukimo patirties, ji su profesionalia plaukimo mokyklos „Banga“ mokytoja Kauno „Girstučio“ baseine mokysis taisyklingo kvėpavimo plaukiant, plūduriavo vandens paviršiuje, gilinsis į plaukikės mėgėjos pradžiamokslį. Žingsnis po žingsnio eksperimento dalyvė stengsis įveikti baimę bei skaitytojams pasakos, kaip tai sekasi daryti.
Savo tekstuose ji atviraus apie išgyvenimus, emocijas, treniruotes, užduotis, pratimus, dalinsis praktiniais patarimais.
