Manė, kad į Lietuvą niekada negrįš
Ieva su vyru porą vasarų atostogaudami praleido pas Londone gyvenančias jo seseris, o ten nuvykus trečią kartą, į Lietuvą jiedu nebesugrįžo.
„Mums patiko ten, didelis miestas. Kol jauni, viskas smagu“, – šypteli I.Juozaitienė.
Anot Ievos, įsitvirtinti Londone jiems buvo pakankamai lengva – pora greitai gavo mylimus, gerai apmokamus darbus.
„Mums labai pasisekė. Aš dirbau kazino, o vyras statybose“, – pasakoja I.Juozaitienė.
Nors Ieva buvo įsitikinusi, kad niekada į Lietuvą nebegrįš, prieš kelerius metus planai pasikeitė. Kaip moteris sako, gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė 2020-iais, kai šeima pardavė namą ir persikraustė į gimtinę.
„Su amžiumi pakito požiūris. Galiausiai aš buvau ta, kuri sakė, kad, viskas, parduodame ir važiuojame namo“, – juokiasi I.Juozaitienė.
Prie tokio šeimos sprendimo stipriai prisidėjo ir jų įsigyta sodyba. Ją pora užmatė 2015-iais, o kitąmet jau nusipirko.
„Mano tėtis pažinojo vieną vyruką, kuris sakė, kad turi pardavimui sodybą. To net nebuvo planuose, tuo metu nesvarstėme grįžti į Lietuvą. Nusprendėme pažiūrėti, o nuvažiavus buvo vau, sakiau, kaip smagu, miškas, nėra kaimynų – visiškas vienkiemis. Nupirkome tą pačią dieną.
Tada pradėjome planuoti, kaip statysime, ką darysime, – prisimena I.Juozaitienė. – Lūžis įvyko, kai dukrai reikėjo pradėti eiti į mokyklą – turėjome nuspręsti, ar liekame, ar grįžtame į Lietuvą. Galvojau, jei nepabandysime, ateityje gailėsimės. Prieš pandemiją važiavome namo atostogų, taip ir pasilikome.“
Sodyba buvo tragiškos būklės
Įsigiję sodybą, Ieva su vyru iš pradžių ketino viską atrestauruoti ir vietą išnaudoti kaimo turizmui. Visgi ėmus darbuotis, nuomonė pasikeitė.
„Vyras iš pradžių nenorėjo čia gyventi, bet, kai pradėjome važinėti, darbuotis, persigalvojo – sakė, nebenori niekur iš čia eiti“, – šypsosi I.Juozaitienė.
Anot Ievos, 6 hektarų plote stovinti sodyba yra šimtametė, o jos būklė, kaip sako moteris, buvo siaubinga.
„Kaip aš sakiau, buvo galima tiesiog padegti, nes nieko iš jos nebuvo. Grindys įlūžusios, stogas kiauras. Tragiška padėtis“, – neslepia I.Juozaitienė.
Pora pirmiausia prikėlė namą, kuriame patys dabar gyvena, o ateityje turi įvairių idėjų statyti namelius. Visgi tai, Ievos teigimu, užima daug laiko, nes viską daro savomis rankomis.
„Darbininkai tik įdėjo langus, plyteles. Visa kitą darė mano vyras. Jis išvažiuodavo darbuotis, o aš su mažyle būdavau namie. Būdavo, kai galvodavau, kodėl neatsiliepia telefonu – gal užvirto visas namas ant jo, vienas yra, niekas nepaskambins, nepadės“, – prisimena I.Juozaitienė.
Ieva neslepia, kad, skaičiuojant išlaidas, už tokią pinigų sumą būtų galima pasistatyti naują namą. Visgi, jos nuomone, atnaujinti seną sodybą vertėjo.
„Dabar eini, žiūri – vau, – džiaugiasi I.Juozaitienė. – Londone nuvažiuoti nuo namų iki centro su automobiliu trukdavo apie pusantros valandos, o jei didesnės spūstys, tai ir tris valandas užtrukdavome. O čia, Rietave, viską gali apeiti pėsčiomis. Turime kitokius kaimynus – stirnas, šernus, bebrus. Svajonė.“
Svarstydama apie ateitį, Ieva tikina, kad sugrįžti gyventi į miestą daugiau nebenorėtų.
„Jau atgyvenome ten. Čia per daug patinka, kad kur nors išvyktume. Nebesinori tos miesto mišrainės, skubėjimo. O pas mus dabar viskas vyksta lėčiau. Nors daug darbo, bet smagu, viskas kitaip“, – sako I.Juozaitienė.
