Tarp Frankfurto ir Vilniaus gyvenanti Ingrida pasakoja, kad kelionės motociklu juodviem su vyru yra tapusios gana įprastu laisvalaikio leidimu – jie dažnai išsiruošia savaitgalį pasivažinėti po Vokietiją, į Austrijos Alpes ar savaitei į Prancūziją, praėjusią vasarą trims savaitėms leidosi per 15 šalių – nuo Frankfurto iki Stambulo ir atgal, o šią nutarė kartu su motociklu persikelti už Atlanto ir per mėnesį apvažiuoti 20 JAV valstijų ir dvi Kanados, aplenkiant didžiuosius miestus ir leidžiantis į pažintį su gamta.
„Amerikoje buvau ne pirmą kartą, bet anksčiau neturėjau galimybių daugiau pakeliauti. Didžiųjų miestų į maršrutą neįtraukėme, nes stovėti juose prie sankryžos ar spūstyse, kai lauke – 38 laipsniai karščio, vilkint motociklininko kostiumą, yra pražūtis – iškart esi visas šlapias. O važiuojant vėjas pučia, viskas gerai.
Didžiųjų miestų į maršrutą neįtraukėme, nes stovėti juose prie sankryžos ar spūstyse, kai lauke – 38 laipsniai karščio, vilkint motociklininko kostiumą, yra pražūtis.
Be to, JAV gamta išties nuostabi! Kiekviena valstija skirtinga savo kraštovaizdžiu: vienur miškai, upeliai, kitur – stepės, dar kitur – kalnai, kanjonai, įspūdingi nacionaliniai parkai su augmenija ir gyvūnija. Nepaprastas jausmas važiuoti ir pakelėse matyti briedžius, stirnas, baltauodegius elnius, antilopes, prerinius bizonus. Tiesa, sutikome ir labai daug laukinių karvių“, – pasakoja Ingrida.
Pati ji motociklo nevairuoja, tačiau labai nori išmokti. Paklausta, ar nesibaimina sėdėti už nugaros tiek daug keliaujant, teigia visiškai nejaučianti nemalonaus jausmo.
„Mano vyras per savo gyvenimą porą kartų yra sėdėjęs už nugaros ir vis stebisi, kaip aš galiu, nes jam tai labai nepatiko. O man – priešingai – nors ir pati labai noriu išmokti vairuoti, sėdėti „gale“ man yra smagu, galiu stebėti aplinką, grožėtis gamta“, – šypsodamasi pokalbį tęsia pašnekovė.
– Kodėl šį kartą pasirinkote Šiaurės Ameriką ir kaip driekėsi jūsų maršrutas?
– Dawidas seniai norėjo apvažiuoti Šiaurės Ameriką, pamatyti kanjonus, tai planavome jau praėjusiais metais, bet neturėjome tiek atostogų. Ir dabar atrodo, kad to mėnesio ten buvo labai maža...
Atskridome į Torontą ir atsiskraidinome savo motociklą, vyras įpratęs jį vairuoti, be to, tai buvo pigiau, nei mėnesiui nuomotis motociklą Amerikoje. Pažiūrėjome Niagaros krioklius ir patraukėme Niujorko valstijos link, paskui važiavome per Pensilvaniją, Vakarų Virdžiniją, Virdžiniją, Šiaurės Karoliną, Tenesį, Kentukį, Ilinojų, Misūrį, Kanzasą, Nebraską, Pietų Dakotą, Vajomingą, Koloradą, Arizoną, Jutą, Nevadą, Kaliforniją, Oregoną, Vašingtoną ir užbaigėme Kanados valstijoje – Britų Kolumbijoje, iš Vankuverio skridome namo.
– Ruošdamiesi kelionei turėjote labai ribotą vietą visiems būtiniausiems daiktams susidėti – tris vadinamuosius motociklo lagaminukus. Kas juose atsidūrė?
– Palapinė, du pripučiami čiužinukai ir dvi nedidelės pripučiamos pagalvės, du miegmaišiai, apatiniai drabužiai, truputis kosmetikos, 2 litrų kanistras, kad visada su savimi turėtume vandens, telefonų, navigacijos ir šalmo ausinių (važiuodami per jas galėdavo susikalbėti – aut.) kroviklis, vaistai, pirmosios pagalbos vaistinėlė ir dar keletas motociklui būtinų daiktų.
– Iš nuotraukų matyti, kad nakvojote ne tik palapinėje?
– Taip. Važiavimo grafiką buvome susidarę preliminarų, per dieną nuvažiuodavome apie 450 kilometrų. Ne visada ten, kur pabaigdavome dieną, būdavo kempingų, o miegoti bet kur, kur širdis geidžia, draudžiama, taigi kartais tekdavo apsistoti moteliuose. Jie gal prasčiau atrodo iš išorės ar filmai yra palikę ne patį geriausią įspūdį, bet kambariai buvo gana tvarkingi, o smagiausia, kad kiekvienas numeris turi atskirą įėjimą iš lauko ir šalia gali pasistatyti savo transporto priemonę.
Kalbant apie kempingus, jų pamatėme visokių – ir turinčių baseiną, ir neturinčių dušo. Oro sąlygos irgi buvo įvairios, ne kartą teko ir lietuje, visiškai šlapiems, statytis palapinę ir joje nakvoti.
– Suprantu, kad įspūdžių pilna galva ir sunku juos taip greit sudėlioti į lentynas. Bet pamėginkite išskirti, kokie buvo jūsų didieji atradimai Amerikoje – kas jus pačią labiausiai sužavėjo?
– Vienareikšmiškai gamta. Rytinėje pakrantėje važiavome Mėlynuoju kalnagūbriu (angl. Blue Ridge) – Apalačų kalnų dalis. Jie apaugę spygliuočiais, bet iš toli nesimato ir atrodo, lyg būtų apaugę samanomis – tokie minkštučiai kalnai (šypsosi).
Važiuodamas prerijomis negali patikėti, kad nežinia kiek mylių spinduliu aplink tave nėra nė gyvos dvasios, jokios augmenijos – jokio medžio, tik žolė ir visiška lyguma. Artimiausia degalinė – maždaug už 50 mylių (apie 80 km). Ten važiuodamas jautiesi toks vienas, nuolat galvoje skambėjo „The Blues Brothers“ daina „Rawhide“ (juokiasi).
Ir keisčiausia, kad ta lyguma bevažiuodamas privažiuoji didžiules uolienas, kurių viršūnių iš tolo nelabai matyti – didelį įspūdį paliko Kanzase esančios Monument Rocks, dar vadinamos Kreidos piramidėmis (angl. Chalk Pyramids).
Patiko ir grybukai (angl. Mushroom Rock State Park), nors Bulgarijoje esantys Akmeniniai grybai (angl. The Stone Mushrooms) man atrodo įspūdingesni.
Nespėji susičiaupti nuo aikčiojimo važiuodamas per Jutos, Arizonos, Kolorado valstijų kanjonus. Visi skirtingi savo forma, medžiaga, iš kurios susidarė, spalvomis.
Didysis kanjonas, be abejonės, padarė įspūdį, bet turiu pripažinti, kad mums su vyru kur kas didesnį įspūdį paliko Kolorado nacionalinis paminklas (angl. Colorado National Monument). Dar vienu savo atradimu vadinu Arizonos valstijoje esantį Antilopės kanjoną – nepaprastai graži vieta.
– Išties klausant ir žiūrint nuotraukas atrodo, kad jau drauge su jumis keliauju. Miestų siekėte išvengti, tačiau į mažus miestelius užklydote. O tarp jų – ir į tuos, kurie tarsi nužengė iš televizoriaus ekrane matomo filmo apie Laukinius Vakarus.
– Taip, stengėmės aplankyti miestelius, kuriuose dar išlikę autentikos. Visi jie paliko didžiulį įspūdį. Vienas tokių buvo Aukso karštinės laikus menantis Nebraskoje esantis Ogalalos miestelis, įkurtas XIX a. antroje pusėje. Jo pagrindinėje gatvėje išlikę senųjų pastatų.
Tame miestelyje dar aplankėme senas kapines, kuriose palaidoti per susišaudymus žuvę kaubojai. Kapinių pavadinimas „Bato kalva“ (angl. Boot Hill) dėl to, kad kaubojai buvo laidojami su batais.
Pravažiavome dar vieną Aukso karštinės miestelį – Pietų Dakotoje esantį Deadwood (liet. Miręs medis). Jis taip vadinamas, nes aplink yra kalnai, apaugę medžiais, tarp kurių – daug „mirusių“ medžių, tebestovinčių kaip šmėklos. Tik ten nesustojome, tad neturime nuotraukų.
Ne mažesnį įspūdį paliko dabar jau muziejumi virtęs šmėklų miestelis Bodie (tokių Amerikoje yra ne vienas), kuriame niekas nebegyvena nuo XIX a. pabaigos. Išlikusi mokykla, gaisrinė, viešbutis, gydytojo namas su vaistine, parduotuvėlė, gamykla, gyvenamųjų namų.
Kadaise jis buvo iškilęs dėl Aukso karštinės, jame buvo įkurta gamykla, kurioje buvo liejamas auksas. Kai jo ištekliai baigėsi, miestelis buvo pradėjęs degti, paskui žmonės iš jo išsikėlė, palikdami savo namus, baldus, kai kuriuos daiktus. Kai kurie tų namų užrakinti, gali pasižiūrėti pro langą – įdomus jausmas, kūnu bėgioja šiurpuliukai, matai tą apdulkėjusią lovą ir galvoji: ji čia stovi jau daugiau kaip šimtą metų, kadaise joje kažkas miegojo. Mokykloje išlikę suolai, senas suplyšęs gaublys ir pan.
– Skamba įspūdingai. Tačiau į vieną didžiųjų miestų vis dėlto privalėjote užsukti. Kas nutiko?
– Teko keisti motociklo padangas. Mūsiškės nebuvo senos, tikėjomės, kad jų šiai kelionei užteks. Nuvažiavus kokius 8 tūkst. kilometrų Dawidas pastebėjo, kad galinė padanga, kuriai teko didysis svoris, yra nudilusi tiek, kad lenda strypai. Miestelis Arizonoje, kuriame buvome apsistoję, negalėjo pasiūlyti jokios pagalbos. „Harley Davidson“ servisai neturėjo mums reikiamų padangų, tad teko važiuoti į Las Vegasą.
Padangos mums kainavo dvi su puse dienos mūsų kelionės ir sumą, už kurią Europoje būtume galėję įsigyti tris komplektus naujų padangų.
Penkios valandos kelio greitkeliu, tikintis, kad viskas baigsis gerai. Mūsų padangos mums kainavo dvi su puse dienos mūsų kelionės ir sumą, už kurią Europoje būtume galėję įsigyti tris komplektus naujų padangų. Na, bet svarbiausia – saugumas. Paskui labai džiaugiamės, kad vėl iš to didžiulio miesto galime sukti į parkus, į gamtą.
– Pirmieji jūsų žodžiai susitikus buvo, kad sunku sugrįžti į realybę ir kad jaučiatės taip, lyg čia gyventume kažkokiame susikurtame paraleliniame pasaulyje, o tikrasis yra ten – gamtoje. Kodėl taip traukia į gamtą?
– Dirbu kultūros srityje, kur labai daug meno. Čia gyvename vienoje sukurtoje realybėje, menas sukuria dar kitą, o pačiame meno kūrinyje gali būti dar kelios paralelinės realybės. Taigi man labai norisi gamtos, nes reikia, kaip pati sakau, įsižeminti, pasikrauti.
Apskritai esu gamtos vaikas, visas vasaras leisdavau pas močiutę kaime ravėdama daržus, griebdama šieną. Labai pasiilgstu gamtos, man jos reikia, todėl ir kelionėse jos tiek daug.
Žmogaus amžius medžio kamieno atžvilgiu užima tik tiek, kiek yra 25 JAV dolerių centų monetos skersmuo.
Apėmė toks keistas jausmas, nes šioje kelionėje, važiuojant tomis prerijomis, labai daug galvojau apie mirtį. Gal dėl to, kad per pastaruosius dvejus metus netekau dviejų artimų žmonių. Kita vertus, pati gamta verčia tave susimąstyti. Pravažiavome vienus kalnus, kurių viršūnė susiformavo prieš 10 mln. metų, žemesnė dalis – prieš 30 mln., dar žemesnė – prieš 90 mln., o ties viena dalimi buvo parašyta, kad susiformavo prieš 150 mln. metų.
Sekvojos nacionaliniame parke auga didžiuliai labai seni medžiai, kurių ilgaamžiškumas – nuo tūkstančio iki trijų tūkstančių metų. Prieš tokį medį žmogus atrodo kaip skruzdėlytė ne tik fiziškai, bet ir metų prasme. Ir tada pagalvoji, kad esi toks mažas žmogeliukas, kuriam čia skirta net mažiau nei šimtas metų. Ten net parodyta, kad žmogaus amžius medžio kamieno atžvilgiu užima tik tiek, kiek yra 25 JAV dolerių centų monetos skersmuo. Toje kelionėje kilo daug egzistencinių klausimų.
– Suprantu jus. Kai negalvoji, viskas atrodo taip, kaip turi būti. O kai pradedi, tie klausimai ima viršų. Kad jau kalbame apie žmones, kokie jums pasirodė vietiniai, kokių reakcijų iš jų sulaukėte?
– Jie buvo labai smalsūs, dažnai klausdavo, kur vykstame, ką čia veikiame, iš kur esame ir pan. O savo visa apranga ir motociklu jiems buvome tikra egzotika. Vienas dalykas – dauguma jų važinėja „Harley Davidson“ motociklais, mūsiškis – „BMW R GS 1200“ – jiems jau sukeldavo klausimų, iš kur mes. Kitas dalykas – visiems labai įdomi buvo mūsų apranga.
Jie ten važinėdami motociklais vilki marškinėlius trumpomis rankovėmis, džinsus ar net šortus, ne visi važinėja užsidėję šalmą, o mes nuo galvos iki kojų vilkėjome motociklininko aprangą. Visi komentuodavo, kad mums tikriausiai labai karšta, o mes stebėjomės, kaip jie gali važinėti be šalmų. Sulaukdavome nusistebėjimo kupinų klausimų, kodėl mes taip apsirengę, o viena moteriškė mūsų net pasiteiravo, kam mums reikalingi šalmai? (šypsosi) Čia mums tokių klausimų nekyla.
Labai patiko, kad visi atsisveikindami linkėjo saugios kelionės.
Sulaukdavome klausimų, kodėl mes taip apsirengę, o viena moteriškė mūsų net pasiteiravo, kam mums reikalingi šalmai?
Pastebėjome, kad vietiniai patys daug keliauja – keliuose ir kempinguose labai daug kemperių. Klajoklių mentalitetas, akivaizdu, yra išlikęs.
Kalbant apie aptarnavimo sferą, palyginti su Europa, Amerikoje jis yra gana paviršutiniškas. Europoje padavėjas gali su tavimi trumpai šnektelėti, o ten jie turi kelias frazes, kurių paklausia ir daugiau su tavimi nekalba. Bet yra nepaprastai malonūs.
– Sakėte, kad padangų kainos kaip reikiant pasikandžiojo, o kaip maisto ir nakvynės?
– Dažniausiai valgydavome kavinėse, pakelės užeigose ar net greitojo maisto restoranuose, nes taip būdavo kur kas pigiau, nei pirkti maistą parduotuvėse. Kartą parduotuvėje už didelį sumuštinį, salotas, du bananus, du indelius jogurto, keletą slyvų ir gėrimus sumokėjome 50 JAV dolerių, o tokiame prašmatnesniame restorane – 30 JAV dolerių už du karštus patiekalus ir du gėrimus.
Kai nakvodavome kempinguose, degalinėje nusipirkdavome kokį sumuštinį, jogurto, šiek tiek vaisių ir atsigerti – sumokėdavome 40 JAV dolerių. Mes iš tikrųjų buvome šokiruoti, kiek daug teko išleisti pačiam paprasčiausiam maistui.
Buvome šokiruoti, kiek daug teko išleisti pačiam paprasčiausiam maistui.
Kempinguose nakvynės kaina svyravo nuo 30 iki 60 JAV dolerių. Jei kempingas geresnis, turintis baseiną, kainą už naktį dviem žmonėms su palapine atsieidavo 40 JAV dolerių, jei neturintis dušo – 20 JAV dolerių arba išvis nemokamai. Motelio kambarys nakčiai kainuoja apie 70 JAV dolerių.
– Ką įvardytumėte kaip didžiausius tokios kelionės iššūkius?
– Vienas jų – oro temperatūros svyravimas. Jis buvo gana didelis: naktimis temperatūra kai kur nukrisdavo iki 13 laipsnių, kai miegi palapinėje – gana vėsu. Mirties slėnyje temperatūra šoktelėjo iki 47 laipsnių – tikrai maniau, kad sustos širdis.
Kiaurai permirkti lietuje – tačiau to, keliaudamas motociklu, neišvengsi. Kartais tekdavo ir šlapius drabužius vilktis ir vėl sėsti ant motociklo. Svarbiausia – nusiteikimas ir situacijos priėmimas, iš anksto žinai, kad taip gali būti. Nemalonu, bet išgyvenama (šypteli).
– Iš papasakoto kelionės maršruto suprantu, kad garsiuoju „Route 66“ nevažiavote?
– Pirminis planas buvo pravažiuoti tuo keliu. Bet Dawidas Vokietijoje susipažino su dviem amerikiečiais, taip pat vairuojančiais motociklą, ir jie mums patarė tuo keliu nevažiuoti, nes vienas ruožas įspūdingas, o visa kita – plynas, tiesus kelias. Ačiū Dievui, kad jo ir nesirinkome (šypsosi), nes nebūtume užsukę į jokius nacionalinius parkus ir būtume daug ko nepamatę.
– Kokių kelionių planų turite kitiems metams?
– Labai norėtume pakeliauti po Naująją Zelandiją, Australiją, Mongoliją. Norėtųsi pavažinėti ir po Didžiąją Britaniją, Škotijos kalnus. Dar vienas norimas artimesnis maršrutas yra Vokietija–Danija–Norvegija–Švedija–Suomija–Estija–Latvija–Lietuva. Pažiūrėsime, kaip viską pavyks sudėlioti.
– Ačiū už pokalbį, sėkmės ir kuo daugiau tokių kelionių!
– Ačiū!
