Toks gyvenimas gali turėti privalumų, jei tai laikinas etapas, tačiau kai jis užsitęsia, problemos neišvengiamos.
Vieniša mama, vieniša dukra
Skyrybos – ne tik sunkus emocinis potyris, bet ir nauji buitiniai, finansiniai iššūkiai. Kai reikia suspėti po darbo iš darželio paimti vaikus, išklausyti jų skundų ir pasakojimų, paruošti valgyti ir apsipirkti, mama būna ta geroji gelbėtoja, kuri išėjusi į pensiją mielai padeda rūpintis mažaisiais ir gali paguosti nuskriaustą dukrą. Ypač jei pati yra patyrusi paliktosios dalią.
Mamos ir suaugusios dukters pakartotinis grįžimas gyventi po vienu stogu iš pradžių atrodo geriausia išeitis abiem: močiutė įgauna energijos, savotiškai atjaunėja, nes vėl pasijunta reikalinga, jos kasdienybę užpildo primiršti rūpesčiai, kai tenka gaminti anūkams pietus, vėliau su jais žaisti ar mokytis, prieš miegą išmaudyti ar pasekti pasaką. O svarbiausia – močiutė jaučiasi turinti gyvenimiškos patirties ir galinti viską atlikti geriau nei tada, kai augino savo vaikus. Jaunajai moteriai kasdienybė irgi tarsi nuskaidrėja: nebereikia gaišti laiko nemaloniems buities reikalams, verstis per galvą mėginant suderinti darbą ir vaikų priežiūrą.
Laikui bėgant širdies skausmas blėsta, buitis susitvarko, tačiau atsiranda naujų ir, beje, labai nemalonių potyrių. Vaikai jau ilgesingai nebeišlydi mamos, išeinančios į darbą, sugrįžusios kartais nė nebepastebi, savo paslaptis patiki močiutei, o ši nesivaržydama imasi auklėti ne tik anūkus, bet ir dukrą.
Kai žmonės santykius konstruoja sąmoningai, o ne galvoja, kad tai kažkokia stichija, kuri juos tiesiog ištinka, galima išvengti daugelio nemalonumų
VU docentė, Individualiosios psichologijos instituto direktorė psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė primena, kad kelioms kartoms dalijantis vienu stogu svarbu bendro gyvenimo susitarimai, taisyklės. Reiktų sąmoningai apmąstyti ir aptarti, kaip dėliojamas gyvenimas kartu, koks kieno vaidmuo, kaip sprendžiami konfliktai, priimami sprendimai, kokie susitarimai privalomi. „Kai žmonės santykius konstruoja sąmoningai, o ne galvoja, kad tai kažkokia stichija, kuri juos tiesiog ištinka, galima išvengti daugelio nemalonumų“, – teigia pašnekovė.
Ji atkreipia dėmesį, kad šiandien daug jaunų močiučių dirba, gyvena aktyviai ir jos pačios turėtų nutarti, kiek gali pagelbėti dukters šeimai, kuri susiduria su sunkumais. „Svarbu nesusilieti: yra jauna šeima ir yra močiutė. Ši turi aiškiai įvardyti savo galimybes, pavyzdžiui: „Galiu patalkinti vieną ar dvi dienas per savaitę, du vakarus paskirti mažylių priežiūrai ar kasdien juos paimti iš darželio – pagal poreikius ir galimybes.“ Svarbu išlaikyti ribas.“
Kai kurios su suaugusiomis dukromis gyvenančios mamos nepripažįsta, kad jų mergytės jau suaugo, tad gali ir privalo pačios rūpintis savimi. Užuot tiesiog mylėjusios, jos pasirenka dukters kontrolę ir auklėjimą. Dukros, jausdamosi skolingos tiek pagelbėjusiai mamai, nesiryžta nutraukti bendro gyvenimo; ne paskutinis veiksnys būna ir finansai – kartu pigiau.
Bene pavojingiausias – vadinamasis susikeitimas vaidmenimis, kai mama yra įsitikinusi, kad išmano gyvenimą ir buitį labiau nei dukra, gali geriausiai padėti susitvarkyti kiekvienoje situacijoje. Tokia moteris įsivaizduoja, kad pagelbėdama ir pasiaukodama atlieka didžiulį darbą, iš tiesų dažnai mėgina atstoti mamą anūkams, o suaugusi dukra prisiima šeimos galvos vaidmenį, nes jaučiasi atsakinga už savo mamos gyvenimą ir gerovę.
„Taip neturėtų būti. Gyvenimas su močiute neturi keisti dukters šeimos struktūros, kai šią močiutė emociškai pagrobia. Reiktų pažvelgti, ar parama dukrai nėra tik siekis užpildyti savo gyvenimo tuštumą.“
Psichologė konstatuoja, kad neretai moterys būna labai kritiškos jau suaugusių dukrų atžvilgiu, jas vis dar auklėja, nepasitiki jų gebėjimu pačioms tvarkytis gyvenimą, nerimastingai laukia, kad atsitiks kas nors bloga. „Tokiu atveju verčiau turėti auklę ir nuo tokios mamos / močiutės tiesiog bėgti“, – mano specialistė.
Ji atkreipia dėmesį, kad žmogaus gyvenimas yra ir turi būti nuolat kintantis. „Įvykus nelaimei, skyrybų metu ar iškart po jų galbūt reikia daugiau pagalbos, tačiau palaipsniui jos turi mažėti. Jei mama tai supranta, tada ir dukra gana greitai atsistoja ant kojų, randa alternatyvų, kaip spręsti problemas ir be mamos pagalbos“, – teigia dr. R. Bieliauskaitė. Pasak jos, siektina pokyčių kryptis – galimybė dukrai pradėti gyventi savarankiškai.
Gerokai rečiau pasitaiko priešingas variantas: mama tampa nuolankia amžinai nelaimingos, iš problemų rato neišsikapstančios dukters tarnaite. Tiesą sakant, tada dukra problemų sąmoningai nesprendžia, nes reiktų atsisakyti mamos tarnaitės ir pagaliau įžengti į suaugusiųjų pasaulį.
Tokie mamos ir močiutės tandemai dažnai pamiršta, kad vaikai turi tėtį ir kitus senelius. Įveikus nuoskaudas bei ambicijas, svarbu palaikyti ryšius su jais. Vaikams kitas ir kitoks bendravimas yra reikalingas ir reikšmingas.
„Aš tau paaukojau gyvenimą...“
Bene sunkiausia žengti į savarankišką gyvenimą toms, kurias augino visur spėjančios, abu tėvus atstoti besistengiančios mamos. Juk tai mama atsisakydama geresnio kąsnio, brangesnio drabužio stengėsi, kad dukra nesijaustų prastesnė ir nieko nestokotų. Dabar, kai mama paseno, supratimas, kaip ji aukojosi, verčia dukrą atsidėkoti, o kaltės jausmas neleidžia atsiskirti ir pradėti savarankiško gyvenimo. Dabar jau dukra perima besiaukojančios, besirūpinančios, o mama – globojamos moters vaidmenį.
Sudėtingus santykius su suaugusiais vaikais vienišos moterys ima programuoti dar jiems esant mažiems. „Kai mama viena augina vaiką, neretai jis jai ima atstoti ir visas kitas gyvenimo sritis, pavyzdžiui, artimą santykį su vyru. Tokia didelė investicija į vaiką nėra naudinga niekam: mama aukoja savo gyvenimą, kad dukrai būtų geriau, o užaugusi dukra jaučiasi skolinga. Vaikui uždedama nepelnyta našta, todėl jam vėliau sunku turėti savo gyvenimą“, – konstatuoja psichologė.
Bėgant metams, suaugusias dukras dažnai apima jausmas, kad jos kartoja ir įkūnija vienišą, nepavykusį mamos gyvenimą. Susiaurėja bendraminčių ratas: mamos bičiulės tampa dukters draugėmis ir – atvirkščiai. Nepasitikėjimas vyrais, atrodo, įgimtas nuo vaikystės, o bendras būstas su mama atima galimybę surengti kad ir viengungių vakarėlį ar parsivesti ką nors namo. Bet baisiausia apie savo nepasitenkinimą pasakyti mamai – juk nesinori jos įskaudinti ar supykdyti.
Patys konfliktai ne bėda – kur kas blogiau, kai pyktis neišreiškiamas ar net nesuvokiamas.
Psichologė dr. R.Bieliauskaitė primena, kad klaidinga manyti, jog konfliktinės situacijos, pyktis yra savaiminis blogis. „Kartais žmonės tramdo neigiamus jausmus, manydami, kad pykti nedera. Tačiau pykstant gali būti lengviau atsiskirti, nes per lūžius, konfliktus ir išsprendžiamos problemos. Patys konfliktai ne bėda – kur kas blogiau, kai pyktis neišreiškiamas ar net nesuvokiamas. Tyrimai rodo, kad konfliktai nėra susiję su šeimos subyrėjimu; neigiamai santykius veikia vienas kito žeminimas ir nuvertinimas. Todėl nereikėtų leisti, kad mus nuvertintų ir nužemintų, ir patys neturime to daryti.“
Jauna šeima + močiutė
Dar vienas modelis – jauna šeima ir močiutė. Priežasčių, kodėl jauni žmonės apsigyvena su močiutėmis, daugybė: taupo pinigus pirmajam būstui, neranda auklės ar neišgali jos pasisamdyti, nori pasirūpinti vieniša mama, pavyzdžiui, ką tik palaidojusia sutuoktinį ar išsiskyrusia...
„Jei ryžtamasi gyventi drauge, reiktų suprasti, kad toks pasirinkimas niekam nėra ir negali būti idealus. Kiekvienu atveju būtina įvertinti savo sprendimo priežastis“, – pataria psichologė. Reiktų pasvarstyti, ar jos tikrai rimtos (tarkim, mama sena ir jai reikia nuolatinės globos), ar tai paprasčiausias būdas įveikti momentinius sunkumus, pragmatiškumas. Galbūt mamai galima pagelbėti apsigyvenant ne kartu, o pavyzdžiui, tame pačiame ar gretimame name? Gal močiutė galėtų talkinti ne kasdien, o tik kelis kartus per savaitę?
Būtų pravartu pamėginti numatyti, kokių problemų gali kilti, ir aptarti, kaip jos bus sprendžiamos, – juk po vienu stogu atsiduria ne tik kelios kartos, bet ir skirtingi gyvenimo būdai, šeimos modeliai. Iššūkių gali būti pačių įvairiausių: nevienodas požiūris į pinigus, vaikų auklėjimą, šventes, svečius, pagaliau – maitinimosi, bendravimo įpročiai.
„Normali suaugusio žmogaus siekiamybė – savarankiškas gyvenimas atskirai nuo tėvų ir galimybė jaustis savo likimo šeimininku. Gyvenant su mama tai sudėtinga“, – perspėja dr. R. Bieliauskaitė.
Kai kurios močiutės stengiasi atsigriebti už klaidas, kurių padarė augindamos savo vaikus, nesivaržo paauklėti ir žento, ima kištis į sutuoktinių ginčus. Reikalai pašlyja, jei dukra, siekdama motinos meilės ir pripažinimo, norėdama jai įtikti, iškelia jos interesus aukščiau savo ir šeimos poreikių. Kone kiekviena, tokią patirtį turinti, galėtų paliudyti, kad būna momentų, kai tenka draskytis tarp mamos ir vyro, kai žmonos ir vyro santykiai virsta sutuoktinių ir močiutės emocijų trikampiu. Šiuo atveju gyvenimo kartu limitas yra išeikvotas.
Jei nuo vaikystės santykiai formavosi suvokiant, kad abi pusės turi savo gyvenimus, ir viena į kitą žvelgia su pagarba, neapkarsta gyvenimas tame pačiame būste ir vėliau.
Specialistė pataria renkantis gyvenimo drauge modelį nubrėžti konkrečią laiko ribą, kiek tai tęsis. Pavyzdžiui, sutarus, kad močiutės pagalba bus reikalinga pusmetį ar metus, ir tokiam laikui išnuomojus jos būstą, bus gana paprasta atėjus tam momentui spręsti, kaip tvarkytis toliau. Nė viena pusė nesijaus išvaranti ar iškeldinanti kitą.
Asmeninė erdvė taip pat labai svarbi. Net ir gyvenant mažame bute reiktų gerbti vieniems kitų privatumą: belstis į miegamojo duris, turėti savo spintą ar stalčių, į kuriuos niekas nelandžioja.
Dr. R.Bieliauskaitė reziumuoja, kad protingai apibrėžtos ribos ir gyvenimas kartu gali būti ir labai vertinga patirtis abiem pusėms: „Kai suaugusi dukra ar jos šeima gyvena kartu su mama, situacija nėra savaime gera arba bloga. Reiktų įvertinti kiekvieno žmogaus interesus. Jei nuo vaikystės santykiai formavosi suvokiant, kad abi pusės turi savo gyvenimus, ir viena į kitą žvelgia su pagarba, neapkarsta gyvenimas tame pačiame būste ir vėliau.“ Bėdų kyla, kai santykiai sudėtingi nuo vaikystės.
