15min nusprendė pasidomėti, kokia šio komiko istorija, kas jį įkvepia ir kodėl jį taip juokina auksinis jaunimas, kultūrininkai ir kiti.
Vanilla Killa B istorija ir pirmasis pasirodymas
– Kaip sugalvojote būti komiku?
– Kai man buvo 10 metų, pažiūrėjau „Humoro klubą“ ir pagalvojau, kad tai yra kieta ir pats norėčiau būti toks kietas. Bandydamas jį atkartoti juokinau žmones klasėje, bet po kiek laiko „Humoro klubas“ dingo iš teliko, ir šia medijos rūšimi nustojau domėtis iki 2014 metų, kai ėmiau klausytis podkastų. Tai paskatino vėl domėtis komedija.
Būdamas maždaug 16 metų ėmiau ieškoti open mike’ų. Radau vieną, tačiau feisbuke rašė, jog įėjimas tik nuo 18 metų. Pasirodo, tai tebuvo draudimas įeiti į barą, o dalyvauti renginyje draudžiama nebuvo, bet nedrįsau. Tada atėjo 18 metai, jaučiausi pasiruošęs ir užsirašiau.
– Tai koks jausmas buvo pirmą kartą stovėti ant scenos?
– Buvo baisu. Pamenu, kad gal kokį 30 sekundžių patylėjau, ir Paulius Ambrazevičius norėjo mane nuimti nuo scenos, nes galvojo, kad aš jau galutinai pasimečiau. Bet tada susikaupiau ir galvojau – gerai, varom (juokiasi).
– Maždaug tokia klasikinė scena, kurioje ant scenos stovi prakaito išmuštas jaunuolis, ir staiga įvyksta netikėtas stebuklas.
– Taip, tada grįžau į save, pradėjau juokinti žmones, turėjau porą minčių, kurios visiems patiko. O nuo žiūrovų energijos įgijau dar daugiau jėgų. Buvo tikrai smagu.
– Apie ką buvo pirmasis pasirodymas?
– Man rodos, pasakojau apie „Lietuvos talentus“, Marijoną Mikutavičių ir Lady Gagą.
– Vadinasi, pasakojote apie kažką, kas nėra svarbu asmeniškai, bet aktualu plačiajai visuomenei.
– Galbūt, tada juokavau apie į „Lietuvos talentus“ ateinančias panas, kurių balsus visi giria vien dėl pačių merginų išvaizdos. Joms užlipus ant scenos komisija sako: „Tu lievai dainuoji“, bet šios viską suverčia jauduliui… Žodžiu, esu žmogus, kuris pastebi keistesnius dalykus ir iš to bando juoktis.
Žodžiu, esu žmogus, kuris pastebi keistesnius dalykus ir iš to bando juoktis.
– Keistesnius ar tikrus?
– Gali būti. Mano nuomone, gyvenimas yra teatras. Kartais būna tokių scenų, kuriose visi žmonės sako tą patį dalyką, nors taip tikrai nėra.
– Ar su tuo kažkaip susijęs jūsų sceninis vardas Vanilla Killa B?
– Kažkiek, dar tada instagramas man nebuvo pats įdomiausias dalykas, bet buvau pradėjęs fotošopinti juokingas nuotraukas. Kurdamas pavadinimą tiesiog pagalvojau: koks būtų baltaodžio reperio sceninis vardas? Ir taip kilo Vanilla Killa B, nes tai absurdiškai reperiška. Dėl tos pačios priežasties noriu, kad mane visi taip ir vadintų. Nes tai nesąmonė.
Ir taip kilo Vanilla Killa B, nes tai absurdiškai reperiška.
– Minėjote, kad mokykloje buvote tas žmogus, kuris visus juokina. Galbūt stengėtės pabėgti nuo kažkokių skaudžių dalykų?
– Ne, nebuvo ten nieko skausmingo. Tiesiog man labai gera, kai žmonės juokiasi iš mano bajerio. Tai lyg priklausomybė. Kuo daugiau jie juokiasi, tuo geriau. Mokykloje juokinau mažesnėse klasėse, o vėliau surimtėjau ir tapau drovesnis. Galbūt ir turėjau prikolų, bet bijojau pasakyti.
Apie nepatogų humorą ir socialinę kritiką
– Kaip manote, iš kur į Lietuvą atėjo nepatogaus humoro (angl. Cringe comedy) mada? Tiek jūsų, tiek kitų komikų Lietuvoje kūryboje tai ypač pastebima.
– Manau, kad tai atėjo iš Anglijos, panašus į Ricky’o Gervaiso ir Stepheno Merchanto kurtą „The Office“ (kitaip žinomas kaip angliškas „The Office“ – aut.). Galiausiai tai ir yra mada, galbūt po metų ar kitų ateis įdomesnis ir juokingesnis žanras. Bet taip, mane tikrai įkvėpė mokumentika (kai išgalvotas siužetas pateikiamas kaip dokumentika – aut.). Juk ten taip pat žiūrima į gyvenimo teatrą ir iš jo juokiamasi.
Mane tikrai įkvėpė mokumentika.
– Instagrame publikuotuose vaizdo įrašuose ryški ir socialinė kritika. Viename jų parodijuojamas „auksinis jaunimas“, sakantis „vapšėė belekąąą“. Kuo jie jus erzina?
– Nes jie nemato, kaip patys apsimetinėja. Kartais jie išsirenka kokį nors vaizdinį, kuriam ir dedikuoja savo asmenybę, ir bando būti tais personažais, nors tokie tikrai nėra.
Juokingiausia, jog šis „vapšėė belekąą“ visiems labiausiai ir patiko, nes pavyksta nesunkiai susitapatinti, maždaug: „Jo jo, ir aš taip darau.“ Tačiau anie nesupranta, kad lengvai juos pašiepiu.
– Vadinasi jus erzina tuštybė? Kaip ji dar pasireiškia?
– Taip, nemėgstu gaujos jausmo: „O, čia populiariausia, vadinasi, tai ir darysiu.“ Jiems svarbūs naujausi prekių ženklų rūbai, kurie atrodo žymiai svarbesni nei rimti dalykai.
– Manote, kad jiems tai svarbiau nei asmenybės tobulėjimas, meilė ir kitos amžinosios vertybės?
– Taip, bet įdomiausia, jog, nors jiems visiškai šie dalykai nerūpi, jie apsimeta, kad rūpi. Pradeda užsiimti visokiais spiritualiniais dalykais ir atbudimais (juokiasi). Maždaug: „O, koks aš kietas vaikas, rūkau žolę ir man patinka repo muzika.“ Tada atsitinka, jog visi tokie patys ir kalba apie nieką: „O, mes čia buvom… prirūkėm… vapšėė belekąąą.“ Nieko čia nebuvo! Jūs tiesiog prirūkėt!
– Analogiškas klausimas apie interviu, kuris vadinasi „Per prizmę“. Jame jūs pašiepiate beretėmis „pasipuošusius“ kultūros žmones.
– Su broliu tuo metu buvome pas močiutę, neturėjome, ką veikti, ir buvau pasiėmęs filmavimo įrangą. Iš pradžių norėjome kurti laidą apie santykius, bet užsivilkome močiutės rūbus ir supratome, kad atrodome kaip kultūros žmonės. Jie irgi truputį „daužti“ ir atrodo kaip pedofilai. Gali pasakyti, jog jie kažką slepia (juokiasi).
– Vadinasi, menininko mistifikacija jums taip pat atrodo melas?
– Iki šiol žmonės menininko dalyką pernelyg stipriai romantizuoja. Jeigu tu esi menininkas, tu net nežinai, kad toks esi. Tiesiog juo būni, ir tiek. Kuris muzikantas jums labiau patinka: ar nuolatos kalbantis apie tai, koks jis muzikantas, ar iš tiesų kuriantis?
Kuris muzikantas jums labiau patinka: ar nuolatos kalbantis apie tai, koks jis muzikantas, ar iš tiesų kuriantis?
Apie „stand up“ meną ir „Altorių šešėly“
– Ar „stand up“ yra literatūra?
– Manau, kad tikrai taip. Nes sugalvojame premisą (liet. prielaidą), kas galėtų būti juokinga, ir jį narpliojame, galvojame būdus, kaip prieiti prie idėjos. Būna, jog vieni rašo istorijas, kiti mąsto apie klasikinius bajerius (setupas, punchline’as ir t. t.). Net ir tie, kurie lyg kokie rašytojai nekuria knygų, jie vis tiek rašo. Bet kitaip.
– O pats mėgstate skaityti?
– Ne žiauriai (atsidūsta). Aišku, Antano Škėmos „Baltą drobulę“ skaičiau.
– Spėju, kad tai mėgstamiausias jūsų programinis kūrinys?
– Ne, labiausiai patinka Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Manau, kad užjaučiu pagrindinį veikėją Liudą Vasarį (juokiasi). O šiaip labai mėgstu žiūrėti filmus, klausytis podkastų. Visai neseniai žaidžiau „Red Dead Redemption 2“ ir pagal jį sukūriau vesterną.
– O iš kur traukėte savo instagramo estetiką? Atrodo lyg iš kokio kompiuterinio žaidimo, pavyzdžiui, „Grand Theft Auto: Vice City“.
– Nežinau, esu nostalgiškas žmogus ir, taip, vaikystėje žaidžiau „Vice City“. Bet man taip pat labai patinka tie seni efektai, kuriuos dabar gali pasidaryti namie. Kažkur 1980-aisiais Amerikoje montuotojai juos kurdavo tik laidoms. Šis VHC efektas mane tarsi apsaugo, nes nemoku nei gerai montuoti, nei baisiai gerai vaidinti. Nors ir su efektu, mano vaizdo įrašai vis tiek nufilmuoti namie ir atrodo lievai. Bet čia ir esmė (juokiasi).
