Pokalbis su Skruzdėliuko Nežiniuko kūrėjais: trečiojoje knygoje dėmesį skyrėme gamtos taršai

– Kaip kilo mintis parašyti trečiąją knygą?

Rasa Dmuchovskienė: Skaitytojai vis klausinėjo, kada išeis trečia Skruzdėliuko Nežiniuko nuotykių dalis. Atsakau ir vėl klausia: „O ar bus ketvirta?“

Specialiai trečios, ketvirtos ar penktos dalies nerašau. Pamatau gamtoje vaizdą ar nuotykį ir pritaikau Skruzdėliukui. Iš pradžių kilusias mintis užrašau juodraštyje. Turiu prikaupusi daug idėjų.

Trečia knyga kitokia. Gal karantinas pakoregavo mintis (šypsosi). Kai kurie gyvenimo vingiai ne nuo mūsų priklauso. Taip ir skruzdėliukas patenka į tokias situacijas, kurios visiškai nepriklauso nuo jo. Atrodo, gera miške gyventi, paukščiukai čiulba, grynas oras ir tik šast – gaisras. Kaip ir pasaulinė pandemija.

Taip pat norėjau vaikams vaizdžiai parodyti, kaip neatsakingai žmonės teršia gamtą. Dažnai kalbame su vaikais, kad taip negalima daryti, negražu, negerai. Bet geriausiai veikia pavyzdžiai. Jie sugraudina ir priverčia susimąstyti. Toks buvo trečios knygos tikslas.

– Ką trečiojoje knygoje veikia Skruzdėliukas Nežiniukas?

R.D.: Skruzdėliukas patiria gamtos stichijas, patenka į neįtikėtinas situacijas ir tampa gelbėtoju. Pirmą kartą gyvenime Nežiniukas išgirsta griaustinį, pamato žaibą, išgyvena audrą, liūtį, vėliau ir gaisrą. Oro burbule atsiduria po vandeniu ir susipažįsta su nelabai draugiškais kūdros gyventojais. Bet mūsų Nežiniukas kaip tikras lyderis vadovauja vėžliuko gelbėjimui, organizuoja šiukšlių rinkimą ir miško atsodinimo talką.

Ikimokyklinio ir pradinės mokyklos amžiaus vaikų mokytojams ši knyga gali tapti geru pagalbininku kalbant apie įvairias stichijas, gamtos taršą ir kaip su tuo kovoti. Tikiuosi, kad ši knyga palies kiekvieno vaiko širdį.

– Kaip kuriamos knygos iliustracijos? Pirma kuriamas tekstas ar vaizdas?

R.D.: Dažniausiai pirma parašomas tekstas, bet kartais gali būti ir atvirkščiai. Galimas ir trečias būdas: parašomas pirminis tekstas, tada dailininkas prideda savo minčių ir rašytojas patobulina tekstą. Trečiojoje Skruzdėliuko Nežiniuko knygoje panaudoti visi trys knygos kūrimo būdai.

Labai svarbu, kad autorius ir iliustratorius diskutuotų.

Kiekvieną pasaką seku vaikams ir stebiu jų reakcijas. Išbraukau, kas neįdomu.

Skruzdėliuko Nežiniuko knygų iliustratorius Gintaras Jocius turi labai daug idėjų. Jis draugiškai pasiūlo jų ir man. Aš paskaitau vaikams, patobulinu, o tada kuriama iliustracija.

– Kas yra svarbiau: įtikinamas tekstas ar įtikinama iliustracija?

Gintaras Jocius: Abu komponentai atlieka savo vaidmenį. Kai vaikas dar nemoka skaityti, jam svarbiau piešiniai. Bet išmokęs raidžių, eilėraščių ir dainelių, jaunasis skaitytojas pajunta žodžio galią, gali plačiau suvokti pačią istoriją, ją interpretuoti ir pasinerti į savo fantazijas.

– Kaip atsirado Skruzdėliuko Nežiniuko herojaus prototipas?

R.D.: Vaikų būna visokių: yra lyderių, paklusniųjų ir judriųjų. Skruzdėliukas Nežiniukas yra kitoks. Tiksliau tariant, panašus į kitus, tik daug smalsesnis, sakyčiau, išsilukštenęs. Į jo paveikslą sudėjau viską: drąsą ir smalsumą, gailestį ir darbštumą, draugiškumą ir kovingumą. Šiame personaže kiekvienas vaikas atras dalelytę savęs.

– Rasa, ar stebėjote vaikų reakcijas į tekstą rašydama trečiąją nuotykių dalį? Kaip jie reagavo į gaisrą miške, iššūkius, su kuriais susidurdavo Skruzdėliukas Nežiniukas?

– R.D.: Kiekvieną pasaką seku vaikams ir stebiu jų reakcijas. Išbraukau, kas neįdomu. Kai kitą kartą skaitau istoriją sutrumpinusi, vaikai pastebi ir pasako, kad dar buvo taip ir taip. O man atrodė, kad jie neklausė to epizodo. Tada tekstą vėl perrašau. O jei išbrauktų dalių kitą kartą neatsimena, jų ir negrąžinu.

Apie kūdroje esančias šiukšles vaikai klausėsi labai susidomėję. Ir patys pasakojo įvairių nutikimų, kaip rado dėžėje kačiuką, kitas net parodė randą kojoje, nes užlipo ant stiklo šukės. Smagu buvo girdėti, kad dauguma vaikų namuose atsakingai rūšiuoja šiukšles.

Vaikų reakcija į gaisrą buvo labai įdomi. Ketinau ketvirtoje knygoje pratęsti, kaip viskas vyko po gaisro. Trečią knygą užbaigiau pasakojimu, kaip kilo gaisras, ir Skruzdėliukas su motinėle leidosi tuneliais gilyn, kad tik jų nepaliestų ugnies liežuviai.

Vaikų reakcija buvo neįtikėtina. Pasipylė komentarai: „Ir viskas?“, „Aš dabar neužmigsiu“, „Tu negali taip pabaigti pasakos!“, „O kas buvo toliau?“ Teko pratęsti pasakojimą apie mišką po gaisro.

– Gintarai, kas būna sudėtinga kuriant iliustracijas vaikiškai knygai? Su kokiais iššūkiais susiduriate?

G.J.: Kai sudėtinga, vadinasi, įdomu. Esi priverstas galvoti, ieškoti sprendimo būdų, kaip įtaigiau sukurti personažą ar pavaizduoti pačią situaciją. Sudėtingų dalykų kuriant iliustracijas man nėra, nebent pats sau susikuriu įvairių galvosūkių ar persistengiu. Mėgstu kūrybinę laisvę, o autoriaus bendradarbiavimas ir palaikymas sukuria papildomą motyvaciją piešti.

Sudėtingų dalykų kuriant iliustracijas man nėra, nebent pats sau susikuriu įvairių galvosūkių ar persistengiu.

– Tai trečioji knyga, kurią išleidžiate kartu su Rasa. Kaip pavyksta dirbti per nuotolį karantino metu?

G.J.: Pagrindinė siužetinė linija ir pirmieji eskizai buvo sukurti ir aptarti tarp karantinų, tad per atstumą liko tik visa tai išpildyti. Tiesioginis kontaktas diskutuojant apie būsimą knygą yra labai svarbu, tačiau ir per nuotolį galima dirbti.

R.D.: Gintaras – jaunas tėvelis, aš – jauna močiutė (šypsosi). Šalia turime Skruzdėliuko Nežiniuko istorijų skaitytojus. Gintaras papasakoja, kas įdomu jo sūnui, aš stebiu savo anūkę. Dažnai susiskambiname, susirašome, diskutuojame, aptariame, kaip vaikai priima tam tikras situacijas ar į jas įsigilina.

– Pirmosios dvi knygos išverstos į septynias užsienio kalbas. Ar tikitės tokios sėkmės ir šįkart?

R.D.: Tikėjome ir pirma, ir antra knyga. O trečiąja tikime triskart daugiau, nes į šią knygą įdėjome labai daug pastangų, bendro darbo, energijos karantino metu. Kaip jau minėjome, knyga buvo kuriama kitaip, kitokiomis aplinkybėmis, dažnai bendraujant per nuotolį, telefonu. Ši knyga – kitokia, apie gamtą, taršą, Skruzdėliuko Nežiniuko bendravimą, pojūčius, empatiją aplinkai, naujus draugus iš vandens pasaulio.

Kaip ir pirmose knygose, šioje mažuosius skaitytojus taip pat supažindiname su jausmų pasauliu, draugyste, mokome priimti kitokios išvaizdos, charakterio ar bendravimo manieros žmones. Knyga labai naudinga ir edukaciniu požiūriu – vaikai sužino naujų faktų apie gamtą.