Pakalbinome Albiną apie tai, kaip jis susidomėjo tautodaile, medžio drožyba ir kaip kilo mintis užsiimti tokiu išskirtiniu, tautiškumą puoselėjančiu pomėgiu.
Buvo tėvų paliktas spaudžiant speigui
„Drožyba užsiimu nuo vaikystės, Prienų r., Jiezno vaikų globos namuose. Tėvų neturiu – jie 1973 metų sausio 17-ąją, šaltą naktį, kai buvo -20 šalčio, paliko Vilniuje, tuometinėje Dzeržinskio g., dabar ji vadinama Kalvarijos g., lagamine, lauke ant laiptų, o išėjęs žmogus parūkyti lauke išgirdo vaiko verksmą ir išgelbėjo mane, perdavė medikams“, – trumpai paberia Albinas.
Lauke vykdavo darbų pamokos, jis mokėsi įvairių darbų, o labiausiai Albinui patiko dirbti su medžiu. „Mano buvęs mokytojas J.Mackevičius buvo labai geras meistras ir pamatęs mane, gabų berniuką, davė medžio – minkšto kaip liepa, kuri labai gerai raižosi, neskyla, todėl nusipaišęs eskizą ant lentelės kūriau raštus būsimai prieverpstei-verpstei (prieverpstė – pridėtinė verpimo ratelio dalis-lentelė, prie kurios prismeigiamas mediniu, metaliniu smeigtuku ar virvute pririšamas linų arba vilnų kuodelis) ar rankšluostinei. Po truputį iš rašto pradėjau daryti ir prieverpstes, rankšluostines.
Man labai patiko smulkūs raštai. Medžio lentelė daug vietos neužima ant stalo, labai patogu ją sukinėti ir drožinėti raštus, kurie turėdavo atitikti senuosius laikus, kaip anais laikais darydavo žmonės. Man labai svarbu tęsti lietuvių liaudies meną, grožį, jo tradicijas, perteikti žinias naujajai drožėjų kartai, kurių šiais laikais nėra labai daug, o pati medžio drožyba taip pat nyksta.
Nuo pat vaikystės mane auklėjo ir mokė gerbti savo tautą ir tradicijas. Jaučiau ir norėjau saugoti lietuvių tautos paveldą. Raižydamas prieverpstes-verpstes, rankšluostines derinu ne tik tradicinį meną – stengiuosi pasitelkti fantaziją, išreikšti save.“
Albinas sako, kad pareina po tarnybos namo, o aplink esanti gamta jam tampa tikru įkvėpimu – ir nuovargis ar blogos emocijos išgaruoja kaip dūmas. Belieka tik sėsti prie savo dirbinių ir kibti į darbą – medžio lentelėje įprasminami atradimai, patirtis, jausmai ir emocijos.
„Į medžio kūrinius aš perkeliu visas savo patirtis ir potyrius, tai, kas nutiko gyvenime. Kūriniuose susilieja viskas, kas mane supa – gamta, šeimos gyvenimas, darbas policijoje, tačiau dirbiniuose to nepamatysite tiesiogiai, kadangi visa tai atsiskleidžia slėpiningais simboliais, įvairiomis, netikėtomis figūromis.
Anksčiau būsimų dirbinių eskizų nepiešdavau, dabar taip darau vėl, nes dažnai tenka jais remtis edukaciniuose užsiėmimuose, su vaikais, suaugusiais. O kai kuriu, paimu medį į rankas, man atrodo, kad visi raštai atsiranda savaime, tarsi iš širdies plaukia.
Vaikystėje bandžiau kurti skulptūrėles, bet man nepatiko grubus darbas. Dar norėčiau išbandyti save kurdamas koplytstulpius, baldus, bet tam reikia technikos, kurią prabangu šiais laikais įpirkti, tačiau gal ateityje išbandysiu save ir šioje srityje“, – sako Albinas.
Nuo savanoriavimo iki darbo policijoje
„Aš save realizuoju visur, kur tik randu laiko, pavyzdžiui, labdaringoje veikloje: tapau „Maisto banko“ savanoriu ir padedu rinkti maisto produktus žmonėms, kuriems labiausiai jų reikia; Utenoje rinkome Antazavės vaikų namams drabužėlius, žaislus.
Esu ir Utenos sodininkų bendrijos pirmininkas, ten sprendžiame visas bendrijos problemas: padedu, konsultuoju, tvarkome infrastruktūrą, kad žmonės jaustųsi lyg kaime, pavyzdžiui, reikėjo sodo kelią susitvarkyti, visi pritarė ir pasidarėme, kad važiavimas būtų patogus, ne per duobes, ir t. t.
Kaip liaudies meistras vedu edukacinius užsiėmimus Utenoje, Amatų centre „Svirnas“. Šeimai – žmonai Ingai, sūnui Adrijui (9 metai), abiturientei dukrai Gerdvilei (tuoj 18 metų), tikrai lieka laiko, nors jo galėtų būti daugiau“, – sako Albinas.
Unikaliam kūriniui sukurti – nuo kelių valandų iki mėnesio
Pasak A.Šileikos, sukurti prieverpstę užtrunka nuo kelių valandų iki mėnesio – tai priklauso nuo rašto, paties kūrinio aukščio, sudėtingumo ir t. t.
„Kuriu nuo 10–11 metų, tautodailininku esu jau 10 metų, nuo 2016-ųjų esu sertifikuotas tautinio paveldo meistras, o 2016 vasario 16 d. įteikta Utenos mero kultūros premija už sklaidą Utenoje, visoje Lietuvoje“, – pasiekimus vardija tautodailininkas. Tačiau tų pasiekimų per visą tautodailininko ir policininko karjerą yra ne viena dešimtis! Ar žmonės nustemba sužinoję, kad policininkas turi tokį įdomų ir netikėtą pomėgį?
„1993 metais grįžęs iš tarnybos Lietuvos kariuomenėje įstojau į tuometinę Lietuvos policijos akademiją, o po jos įsidarbinau Utenos policijoje, kur šiuo metu dirbu Utenos apksr. VPK jau 24 metus“, – sako A.Šileika.
Darbe A.Šileikai tenka būti atsakingam už miesto ir gyventojų ramybę bei saugumą, o štai namuose išsilaisvina kūrybiškoji menininko pusė, kai rankose medis įgyja netikėčiausias formas ir raštus, kaip jis sako – „vienur nukirstas medis miršta, o aš jį atgaivinu sukurdamas prieverpstę ar rankšluostinę“.
Na, o dėmesio A.Šileika dėl savo išskirtinio pomėgio tikrai sulaukia nemažai – sutikite, policininkas, kuris kuria verpstes ir rankšluostines, yra atsidavęs liaudies menui, tikrai skamba netikėtai. Tačiau tokie komentarai ir kontrastai tik dar labiau įkvepia kurti, eiti į priekį, atrasti balansą tiek pagrindinėje, tiek meninėje veikloje.
Policininkas tikina, kad jam be vargo pavyksta suderinti tiek menininko, tiek tiesiogines pareigas, kuriose reikia gebėjimo komunikuoti, sugebėti darniai spręsti iškilusias problemas ar suteikti kuo skubesnę pagalbą žmonėms, todėl iš pažiūros rutininis darbas atsiveria pačiomis įvairiausiomis spalvomis ir patirtimis. „Myliu ir darbą, ir žmones“, – sako A.Šileika.
Išdrožta – ne vienas šimtas eksponatų
Policininko tautodailininko rankose gimė šimtai eksponatų: išdrožta apie 1800 vnt., kolekcijoje – 200 vnt. darbų, po parodas Lietuvoje keliauja 120, o edukacinių užsiėmimų – 100, Paklaustas, koks darbas – prieverpstė ar rankšluostinė – pats mieliausias, A.Šileika sako, jog labiausiai patinkančio išskirti jis negalįs, nes kiekviename palikta dalelė savęs, atrasti nauji raštai, kurie artimi širdžiai.
Įdomu, ar lietuviai atsidavę tautodailei? Ar juos dar domina toks paveldas, medžio dirbiniai? „Senuosius amatus lietuviai mėgsta ir noriai lanko renginius, bando, klausinėja, kur galima drožybos peilius įsigyti, ir netgi, kiek žinau, patys bando atrasti save drožyboje. Kaip pritrauksi žmogų prie šios srities, taip ir bus.
Aplinkinius dažniausiai sudominu vesdamas edukacinius užsiėmimus visoje Lietuvoje, laisvalaikio užimtumo centruose, kultūros centruose, muziejuose, ar kokiuose renginiuose, miestų šventėse... ar stovyklose, kituose renginiuose.
Gyvenimas manęs tikrai nelepino – juk buvau paliktas tėvų, todėl augau našlaitis, vaikų namuose. Teko kovoti už savo vietą visuomenėje, kurioje dabar galiu būti naudingas. Užtat dabar aš negailiu aplinkiniams savo jausmų, stengiuosi prisidėti prie visuomenės gėrio savo darbais, savanoriavimu. Myliu šeimą, kuri mane palaiko, myli, taip pat džiaugiuosi gausiu būriu draugų, menininkų, gerbėjų.
O mano kredo yra išnaudoti kiekvieną laisvo laiko minutę, darant kažką gero, kad nereiktų paskui gailėtis tuščiai iššvaistytų dienų, kurias vėjais paleidžia nemaža dalis žmonių. Man taip pat labai svarbu laiminga santuoka ir šeima, užauginti išmokslinti vaikai, tiesioginis darbas, mylimas užsiėmimas, laisvalaikis nuo kasdienių darbų rutinos“, – savo nuoširdumu ir gerumu žavi A.Šileika. Dar daugiau darbų galite pamatyti puslapyje sileikosprieverpstes.lt
