Šiuo metu tris vaikus auginančiai ir savo darbą be galo mylinčiai moteriai šis pomėgis padovanojo saviraiškos laisvę kurti ir savo artimuosius džiuginti savo pačios rankomis pagamintais originaliais atvirukais, dėžutėmis, albumais kūdikiams ir kitomis gėrybėmis iš popieriaus.
Anot jos, Kalėdos – puikus metas išbandyti save ir artimuosius pradžiuginti ne pirktais dovanų maišeliais, o savo pačių rankomis originaliai supakuotomis dovanėlėmis ar atvirukais.
„Aš beprotiškai myliu savo darbą, kartais netgi juokauju, kad kiekvieną dieną gaunu nemokamą dozę vitaminų sielai, tačiau kartu aš dar turiu ir fantastišką pomėgį!“, – apie save pasakoti pradeda B. Žemaitienė.
– Prieš kiek laiko susidomėjote rankdarbiais ir kuo būtent jie jus patraukė?
– Daug metų nesupratau, kad aplinka lemia žmogaus gyvenimą, jo apsisprendimus... Mano mama labai dailiai tiek vąšeliu neria, tiek virbalais mezga, tad jau nuo vaikystės visos trys seserys buvom apmegztos nuo galvos iki kojų.
Klasiokės ir draugės nuolat mus girdavo, bet mes to nesupratome, norėjome ne megztų, o pirktų drabužių, kuriais rengdavosi ir dauguma bendraamžių.
Tik suaugusi supratau, kad gražiausia ir brangiausia yra tai, kas paliesta širdies, darbščių rankų, atlikta iš didelės meilės savo artimui.
Mama mus visas tris išmokė megzti ir vąšeliu, ir virbalais. Aštuntoje klasėje nusimezgiau tokį megztinį, kad niekas negalėjo patikėti, jog jis megztas rankomis, nes megzdavau labai tvarkingai, labai taisyklingai. Jeigu bent viena mezginio akis būdavo nelygi, turėdavau ją išardyti.
Meilė popieriui į mano gyvenimą atėjo labai netikėtai. Kai susilaukiau trečiojo vaikelio, supratau, kad man trūksta veiklos, kad trūksta kažko ypatingo! Aišku, auginant 3 vaikučius, veiklos trūkumu negali skųstis, bet nesinorėjo imti ir tiesiog „paskęsti“ buityje. Manau, kad žmogus turi augti kaip asmenybė.
Taip pat, kaip mano mama parodė man, taip ir aš savo vaikams noriu parodyti, jog žmogus gyvenime turi kažkuo nuoširdžiai domėtis. Juk tam, kad jis būtų įdomus kitiems, pirmiausia jis turi būti įdomus pats sau.
Taip pat skaitykite: Kristiną sužavėjęs mezgimas be virbalų: „Kaklo aksesuarą pasigaminsite per 30 minučių“
Prieš trejus metus mano sesuo krikštijo sūnelį. Kadangi su vyru esame tikintys žmonės mus pakvietė būti krikštatėviais.
Esu tikybos mokytoja, tad žinau, kad krikšto sakramentas – ypatingas ženklas, o krikštydamas žmogų, privalai sąžiningai prisiimti visas religines atsakomybes pakrikštyto žmogučio augimui. Taigi, jaučiau didelę pareigą paruošti ir gražią bei įsimintiną šventę mažam žmogučiui, tėveliams, seneliams ir svečiams.
To ieškodama interneto platybėse radau įvairiausių idėjų, gražiausių suvenyrų, bet labai norėjosi prisiliesti pačiai. Taigi taip ir nutariau pamėginti pažaisti su popieriumi. Prisipirkau įvairiausių rūšių, įvairiausių spalvų popieriaus, įsigijau lankstymo lentą, keletą figūrinių skylamušių, šilkinių juostelių, dekoravimo priemonių ir kitokių smulkmenėlių. Už tuos pinigėlius galėjau nupirkti daug interneto platybėse siūlomų gėrių, sutaupyti savo laisvą laiką ir viską tiesiog pateikti, tačiau ambicijos nugalėjo.
Atradusi šį pomėgį, tarsi pažinau save iš naujo. Sakoma, kad meilė trunka trejus metus, tačiau labai džiaugiuosi atradusi, kad tai netiesa. Mano meilė popieriui ir gautam iš jo rezultatui, pasirodo, tik auga!
– Su kokiais sunkumais tekdavo susidurti pradžioje ir ko iš jų pasimokėte?
– Pradžioje atrodė reikia visokių priemonių, akys raibsta nuo gėrių, širdis pasimetusi, nes VISKO reikia. Perki Lietuvoje, siuntiesi iš užsienio, draugai, artimieji parveža iš svečių šalių lauktuvių, tačiau per laiką supranti, kad kambarys pilnas dėžių su priemonėmis, o naudos labai mažai, tik išleisti pinigai.
Vėliau pradedi save pažinti, žinai savo gebėjimus, silpnąsias ir stipriąsias vietas, žinai, ką pati gali puikiai padaryti, be kokios priemonės tikrai neišsiversi, tačiau juk viskam reikia laiko ir praktikos.
Jeigu gyvenčiau viena, būtų laiko kūrybai, galbūt įkvėpimas ateitų lengvesniu keliu, bet ar tada būtų prasmės kurti?
Pradžioje vieną popierinį atviruką darydavau 3 dienas, sunaudodavau labai daug medžiagų, sulūždavo ne vienas dekoratyvinis skylamušis, nepažinojau įvairiausių popieriaus savybių, bet, pasirodo, tai buvo pirmos sunkios pamokos į šiandieninę sėkmę. Visus praradimus priimu kaip neįkainojamą pamoką.
Vien dėl pomėgio supratau, kad yra plonytė linija, kurios nevalia peržengti... Kartais taip pasineriu į šią veiklą, kad buitis ir šeima lieka antrame plane, o tuomet vyras primena: „Dar ne laikas sugrįžti į namus?“. Laikas, bet taip norisi kurti ir toliau...
Gyvenime būna visokių dienų. Pasižiūri į darbo kambarį – norėtųsi pažaisti su popieriumi, kažką gražaus padaryti, bet prisėdusi supranti, kad šiandien ne ta diena. Ir tada mintyse apkaltini Mūzą, kad ilgai nesugrįžta...
– O ar sunkiai sekasi ją prisikviesti?
– Įkvėpimas... Kartais labai sunkiai sekasi jį pagauti. Dažniausiai šiam pomėgiui skiriu laiką po buities darbų namuose, po darbo mokykloje. Kiekvienas mokytojas grįžęs iš darbo dar turi pats pasiruošti rytojui, kad galėtų kažką naujo, įdomaus pasakyti savo mokiniams. Mano mokomas dalykas – ypatingas.
Tikyba toks dalykas, kai tikėjimu, savo pavyzdžiu turi prisiliesti prie vaiko, sujautrinti jo širdies stygas, sudominti, kad jis ieškotų, pats domėtųsi, pats surastų Dievą. Tai nėra paprasta...
O tada, kai jau lieka laiko, kai visa šeima miega, laiką skiriu kūrybai. Įkvėpimo ieškau aplinkoje, interneto platybėse, seku Lietuvos ir užsienio spaudos naujienas, kartais pasižiūriu „Youtube“ pamokėles. Taip išmokstu pati, kažką naujo sužinau ir dar pati kažką sukuriu.
Taip pat skaitykite: Tobulos snaigės: karpome ir puošiame namus
Dažniausiai įkvėpimas ateina labai netikėtai. Štai viename renginyje pamačiau moterį, kurios palaidinė buvo išpuošta kristaliukais... Na, ir tol nenusiraminau, kol pati tai išbandžiau padaryti dekoruodama dirbinius iš popieriaus.
Jeigu gyvenčiau viena, būtų laiko kūrybai, galbūt įkvėpimas ateitų lengvesniu keliu, bet ar tada būtų prasmės kurti?
– Kokią reikšmę jums pačiai turi būtent popieriniai, o ne elektroniniai atvirukai?
– Darau ne tik atvirukus, darau dėžutes dovanėlėms, albumus kūdikiams, dėžutes, kuriose yra staigmenėles mažiesiems, bei kitokius gėrius iš popieriaus.
Man viskas, kas daryta rankomis, yra labai gražu, šilta, miela, nes žinai, kad žmogus, kuris tau dovanojo savo rankomis darytą dovanėlę, tau paaukojo savo laisvą laiką, apie tave galvojo, skyrė tau dėmesio. Tai juk labai nuoširdu.
Šiais laikais bendravimas yra labai svarbus dalykas, tad labai miela gauti elektroninį atviruką ar laiškelį, tačiau niekas niekada man nepakeis atviruko, kurį galiu paliesti, kurį galiu išsaugoti kaip gražiausią prisiminimą.
– Gal galėtumėte duoti keletą patarimų ir idėjų tiems, kurie nori savo artimuosius nudžiuginti originaliai įpakuotomis kalėdinėmis dovanomis: kokias detales, spalvas ir popierių geriausia naudoti bei kur jų įsigyti?
– Daug priemonių perku specializuotose parduotuvėse, nes jos kokybiškas priemones siunčiasi iš užsienio, tačiau dauguma parduotuvėlių jau dabar siūlo labai neblogas darbo su popieriumi, dekoravimo priemones ir patį popierių. Tad tikrai galima išsiversti ir su šia produkcija.
Juk jei turi žinomiausios firmos priemones, puikiausias darbo sąlygas, tavo rankose popierius iš aukso dulkių ir turi laisvo laiko rezervą, tai dar tikrai nereiškia, kad tavo darbai bus tikrai tobuli.
Na, o kalbant apie spalvas, pačių šilčiausių, pačių dvasingiausių švenčių proga aš siūlau dovanoti dovanėles, įpakuotas į tokį popierių, kuris tiesiogiai derėtų su šventine nuotaika.
Vyrams siūlau dovanoti dovanas, įpakuotas į tamsios spalvos popierių ar dėžutę, moterims siūlau padovanoti dovaną, kuri būtų ryškios, kad ir raudonos spalvos, su maža, bet ryškia ar prabanga dvelkiančia dekoracija. Tiek vyrams, tiek moterims tinka ir klasikinių spalvų deriniai: balta ir juoda.
Vaikučiams siūlau dovanoti dovanėles, kurios įpakuotos į natūralią medžiagą, tačiau išpuoštos žaismingomis dekoracijomis.
Daugiau popierinių gerbiamos Birutės rankdarbių idėjų rasite ČIA.
