Naujam gyvenimui prikėlė viralinę ir seifą
Evaldas su savo mergina Sandra vasaromis dažnai laiką leisdavo iš senelių paveldėtoje sodyboje Šilalės rajone. Būtent jie ir pasirūpindavo, kad teritorija nuolat būtų prižiūrėta, o tuo pačiu patys pailsėdavo nuo Vilniaus šurmulio, išsikepdavo mėsos ar daržovių.
„Kai atvažiuodavome, ne visada pasitaikydavo geras oras. Kartą sėdėjome ant suoliuko, lijo lietus ir susimąstėme, kad reikėtų įsigyti skėtį ar pavėsinę. Sodybos teritorijoje yra senų pastatų, tad prisiminėme močiutės viralinę – namelį, kuriame būdavo gaminamas pašaras gyvuliams. Taip gimė idėja ją šiek tiek perdaryti ir įsirengti pavėsinę, kurioje galėtume leisti laiką ir esant blogam orui“, – prisimena E.Jakštas.
Kilus minčiai atnaujinti seną viralinę, Evaldas prisiminė ir senelio seifą, stovintį sodyboje – šis yra dar iš darbo laikų. Pora sumąstė jį paversti židiniu.
„Iš pradžių svarstėme patys sumūryti židinį ar įsigyti naują – vis ieškojome idėjų. Galiausiai, kai pamačiau seifą, pagalvojau, kad galima ką nors padaryti iš jo. Dar bandžiau seifą siųsti kelioms dirbtuvėms, klausiau, ar galėtų perdaryti į židinį, tačiau visi atsakė, jog tokiais darbais neužsiima, nes neapsimoka – jiems geriau gaminti naujus. Tad sugalvojome patys viską padaryti“, – pasakoja E.Jakštas.
Kadangi viralinė jau daug metų stovėjo visiškai nenaudojama, porai teko įdėti nemažai darbo tam, kad prikeltų ją naujam gyvenimui. Pastatas buvo didesnis, turėjo prieangį, tad pirmiausia Evaldas su Sandra viską išardė.
„Nežinojome, kaip ką reikia daryti, todėl mokėmės iš „Youtube“, googlinome, kaip nuimti senus dažus, – šypsosi E.Jakštas. – Turėjome įrankių, šveitėme, betonavome grindis, dažėme. Aišku, padarėme neprofesionaliai, tačiau kaip išėjo, taip tvarkėme. Specialistai turbūt galėtų prie darbo prikibti, bet svarbiausia, kad mums dabar miela ir gera.“
Visus darbus pora stengėsi pasiskirstyti – Evaldas daugiau atliko fizinės jėgos reikalaujančias užduotis, o Sandra šveitė lentas, dažė, padavinėjo įrankius ar palaikė kopėčias.
„Net maišyklę cementui nusipirkome, nes nežinojome, ar karantino metu verta ką nors samdyti, kad padėtų mums“, – pasakoja E.Jakštas.
Kaip sako Evaldas, judviejų tikslas buvo viską įsirengti kuo mažesnėmis sąnaudomis. Todėl pora stengėsi naudoti tas pačias medžiagas ir tik esant būtinybei įsigyti naujas.
„Pavyzdžiui, naudojome tą patį medį, kurį nuardėme. Tačiau teko pirkti cementą, dažus, šveitimo diskelius, varžtus, – aiškina E.Jakštas. – Vėliau pagalvojome, jog turbūt labiau apsimokėtų įsigyti naujai viską, kadangi įdėjome tikrai daug darbo. Tačiau tai buvo savotiškas laisvalaikio praleidimo būdas.“
Daugiausiai iššūkių pareikalavo pastato išvalymas
Šiandien naujoji pavėsinė jau stovi pilnai įrengta ir leidžia porai smagiai leisti laiką net esant blogam orui. Evaldo ir Sandros skaičiavimu, toks atnaujinimas jiems atsiėjo apie tūkstantį eurų – apie 100 kainavo židinio įrengimas, o likusi suma skirta nameliui.
„Pagrindinė pokyčių iniciatorė buvo mano draugė, nes aš norėjau tiesiog nusipirkti didelį skėtį, – juokiasi E.Jakštas. – O dabar turime pasidarę gultus, Sandra skaito, dirba su kompiuteriu. Viską sukūrėme taip, kad patiems būtų patogu.“
Anot Evaldo, kone viską pavyko padaryti taip, kaip ir norėjosi, tačiau nemažai galvos skausmo sukėlė grindys, kadangi kurį laiką teko svarstyti, kaip geriau būtų jas padaryti.
„Ketinome kloti turėtas parketlentes, tačiau persigalvojome, nes grindys buvo išpiltos ne itin lygiai. Tuomet nuvažiavome, nusipirkome specialias lenteles ir jomis išklojome, – sako E.Jakštas. – Be to, sulaukiame komentarų, kad reikėtų dar stogą pakeisti, tačiau mes tyčia jį tokį palikome – iš pradžių jis buvo labai apsamanojęs, žalias.“
Evaldas juokiasi, kad judviejų padarytų klaidų kol kas nesimato, tačiau ką patobulinti dar yra – su laiku jie pastebi, ką galima pataisyti ar papildomai įrengti.
„Pavyzdžiui, neseniai nusprendėme, kad reikėtų papildomų lentynų, – teigia E.Jakštas. – Atnaujinant pastatą buvo daug pirmų kartų, bet dabar patiems smagu. Atvažiuoja draugai, giminaičiai, turime, kur pasėdėti.“
Prisiminus visą darbų procesą, Evaldas išskiria, kad daugiausiai iššūkių pareikalavo pati pradžia, kadangi tuomet reikėjo viską išvalyti.
„Buvo daug nereikalingų daiktų, kadangi viralinė buvo tapusi mūsų sandėliuku, – pasakoja E.Jakštas. – O vėliau pasiskirstydavome darbais, iš anksto pasiruošdavome planą, ką veiksime. Vieną savaitgalį grindis betonuodavome, kitą – šveisdavome. Viską darėme etapais.“
Naujinti pastatą Evaldas ir Sandra pradėjo dar per pirmą karantiną, o grubiai, kaip patys sako, remontams prireikė dviejų sezonų.
„Namai buvo tapę biuru, darbo valandos išnyko, todėl bent savaitgaliais norėjosi pabėgti ir pakeisti aplinką. Turėjome nekilnojamojo turto Šilalėje, tad važiuodavome ten – tai buvo vienintelė savivaldybė, į kurią galėjome patekti. Po Vilnių vaikščioti nusibodo, o ten jausdavomės laisvai, turėjome didelę teritoriją“, – sako E.Jakštas.
Taip viralinės atnaujinimas porai tapo savotiška karantino pramoga – kol vieni laiką leido namie, sportavo ar užsiėmė kitomis veiklomis, Evaldas ir Sandra ėmėsi remonto darbų.
„Mums buvo faina – įsijungdavome muziką, juokdavomės, – šypsosi E.Jakštas. – Aišku, buvo sunkesnių momentų, kai reikėdavo, pavyzdžiui, betonuoti. Tačiau viskas tikrai gerai pavyko.“
Svarstantiems pasekti Evaldo ir Sandros keliu bei taip pat imtis senų daiktų ar pastatų atnaujinimo, vyras pataria pirmiausia nusiteikti, kad tai užims nemažai laiko.
„Taip pat reikės įdėti daug darbo, – įspėja E.Jakštas. – Vis dėlto pačių įgyvendinti projektai yra kur kas mielesni, nei padaryti kitų.“
