Juk Prienai šį šeštadienį, rugpjūčio 27 dieną, visus kviečia į „Duonos ir ugnies“ festivalį miesto Beržyno parke bei žada daug linksmybių: duonos edukacijų, koncertų, ugnies šou, rašoma pranešime spaudai.
Iš miesto – į kaimą
O dabar – į Antaveršį, prie Veršiuko ežeriuko, tarp kalvelių ir riedulynų. Čia stovi Vilmos proprosenelių, senelių ir tėvų namai, čia, sako Vilma, jos šaknys ir jos stiprybė, čia bėgo ir jų – miestelėnų iš Elektrėnų savaitgaliai. Darbo kaime niekada nestigo, tad ir nuo kaimo nebuvo atitrūkta. Bet galutinai šeima apsigyveno čia 2014 m., kai abu išdrįso kažką keisti savo gyvenime.
Tai įvyko ne iš karto, bet pakankamai planingai. Ypač įdomi Martyno istorija. Nuo vaikystės linkęs į menus, paauglystėje gal iš kokių kaprizų, o gal iš prigimties negirdėjimo, pasirinko elektriko-šaltkalvio specialybę. Su elektra jis taip ir nesusidraugavo, o šaltkalvystė atvedė tiesiai prie kalvio žaizdro.
Mat, dirbant Kruonio elektrinėje, vis atsirasdavo viena kita valandžiukė laisvo laiko ir Martynas noriai tyrinėjo metalo galimybes bei apdirbimo technologiją. Šiandien tikina, kad dirbti su metalu nieko mistiško, magiško ir stebuklingo. Jis kaip molis, tik gal kiek kietesnis ir ne rankomis minkomas.
Taigi po kiek laiko uošvijoje po obelimi buvo pastatytas pirmas žaizdras, o gando, kad kaime atsirado kalvis, kūju poškėdamas, nepaslėpsi. Darbai pradėjo piltis kaip iš gausybės rago. Ūkininkai nešė taisyti noragus, Martynas susidomėjo medžioklinių peilių gamyba, pradėjo gaminti židinių įrankius ir vis sparčiau mokėsi savo amato. Iki menų tuomet buvo dar toli, bet širdimi jautė, kad tai jo.
Savęs paieškos ir natūriniai mainai kaime
Tuo tarpu ūkyje vyko eksperimentai, kuriuos pereina beveik visi kaimiečiais tapę miestelėnai. Juk reikia atrasti tai, kas patinka, džiugina ir svarbu. Pavyzdžiui, avys. O kodėl ne? Avys sau augo, o Vilma turbūt drauge su visa Lietuva išgyveno tikrą vėlimo amžių. Vėlė ir sau, ir pardavimui – pačius įvairiausius ir nemažus darbus.
Paskui gal nusibodo, gal prireikė kitų eksperimentų, ūkyje atsirado įvairių paukščių, jau nekalbant, kad ir kviečių duonai buvo pasėta. Šalia darbų mezgėsi ir bendrystė su kaimo bendruomene. Abu pašnekovai sutaria, kad būdamas kaime tik svečias, tokį statusą aplinkinių akyse ir teturi, o kai tampi gyventoju, tampi tikra bendruomenės dalimi.
Nors kaime bendruomenė uždara, nepatikli, tyrinėjanti ir klausinėjanti, nei Vilma, nei Martynas draugysčių su kaimynais nesišalino, tad šiandien turi pripažinimą savais, draugišką būrį kaimynų ir pačius tikriausius natūrinius mainus. Martyno kalvio darbai – tarsi tikra valiuta, į ką nori, į tą gali ją su kaimynu iškeisti. Medų, kiaušinius, alų, sūrį, pievelės nušienavimą, o mūsų susitikimo dieną dovanų jis buvo gavęs vėžių. Tiesiog šiaip sau, kaimyniškai.
Aktyvūs jie ir Užuguosčio bendruomenėje – gavę kokių nors užduočių, niekada neatsisako, savarankiškai sutvarkė gana apleistą Intupionių alką su dubenėtaisiais akmenimis, kartais jų teritorijoje išdygsta kokio nors keliaujančio turisto palapinė – viskam yra laiko, o svarbiausia, noro.
Tokie smulkūs darbeliai veriasi kaip žemuogės ant smilgos ir šiemet neliko nepastebėti aplinkinių – Breikštų šeimai Prienų r. savivaldybė įteikė „Dėkingumo“ apdovanojimą nominacijoje „Už savanorystę“. Tik jie abu tvirtino, kad gerus darbus darančių žmonių kaime dabar netrūksta, o ir daugėja, kaip, beje, ir prisikeliančių naujam gyvenimui apleistų sodybų – miestiečiai grįžta į kaimus. Jei dar ne gyventi, tai bent ilsėtis.
Įkvėpimas iš baltų kultūros
Tikru kaimo kalviu netapo ir Martynas. Likimas jį suvedė su Lietuvoje žinomu medžio drožėju Algimantu Sakalausku, atsirado įvairesnių užsakymų, atėjo laikas nerti į baltų kultūros simboliką ir ten paieškoti ne tik savęs, bet ir įkvėpimo. Tuo pat metu labai natūraliai tobulėjo ne tik profesiniai gebėjimai bei galimybės, bet plėtėsi ir užsakymų asortimentas.
Tarp jų ir tos magiškos iš baltų kultūros atėjusios saulutės, puošiančios kapinių paminklus ar savo spinduliais kylančios į dangų nuo koplytstulpių ir stogastulpių. Martynui jos iš karto tapo mielos, nes suteikė galimybę kurti. Visai nesvarbu, kad saulutė lipdosi iš šimtamečių simbolių, bet ją tinkamai sudėlioti jau yra ką veikti ir jam tai be galo patinka.
Vilma šalia visų kitų savo darbų, užsiėmimų, ieškojimų ir atradimų šeimai kepa duoną. Tiksliau, tai nutiko dar gyvenant Elektrėnuose, kur moteris lankė sveikuolių klubą ir visi dalijosi raugu. Breikštų šeimai sava duona nenusibodo iki pat šių dienų. Pagardinta sėklomis, lengvai salstelėjanti, pakankamai lengva ji iš tiesų labai skani ir, anot Martyno, pirktinės dabar nesinori.
Dabar ji taip pat natūrinių mainų dalis. Sako, kartais draugams tenka išsiųsti net į Klaipėdą. Jie patys duonos beveik nebeperka, na, išskyrus tuo metu, kai kažkuo užsiėmus, nepavyksta išsikepti savos. Prieš porą metų šeima netgi sėjo ir užsiaugino savų kviečių. Derlius buvo geras, kūlė, valė, vežė malti į Pranciškaus malūną Kaune. Patirti visą duonos augimo procesą buvo be galo smagu.
Breikštų ūkio miltai, juokėsi pašnekovai, ne pas vienus draugus kartu su raugu iškeliavo. Bet, kaip ir kiekvienam darbui, taip ir šiam reikia laiko, įdirbio, galimybių, todėl dabar javų jau neaugina, bet džiaugiasi duonos kepimu užkrėtę kaimynus. Tiesa, visi prisitaiko receptą pagal savo skonius, bet kad kaime kepama duona, Martynas su Vilma džiaugiasi.
Kai vyras kepa duoną – tiesiog gražu
Pas juos pačius nutiko ir dar vienas įdomus dalykas: duonos kepimą iš Vilmos rankų yra beveik perėmęs Martynas. Nors prisipažino nemėgstantis daryti valgyti, bet draugauti su duonos tešla ar kartais išrūkyti kokią žuvį jam labai patinka. Vilma irgi neprieštaravo: minkiusi ją rankomis, perdavė šią misiją Martynui, kuris dabar ją visai nesunkiai išmaišo savo dideliu mediniu šaukštu – kalvio rankos jėgos nestokoja.
O nutiko taip viskas dėl to, kad atėjus laikui duonelę kepti, Vilma dažnai neturėdavusi laiko, o Martynas, besisukinėjantis namuose, jo turėdavo pakankamai ir dabar iškepta duona dažniausiai jo nuopelnas. Vilma juokiasi, kad toks pokytis jai visai patiko: „Juk tai net skamba visai kitaip: vyras kepa duoną!“
Ir kala geležį! Dabar Martyno darbai pasklidę jau po visą Lietuvą. Nemažai jų pasiekė Žemaitiją, netrūksta užsakovų kaimyniniame Aukštadvaryje, kur kuriasi daug vilniečių, ūkiškų užsakymų nestokoja kaimynai. Bet šiandien jam mieliausi tie darbai, kuriais prisiliečia prie kultūros. Visada smagu kažką kurti muziejams. Tuomet, anot Martyno, paskaitai daug istorinių dalykų ir jautiesi darantis kažką prasmingesnio.
Žinoma, ištisai labdaromis neužsiiminėsi, bet, anot kalvio, nuteiki save, kad tai reklamos tikslais ir pernelyg nesuki galvos. Dalyvauja jis ir įvairiuose kultūros objektų restauracijos darbuose. Štai Žemaičių Alkos muziejuje rekonstravo malūno sparnų detales, Vinco Krėvės sodybos muziejuje gamino langų apkaustus, Zikaro muziejuje darė durų ir langų detales, tokių užsakymų yra ir daugiau.
Juolab, kad vis tampriau bendrauja su drožėju Algimantu Sakalausku bei jo komanda, todėl ant šių drožėjų kūrinių dažnai švyti Martyno kaltos saulutės. Visa tai praplečia veiklos horizontus, įprasmina kalvystės meną ir Martyno gyvenimą.
Kaime skuba kitokia
Šeimos gyvenimas kaime jau irgi nusistovėjęs. Sodybos aplinka išpuoselėta, namo langai puošti drožiniais, namų interjeras su saikingais Martyno rankų prisilietimais – yra keli šviestuvai, lovos kojos jo darbo, krosnies įrankių komplektas savadarbis, šis tas yra lauke, bet namų paversti savo darbų muziejumi neketinama.
Prisipažino, besiruošiantis atiduoti duoklę savo antrai meilei – medžiui: savo kiemui koplytstulpį darys pats, ir, žinoma, jis baigsis savo kalvėje kalta saulute.
Paklausus, ar niekada nesigailėjo apsigyvenę kaime, Martynas su Vilma sakė, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų jų gyvenime. Sako, jog kartais, sėdėdami šalia savo tvenkinėlio po obelimis, pamąsto, kad turi tai, už ką kiti žmonės moka pinigus: ramybę, gamtą, švarų orą. Atrodo, jiems iš tiesų patinka kaimo ramybė, kažkur pradingusi įtampa ir lėkimo per gyvenimą poreikis.
Nors bet kokie darbai, o ypač, kai dar yra ir valdiški, tave norom nenorom įsuka į skubos karuselę. Vis dėlto, ji kaime kitokia ir galbūt daugiau jų pačių rankose. Gal kaip tik dėl to kaimo skuba jiems yra greičiau gyvenimo prasmė, nei koks sunkus gyvenimo būties uždavinys.
