Agentūrą iškeitė į laisvai samdomą darbą
Šiuo metu Berlyne su žmona gyvenantis Justinas į Vokietiją užklydo netikėtai – kelerius metus dirbęs reklamos agentūroje Austrijoje, vyras nusprendė imtis pokyčių, tad dūrė pirštu į žemėlapį ir pirmiausia atsidūrė Hamburge.
„Darbas pradėjo truputį nusibosti, pasidarė gaila laiko, nes labai daug dirbome, keliavome. Su žmona Juanita, kurią ir sutikau Austrijoje, supratome, kad galėtume dirbti mažiau, uždirbti daugiau ir galbūt turėti daugiau laiko sau būdami laisvai samdomais darbuotojais.
Palikome darbus prieš pandemijos pradžią ir išvykome į Hamburgą. Išėjo taip, kad susiradome butą, iškeliavome mėnesiui atostogų, o grįžus viskas užsidarė bei prasidėjo karantinas. Metus sėdėjome namie, neturėjome jokių darbų, neužmezgėme pažinčių, tad, sumažėjus apribojimams, liko negeras jausmas. Nusprendėme persikraustyti į Berlyną“, – pasakoja J.Milius-Miliauskas.
Kai kuriems toks spontaniškas gyvenamosios vietos keitimas gali pasirodyti keliantis iššūkių, tačiau Justinas prie kraustymosi yra pripratęs. Vyro mama diplomatė, tad jis nuo mažens daug keliaudavo.
„Nuo vaikystės nesu išbuvęs vienoje vietoje ilgiau nei 4 metus. Man lengviau keliauti ir iš naujo prisitaikyti“, – tikina J.Milius-Miliauskas.
Tokį gyvenimo būdą lemia ir Justino darbas – jis yra kinematografininkas, ilgą laiką agentūroje dirbęs su pasauliniais prekės ženklais.
„Studijavau žiniasklaidą ir kinematografiją Anglijoje, o tuomet beveik 3 metus dirbau įvairiose parduotuvėse Londone. Kartu imdavausi neapmokamų užsakymų tam, kad susipažinčiau su žmonėmis. Vėliau gavau darbą didelėje mados firmoje ir nuo tada ėmiau kilti į viršų“, – sako J.Milius-Miliauskas.
Justinui nerti į naujus vandenis itin baisu nebuvo – kaip vyras aiškina, jis pastaruosius 5 metus net dirbdamas agentūroje laisvadienius išnaudodavo privatiems klientams, tad užmezgė nemažai ryšių.
„Po truputį atsirado vis daugiau privačių darbų ir pajaučiau, kad galiu išeiti. Daug įžymių žmonių esu filmavęs savo vardu“, – tikina J.Milius-Miliauskas.
Įgrisus karantinui, įsirengė namelį ant ratų
Persikėlus gyventi į Hamburgą, netrukus prasidėjo pandemija, o Vokietijoje suvaržymai buvo gana griežti – porai kurį laiką teko net į parduotuvę eiti po vieną. Sutuoktiniams, mėgstantiems nuolat keliauti, tai buvo tikrų tikriausias išbandymas, tad netrukus jų galvose gimė planas – įsirengti namelį ant ratų ir, kai bus galimybė, išvažiuoti.
„Iki tol gyvenome visai kitaip – per vieną savaitę aplankydavome Ameriką, Dubajų, Islandiją, – prisimena J.Milius-Miliauskas. – Viską darome ilgai neplanuodami, tad greit pardavėme lengvąjį automobilį ir nusipirkome autobusiuką. Įsigijome medžiagų ir susiremontavome per tris savaites. Tai yra pakankamai greitai, nes kiek kalbėjau su kitais keliautojais, jie užtrunka pusmetį.“
Mintis įgyvendinti tokią idėją Justino galvoje kirbėjo jau seniai – kaip jis svarsto, turbūt tam įtakos turėjo vaikystė, kai daug laiko praleisdavo keliaudamas automobiliu.
„Nusipirkome tuščią krovininį autobusiuką, nušveitėme subraižymus, rūdis, iš naujo perdažėme. Stebėjomės, kiek daug buvo darbo – jautėmės, kaip įrengdami mažą butą. Viską reikėjo pradėti nuo nulio: grindys, apšiltinimas, garso izoliacija, – aiškina J.Milius-Miliauskas.
– Buvo ir baisių žingsnių, kai, pavyzdžiui, naujame autobusiuke pats pjoviau langus ir įrengiau ventiliaciją ant stogo. Keistas jausmas ką tik nusipirkus, sumokėjus nemažai pinigų, iš karto pjauti.“
Nors pjaudamas ertmes langams, Justinas jautėsi nejaukiai, jo rankos nesudrebėjo. Vyras yra sukaupęs nemažai patirties, kai vaikystėje laiką leisdavo su tėčiu remontuodamas sodo namelį.
„Buvo šiek tiek nesėkmių pjaunant, nežinojau, kokių įrankių reikia ir kaip viskas vyksta, tad sulaužiau gal tris pjūklus, – šypsosi J.Milius-Miliauskas. – Vis dėlto žmona stebėjosi, jog viską įsirengėme sklandžiai bei greitai.“
Žmona stebėjosi, kad viską įsirengėme sklandžiai bei greitai
Sutuoktiniams nė nekilo mintis rinktis paprastesnį variantą ir, pavyzdžiui, įsigyti jau kelionėms paruoštą kemperį. Jų nuomone, pačiam įsirengus namelį ant ratų yra kur kas smagiau.
„Mums atrodo, kad kemperiai skirti vyresnio amžiaus žmonėms. Ypač tai pasijaučia Vokietijoje, kur juos renkasi žmonės nuo 60 metų. Be to, kemperiuose viskas įrengta per švariai, gražiai ir lygiai. Mums norėjosi medžio, patys susiklijavome plyteles. Išėjo truputį nesąmonė, bet turėjome užsiėmimą, gražiau atrodo nuotraukose“, – džiaugiasi Justinas.
Pačių įsirengtame namelyje ant ratų galima rasti patogią dvigulę lovą, daug vietos susidėti daiktams, viryklę, šaldytuvą.
„Smagiausia, kad turime ant stogo saulės baterijas, internetą, apšvietimą, šildymą, – pasakoja J.Milius-Miliauskas. – Vis tobuliname, ką nors pakeičiame. Kai daug laiko praleidi autobusiuke, supranti, ko reikia, ir ko ne.“
Autobusiukas Justinui ir jo žmonai atsiėjo apie 13,5 tūkst. eurų, tačiau dar maždaug tiek pat pareikalavo jo įrengimas. Vyras neslepia tikėjęsis, jog viskas kainuos šiek tiek pigiau.
„Iš pradžių bandėme tiksliai skaičiuoti, viską užsirašinėjome, bet labai greitai pasidarė liūdna, todėl nustojome tą daryti. Galvojome, kad mediena, varžtai kone nieko nekainuos, tačiau iš mažų daiktų susideda labai daug. Iš šono pažiūrėjus, nieko ypatingo nėra, bet laisvai prie autobusiuko kainos galima pridėti dar apie 12 tūkst. eurų“, – atskleidžia J.Milius-Miliauskas.
Leidosi į mėnesio trukmės kelionę
Per tris savaites susisukę sutuoktiniai namelį ant ratų skubėjo įrengti ne tik dėl noro kuo greičiau leistis į kelionę, bet ir dėl to, kad buvo pakviesti į vestuves Austrijoje. Tad pirmiausia iš Hamburgo jiedu patraukė į Zalcburgą, o tik tada į Norvegijos šiaurę.
„Išvažiavimo dieną dar sukome paskutinius varžtus, užbaiginėjome darbus, kad autobusiukas pakeliui nesubyrėtų. Susimečiau įrankius, iškeliavus dar buvo palaidų lentų. Galutinai autobusiuką surinkome jau būdami Estijoje, prieš keltą į Helsinkį“, – šypsosi J.Milius-Miliauskas.
Praėjusių metų pavasarį į kelionę leidęsi sutuoktiniai neslepia, kad per mėnesį laiko patyrė daugybę gražių momentų, o aplankytos vietos buvo netikėtos ir kvapą gniaužiančios. Justino teigimu, ne suplanuoti lankytini objektai atnešė daugiausia džiaugsmo, bet važiuojant pamatyti neįtikėtini vaizdai.
„Suplanavus važiuoti iš taško A į B, atrodo, kad galutinėje stotelėje bus kas nors gražaus, bet dažniausiai atsitikdavo taip, jog sustodavome pakeliui ir pasilikdavome ten kelioms naktims, nes rasdavome stebuklingų vietų.
Smagiausia buvo po ilgos kelionės atvykus į šiauriausią Norvegijos tašką. Važiuojant gamta tampa keista, viskas atrodo šalta, vieniša, kelionė užtrunka, o pradėjus leistis nuo kalnų, vėl atsiranda gyvybė. Ten neįtikėtinai gražu, gamta įspūdinga. Visą kelionę buvo gan blogas oras, o sustojus nakvynei, išsigiedrijo, išlindo žvaigždės, buvo meteorų lietus, matėsi Šiaurės pašvaistė“, – įspūdžiais dalijasi J.Milius-Miliauskas.
Ten neįtikėtinai gražu, gamta įspūdinga
Nakvynėms pora paprastai apsistodavo ten, kur būdavo gražu, ir tik kelis kartus jiedu pasiliko kempinguose. Nors atrodo, kad toks kelionės būdas leidžia nemenkai sutaupyti, Justinas tikina, jog išlaidos išlieka panašios kaip ir apsistojant viešbučiuose.
„Nemažai išleidi benzinui, nes autobusiukas ryja daugiau nei lengvasis automobilis. Europoje daug kur mokami keliai, kainuoja keltai – pavyzdžiui, per Italiją važiuoti keliais kainuoja daugiau nei apsistoti pigiame viešbutyje.
Vis dėlto smagiausia, kad taip keliaudamas neturi spaudimo skubėti, būti visko suplanavęs – esi visiškai laisvas. Jei pamatai gražią pakrantę viduryje Švedijos, gali sustoti ir ten praleisti tris dienas“, – pasakoja J.Milius-Miliauskas.
Justinas neslepia, kad sunkiausia šioje kelionė buvo išmokti dviese nuolat būti kartu tokioje mažoje erdvėje. Visgi išbandymą pora atlaikė.
„Namie gali būti atskiruose kampuose, o čia gana daug susistumdymo. Vienas kito neužknisome, nors prieš kelionę galvojome, kaip viskas baigsis, – šypsosi J.Milius-Miliauskas.
– Norvegijoje internetas labai brangus, o vienu metu neturėjome, kur nusipirkti SIM kortelių. Dvi dienas buvome išjungę internetą, o galiausiai nusprendėme, kad nenaudosime jo, kol grįšime į Europos Sąjungos šalis. Buvo keista pusantros savaitės būti be muzikos, filmų, bet likome dviese ir tai buvo smagu, atsirado naujų temų pokalbiams.“
Justino nuomone, prieš leidžiantis į tokią kelionę, svarbiausia susitvarkyti reikalus ir įsipareigojimus. To nepadarius, nepavyks atsipalaiduoti, norėsis skubėti, o galvoje suksis mintys, kam reikia atrašyti.
„Iš pradžių turėjome nebaigtų darbų, kurie labai trukdė. Tuomet nesidžiaugi kelione, nes atrodo, kad turi greičiau sustoti, kad sutvarkytum reikalus. Siūlyčiau mėgautis kiekviena minute – tą mes ėmėme daryti po dviejų savaičių, kai prisitaikėme“, – pataria J.Milius-Miliauskas.
Šiuo metu pora autobusiuku naudojasi rečiau – tik Justinas kartais su juo leidžiasi į tolimesnius darbus Vokietijoje. Visgi sutuoktiniai jau rezga planą ateičiai, kai ateinantį šiltąjį sezoną ketina patraukti link Portugalijos.
„Jei darbas būna už 800 km, dažniausiai išvykstu iš vakaro, nakvoju autobusiuke, o ryte nuvažiuoju likusį atstumą. Anksčiau darbo kelionės būdavo ilgesnės“, – sako J.Milius-Miliauskas.
