Keliauti ėmė, kai dvynukams buvo vos keli mėnesiai
Įprastai Marius dirba programuotoju, o jo žmona yra grožio specialistė. Vis dėlto jau beveik 10 mėnesių jų gyvenimas yra ženkliai kitoks – gimus dvyniams, abu išėjo vaiko priežiūros atostogų.
„Žmona išėjo dvejiems metams, aš – metams. Man dar liko du mėnesiai laisvės nuo darbo, – šypsosi M.Kažemėkaitis. – Esame nenustygstantys vietoje – tokie buvome dar prieš vaikų erą. Pandemija, kai reikėjo sėdėti namie, mums buvo sunkus laikas.“
Visgi gimę vaikai porai nereiškė, kad nuo šiol teks laiką leisti kitaip. Anot Mariaus, dar nėštumo metu Lidija buvo nusiteikusi su vaikais lygiai taip pat keliauti, kaip ir anksčiau.
„Seniau bent du kartus per metus išvažiuodavome atostogų. Jos trukdavo ne ilgiau kaip 2–3 savaites, nes iš darbų neišleidžia mėnesiui. Keliones visada turėdavome kitokias – niekada nesame vykę ten, kur viskas įskaičiuota, nesinaudodavome agentūrų paslaugomis.
Keliaudavome tiek lengvuoju automobiliu, tiek motociklu – pačiais įvairiausiais būdais, kurie atnešdavo daugiau nuotykių, netikėtumų, – pasakoja M.Kažemėkaitis. – Kurį laiką dėl keliavimo su kūdikiais aš šiek tiek dvejojau, galvojau, kad bus sunku. Be to, tai juk ne vienas vaikas, o du iš karto. Tačiau dar net nebuvo gimę vaikai, kai ir aš persilaužiau. Supratau, kad nė velnio nesustosime bei keliausime visi kartu.“
Gimus vaikams, tris mėnesius šeima niekur nekeliavo – kaip Marius sako, tik sėdėjo namie ir svajojo. Visgi vėliau, mažiesiems šiek tiek paaugus, jie ėmė rengti trumpas išvykas automobiliu po Lietuvą, o su laiku kelionės ilgėjo.
„Sauskelnes keisdavome automobilyje – vaikus pasiguldydavome ant kelių ir bandydavome žongliruoti. Būdavo labai sudėtinga, – juokiasi M.Kažemėkaitis. – Kiekvieną kartą pakalbėdavome, kaip būtų smagu turėti didelę mašiną, kur galima patogiai pavalgyti, pažaisti, atsigulti. Vaikams buvo 4 mėnesiai, kai įsigijome autobusiuką.
Su juo ėmėme išvykti kelioms dienoms. Kai dvynukams suėjo 5 mėnesiai, išvažiavome savaitei į Lenkiją. Kai grįžome, užsifiksavo galvoje, kad viskas super, mums patinka. Nenorėjome padaryti klaidos, kai iš karto išvažiuoji mėnesiui, o tada spjauni ir grįžti, nes matai, jog per sudėtinga. Atstumus didinome po truputį.“
Su autobusiuku leidosi į mėnesio trukmės kelionę
Susilaukus vaikų, pora nusprendė parduoti motociklą, nors juo keliauti itin mėgo. Vis dėlto jie suprato, kad, kol dvyniai maži, visiems kartu tokiu būdu keliauti nepavyks. Tad motociklas buvo iškeistas į autobusiuką, kuriame yra visi reikalingi patogumai.
„Turime dušą, tualetą, 2x2 m lovą, kur keturiese miegame, virtuvę, šildymą, karštą vandenį. Vaikus maudome tiesiog įsodinę į dušą, – šypsosi M.Kažemėkaitis. – Kelionės išeina labai pigios, nes realiai kainuoja tik kuras. Visa kita išlieka taip pat – kaip gyvendamas namie perki produktus iš prekybos centro, taip ir kelionės metu. Maistą gaminame autobusiuke, nebent kartais išeini suvalgyti kokios picos Italijoje.
Žinant dabartines elektros kainas, paskaičiavome, kad mums pigiau išeina mėnesį būti kelionėje nei gyventi namie Lietuvoje, kur kiekvieną dieną sukasi skalbimo mašina, indaplovė. Autobusiuke ant stogo turime saulės paneles, tad elektra nekainuoja.“
Kaip teigia Marius, kelionė į Italiją jiems atsiėjo 800–1 tūkst. eurų neskaičiuojant maisto produktų, o didžiąją kainos dalį sudarė kuras.
„Neturint autobusiuko, net savaitei turbūt būtų neįmanoma išlėkti su tūkstančiu eurų. O mes visą mėnesį linksminomės už tiek pinigų“, – džiaugiasi M.Kažemėkaitis.
Marius su Lidija nusprendė įsigyti jau įrengtą autobusiuką, nes, kaip sako, patys neturi įgūdžių to padaryti, o ir paskaičiavo, kad kaina išeina panaši.
„Esu programuotojas, todėl su statybomis nelabai gaudausi. Jeigu būčiau daręs pats, būtų užtrukę labai ilgai arba būčiau iš viso neįrengęs, – juokiasi M.Kažemėkaitis. – Svarstėme įsigyti krovininį autobusiuką bei samdyti darbuotojus, kad įrengtų, bet pateikėme kelias užklausas ir pamatėme, jog kaina išeina tokia pati arba net kiek didesnė.“
Balandį, pasibandę trumpas keliones anksčiau, Marius su šeima ryžosi išvykti toliau – pasiilgę vasariškos šilumos ir nuotykių, jie pasirinko Ispaniją, kur praleido visą mėnesį.
„Toje kelionėje viskas buvo labai suplanuota – važiavome pietine pakrante, kur oras šiltas, – prisimena M.Kažemėkaitis. – Grįžome į Lietuvą, atlikome standartines procedūras su vaikais pas gydytojus, aplankėme senelius ir sugalvojome važiuoti į Italiją.“
Taip šeima, nepraėjus nė keliems mėnesiams nuo kelionės Ispanijoje, birželio pabaigoje išvyko į naują, mėnesį trukusį, nuotykį. Tiesa, Marius šypsodamasis pripažįsta, kad pirminė mintis buvo važiuoti į Slovėniją, tačiau galiausiai viskas susiklostė taip, jog jie kone visą laiką praleido Italijoje.
„Prieš maždaug 6 metus su automobiliu keliavome į Kroatiją, o pakeliui pravažiavome kampelį Slovėnijos. Man ji įstrigo kaip itin graži šalis. Galvojau, kad kada nors būtinai sugrįšime. Šiemet įkalbėjau žmoną ten keliauti, nes maniau, jog bus fantastika. Pasidėliojome šiek tiek lankytinų objektų, ką norėtume pamatyti – dažnai taip darome, kai viso plano neturime, bet, sėdėdami vakare, pasižiūrime, ką aplink galima pamatyti.
Nuvažiavome, viskas pagal planą, smagu. Praėjo trys dienos ir prasidėjo didelė karščio banga. Ėmėme kalbėti su žmona, kad labai karšta, net nesinori niekur eiti. Pasižiūrėjome, jog arti Italijos Alpės – buvome visai prie sienos. Pamatėme, kad ten temperatūra laikosi apie 22 laipsnius – oras pats tas.
Išvažiavome manydami, kad pabūsime truputį kalnuose, o atgal sugrįšime, kai atvės. Paskui prisiminėme miestelį, kuriame esame anksčiau lankęsi su motociklu – ten yra superinė picerija, diedukas kepa picas atsisėdęs, o jos įspūdingo skanumo. Vėliau pradėjome žiūrėti, kas dar toje Italijoje smagaus, pavažiavome dar šiek tiek į šoną.
Žiūrime, jau praėjo viena savaitė, antra. Taip prilipo Italija, kad joje prabuvome beveik visą laiką. Vėliau dar nusileidome prie jūros iš kalnų“, – pasakoja M.Kažemėkaitis.
Nesupranta, kodėl kiti keliauja be vaikų
Kaip sako Marius, kelionė su mažais vaikais atrodo šiek tiek kitaip. Pagrindinis jiems kilęs klausimas kelionės metu – kaip nuvažiuoti kuo daugiau? Išbandę įvairius būdus, Marius su Lidija suprato, kad geriausia riedėti keliu kelias valandas, o tuomet stoti pailsėti.
„Norisi kuo daugiau nuvažiuoti ypač per tranzitines šalis, Lenkiją, Čekiją, kol atvyksti į gražius kraštus. Bandėme važiuoti naktį, kai vaikai miega, ryte, vakare. Reikėjo rasti momentą, kada jiems patiems smagiausia. Rezultatas toks, jog mums patogiausias variantas yra važiuoti ryte, kai vaikai žvalūs, pailsėję.
Po poros valandų stojame pavalgyti, pažaisti, tuomet vėl leidžiamės į kelią. Taip kartojame kelis kartus, kol ateina vakaras ir randame, kur miegosime. Stengiamės nesusivėlinti, nes kartais paaiškėja, kad numatytoje vietoje nakvoti nebegalima. Beveik niekur už nakvynes nemokėjome.
Kai pasiekiame tikslą, imame gyventi sėsliau – vienoje vietoje būname bent kelias dienas. Sunku, kol atvažiuoji, nes lėtai judi. Tačiau bent jau ekonomiška, sunaudojame mažiau kuro“, – pozityvo įžvelgia M.Kažemėkaitis.
Marius ir Lidija yra puikus pavyzdys, kad vaikai kelionėms tikrai nėra trukdis. Anot Mariaus, išvykos su kūdikiais jiems nekelia didelių sunkumų, o patys nuo to nė kiek nepavargsta, pailsi nuo rutinos.
„Galbūt taip yra todėl, nes nuo mažens pradėjome su vaikais keliauti – jiems tai atrodo normalu. Autobusiuką priima kaip namus, žino visus kampus, – tikina M.Kažemėkaitis. – Nesuprantame, kaip kiti tėvai važiuoja atostogų ir savo vaikus palieka seneliams. Sunku pasakyti, gal kada nors ir mes taip pasielgsime, bet dabar atrodo kitaip – kodėl? Juk čia tavo šeima, kodėl reikia palikti?“
Nesuprantame, kaip kiti tėvai važiuoja atostogų ir savo vaikus palieka seneliams.
Keliaujant su kūdikiais, Mariaus teigimu, daugiausia iššūkių kyla pačios kelionės metu. Kaip pavyzdį jis pateikia tai, kad negali vaikui pasakyti, jog dar šiek tiek palauktų, sustos vėliau ir tada galės eiti – to padaryti kartais nebūna galimybių.
„Važiuoji greitkeliu, sustojimas bus už kokių 40 km, o vaikams kartais užeina – nebenori sėdėti, nori eiti žaisti, pradeda verkti. Tuomet reikia sugalvoti, kaip juos užimti. Turime krūvą jų mėgstamų dainelių – iš karto įjungiame, patys pradedame dainuoti, visi tampa linksmi, vėl juokiamės. Taip nuvažiuoji likusį atstumą iki sustojimo.
Su tokio amžiaus vaikais reikia būti pasiruošus – dygsta dantys, būna neramūs. Turi nusiteikti, kad kartas nuo karto juos teks linksminti. Patys juokiamės, nes kartais matome, kaip žmonės žiūri į mus dainuojančius, besivaipančius“, – pasakoja M.Kažemėkaitis, pridurdamas, kad būtina turėti ir vaistinėlę, kurią būtų galima panaudoti kam nors nutikus.
Keliauti su vaikais ketinantiems tėvams Marius pataria nepradėti iš karto nuo tolimų išvykų – tą reikia daryti pamažu.
„Prieš gimstant vaikams, turėjau baimių, atrodė baisu išvažiuoti – juk gali pakilti temperatūra, bus sudėtinga. Kai po truputį pradedi, įsivažiuoji į ritmą, viskas tampa kontroliuojama ir įmanoma. Be to, patys vaikai nuo mažens pripranta prie kelionių“, – tikina M.Kažemėkaitis.
Marius randa ir daugiau privalumų keliaujant su vaikais – kaip jis pasakoja, būdavo, kad dvynukų dėka nereikėdavo laukti eilėse, o kartą jie net išgelbėjo nuo baudos.
„Slovėnijoje vieną naktį miegojome nemokamoje vietoje, o ryte pasibeldė pareigūnai sakydami, kad čia yra regioninio parko teritorija, todėl miegoti negalima. Kai paruošiau dokumentus, jie pamatė vaikus, tad viską grąžino, dar parodė, kur galima važiuoti. Išsisukome be baudų – nebūtų vaikų, turbūt būtų tekę susimokėti, – juokiasi M.Kažemėkaitis.
– Pavyzdžiui, kai kuriuose lankytinuose objektuose laiką reikia rezervuoti iš anksto, nes ribojamas žmonių skaičius. Buvo, kad to nežinojome, nuėjome, o mums pasakė, jog reikės laukti 4 valandas. Atsakėme, kad taip ilgai negalime, turime du mažus vaikus. Tuomet darbuotojai kažkam paskambina, o mes už 15 minučių jau būname įėję.
Tada kalbame, kad kaip gerai su vaikais – visur durys atviros, visi šypsosi, laimingi. Fantastika.“
Kadangi iki Mariaus sugrįžimo į darbą liko du mėnesiai, pora per šį laiką planuoja su vaikais dar kartą sugrįžti į Italiją ir šį kartą aplankyti pietinę jos dalį.
„Norėjome šiemet važiuoti į Norvegiją, bet atidėjome kitai vasarai, kai vaikai jau patys vaikščios ir galės trepsėti po norvegiško lietaus balas. Yra didelė tikimybė, kad lis, o dabar jie dar vaikšto daugiau keturiomis kojomis nei dviem – po šlapią dirvą tai ne taip smagu“, – šypsosi M.Kažemėkaitis.
