Jau nieko nestebina ir netrikdo tai, kad psichologai žinių semiasi iš budistų praktikos. Štai pasauliniu bestseleriu tapusios knygos „Emocinis intelektas“ autorius Danielis Golemanas internete diskutuoja apie tai su Dalai Lama ir neslepia susižavėjimo tuo, kokie naudingi šių laikų žmogui budistų gyvenimo receptai.
Ypač jie praverčia tomis akimirkomis, kai gyvenimas mus pranoksta, kai užgriūva patirtimi, kurios priimti nepajėgiame, kai mus ištinka katastrofa. O štai kelyje į sėkmę labiau pasitarnauja „dvasios veiksmai“, kuriuos praktikuoja Havajų žyniai, daug šimtmečių saugantys slaptą dvasinę išmintį, vadinamą huna.
Autosugestijos ištakos
Maginį hunos mokymą atrado ir XX a. pradžioje Vakarų kultūros žmonėms pristatė keliautojas Maxas Freedomas Longas ir gydytojas Williamas Tuftsas Brighamas. Kadangi tai įvyko seniai, daugelis sielos gydytojų jau neprisimena, iš ko jie perėmė pozityvaus mąstymo treniravimo metodus.
Vienas jų – autosugestija (arba savitaiga), kurią taiko sportininkai. Mat kaip tik jiems dažniausiai tenka atsidurti situacijose, kai būtina akimirksniu sutelkti visas turimas jėgas ir atlikti kiek įmanoma galingiausią veiksmą (šokti, bėgti, mesti, stumti). Kai prieš varžybas ar per jų pertrauką sportininkas klausia masažuotojo: „Ar aš jau pasirengęs?“, o šis atsako: „Taip, tu stiprus“, tokiu būdu sąmoningai ar ne panaudojamas paprasčiausias polineziečių žynių autosugestijos metodas.
Polinezijos salyno žmonių dvasinis gyvenimas labai glaudžiai susijęs su mįslinga hunos žynio Kahunos asmenybe. Kahuną žino visi vietos gyventojai ir žino, kad jis ne tik gydo ligonius, bet ir yra tarpininkas tarp sielos ir kūno, tarp dvasinio ir materialaus pasaulio. Todėl jų maldos garsėja kaip galinčios ne tik įveikti ligą, bet ir pakeisti žmogaus gyvenimą į gera, pripildyti jį sėkmės ir laimės.
Hunos „piliulė“
Hunos žyniai aiškina, esą žmogus turi tris sielas. Pirma yra Žemoji Savastis (įsikūrusi saulės rezginyje), kurios charakteristika visiškai sutampa su tuo, ką mes vadiname pasąmone. Antra siela – Vidurinioji Savastis, mūsų supratimu atitinkanti sąmonę. Tačiau yra ir trečioji siela – Aukštoji Savastis, kitaip tariant, dieviškasis elementas žmoguje.
Havajiečiai šventikai, sistemingai atlikdami kvėpavimo pratimus, yra įgudę pašalinti įvairias kliūtis iš nematomo kanalo, sujungiančio tris minėtas žmogaus Savastis arba tris asmenybės lygius.
Svarbu žinoti, kaip šie lygmenys sąveikauja: sąmonė siunčia telepatinį pranešimą pasąmonei. Ši, jeigu tik įsitikina, kad tai, ko žmogus trokšta ir prašo, iš tikrųjų išeis jam į naudą ir, kad jis nusipelno troškimo išsipildymo, perduoda prašymą Aukščiausiajai Savasčiai. Dieviškasis elementas yra lemiamoji galia, kuriai nėra nieko neįmanomo.
Žmogaus karščiausias noras, t. y. prašymas iš sąmonės į pasąmonę, o paskui ir į Aukščiausiąją Sąmonę perduodamas pasitelkus įtaigą arba vadinamąją kahunų maldą.
Tam, kad malda būtų veiksminga, besimeldžiančiajam privalu mokėti gyvybinės energijos semtis iš oro (taisyklingo kvėpavimo reikalavimas mums nėra naujas dalykas, daug dėmesio tam skiria jogos mokymai) ir dar turėti širdį, nepaliestą neapykantos ar kitokių blogų emocijų. Visai nesudėtinga, ar ne?
Sėkmė kratosi neaiškumo
Prisiminimų knygoje „Stebuklų magija“ Maxas Longas papasakojo, kaip pats susidūrė su hunos veikimu. Iš kito pasaulio krašto atsibeldęs į Honolulu keliautojas sumąstė pabandyti užsidirbti pragyvenimui prekiaudamas fotoaparatūra. Jam atrodė, kad savo parduotuvėlę įrengė tikrai puikiai. Deja, prekyba vos krutėjo ir M. Longas pradėjo būgštauti, kad praras visus į naują verslą sudėtus pinigus. Svetimšalis nusprendė, kad reikia kaip nors gelbėtis, ir kreipėsi pagalbos į netoliese gyvenusią pusamžę havajietę, apie kurią kalbėta, esą ji – hunos žynė. Vyras pasiguodė, kad yra priverstas parduoti parduotuvę, nes viskas klostosi ne taip, kaip jis norėjo ir tikėjosi. Deja, vienintelis žmogus Honolulu, kuris būtų galėjęs nupirkti parduotuvėlę, buvo M. Longo konkurentas. Ir jis jau tris kartus atmetė Maxo pasiūlymą, nors tas buvo pasirengęs tenkintis juokingai maža kaina.
Kahunė nesėkmingą verslininką kuo detaliausiai išsiklausinėjo apie visą jo gyvenimą. Tada liepė kelias minutes tyliai susikaupti, o paskui pasakyti, ko jis iš tikrųjų nori, ko tikisi. Savo nuostabai, keliautojas, išpyškinęs, kad norėtų parduoti savo verslą už 8 000 dolerių, grįžti į Jungtines Valstijas ir visą laiką skirti knygoms rašyti.
Tačiau žynė ir toliau klausinėjusi, kaip vyriškis įsivaizduojąs ateitį, ką norįs veikti, ar, parduodamas šį verslą, nepakenksiąs kokiems nors kitiems ateities planams?.. Moteris liepė svetimšaliui stropiai apmąstyti įvairiai susiklostyti galinčias aplinkybes, numatyti kiekvieną savo žingsnį ir pasekmes, kurias jie gali sukelti. Maxui reikėjo neišleisti iš akių nė menkiausios detalės ir kuo ryškiau įsivaizduoti, kaip koks sumanymas rutuliosis ir kaip galų gale gyvuos visas jo ateities pasaulėlis.
Ateitį galima sugalvoti
Trumpai tariant, kahunė privertė M. Longą vaizduotės akimis „aiškiai pamatyti“ savo būsimą gyvenimą. Pasirodo, padaryti tai kokybiškai – su garsais, kvapais, apšvietimu ir veiksmu – tikrai nelengva! Jau gerokai vėliau amerikietis išsiaiškino, kad šis gerai pasvertų minčių ir vaizduotės magijos rezginys buvo reikalingas parengti „maldai“, kurią bus galima pasiųsti Aukščiausiajai Savasčiai.
Pasak hunos žynių, žmonės pernelyg dažnai aukščiausiajai sielai vietoj maldos nusiunčia prieštaringų troškimų, planų, baimių ir vilčių kratinį. Kartais mes norime vieno, paskui – jau ko kito. O kadangi ateitį Aukščiausioji Savastis kuria iš mūsų minčių, perimamų mums miegant, nenuostabu, kad dažnai ateitis pasirodo kaip bet kaip sulipusių atsitiktinių faktų mozaika. Tik tas, kuris aiškiai žino, ko nori, ir siekia, kuris kantriai laikosi savo svajonės, gali pateikti Aukščiausiajai Savasčiai tikslų troškimo vaizdinį, pagal kurį dieviškoji sąmonė ir sukurs jam ateitį.
Beje, kahunė išsiaiškino, ar pagalbos ieškantis amerikietis nėra ko nors nuskriaudęs ar kam nors pakenkęs, kas irgi galėtų užblokuoti priėjimą prie Aukščiausiosios Savasties. Dar ji paliepė M. Longui tris dienas pasninkauti ir vietoj aukos suruošti kam nors kokią dovaną, kuri finansiškai nesužlugdytų jo, bet būtų gerokai juntama. Kai šis įvykdė visus paliepimus, kahunė sudėjo jam skirtą „maldą“. Jis prisimena tą minutę: sėdėjo kaip užhipnotizuotas, visiškai nugalėtas įtaigos, sklindančios iš kiekvieno žynės tariamo žodžio.
M. Longui atitokus, ji paliepė viską užrašyti popieriaus lape, mat jo konkurentas mėgsta, kad viskas būtų užfiksuota popieriuje. Paskui amerikietis turėjo sulaukti kito antradienio ir nueiti pas potencialų pirkėją lygiai antrą valandą popiet, kai tas sėdės nieko neveikdamas, ir padėti prieš jį raštu išdėstytą pasiūlymą. Dar svarbu ramiai ištarti: „Prašau susipažinti. Grįšiu po dešimties minučių.“ Kahunė patikino M. Longą, kad grįžęs išgirs, kad parduotuvė jau nupirkta.
Gyvenime šilto ir šalto mačiusiam M. Longui visa tai atrodė kaip kvailoka pasaka, bet prarasti jau nebuvo ką, tad jis tiksliai įvykdė žynės nurodymus ir išgirdo konkurento sutikimą. Taigi M. Longas pardavė savo parduotuvę, grįžo į tėvynę ir parašė kelias knygas apie kahunų magiją.
Paprasto žmogaus stebuklai
Visada kelias į sėkmę būna labai siauras ir status. Jei ryžtatės juo eiti, senųjų kahunų patarimu pirmiausia būtina:
♦ aiškiai žinoti, ko norite;
♦ karštai tikėti, kad tai pasieksite;
♦ ir nors šio to imtis tikslui pasiekti.
Banaliausi patarimai? Tiesa. Tačiau tie dalykai padeda pajusti ir priimti save tokius, kokie esame, neišsibarstyti, galiausiai, išsaugoti savo vertės pojūtį ir, ištikus nesėkmei, nepulti atsiprašinėti už tai, kad apskritai gyvename.
