Nuo mažens jaučia aistrą sendaikčiams
Jurgitos meilė sendaikčiams gimė dar vaikystėje, kai dėl nepritekliaus ji visada padėdavo tėvams remontuoti, perdažyti baldus. Kadangi tėvai mergaitei leido laisvai stumdyti daiktus, ji vis ką nors keisdavo savo kambaryje, kuriame bandė sukurti jaukią ir šiltą atmosferą.
„10 klasėje pirmą kartą į rankas pakliuvo lenkiškas interjero žurnalas. Aš taip užsidegiau, pajaučiau tokią aistrą... Pradėjau galvoti, ką galiu padaryti iš to, ką turiu, – prisimena Jurgita. – Nuo vaikystės buvau meniška, turėjau lakią fantaziją, bet tėvai stengėsi tai numušti. Mama norėjo, kad būčiau buhalterė arba auditorė.“
Dabar, kai jau yra suaugusi, dalį kitiems nebereikalingų daiktų Jurgita nusiperka, o dalį randa išmestų, tad juos parsineša, įdėdama daug meilės, atnaujina ir randa vietą namie.
„Kartais surenku tai, kas būna palikta kaime. Pavyzdžiui, dar neparsitempiau kriauklės, kuri guli špižinė, bet ji nereali, geros būklės. Mėgstu ieškoti informacijos, kaip reikia atnaujinti, manęs visai negąsdina rūdys.
Kartą už 5 eurus nusipirkau 1990-ųjų fotelį. Internete atrodė neblogai, tad tik atvažiavusi pamačiau, kokio jis dydžio – su tėčiu net atsisėdome. Bet galiausiai pasakiau jam, kad susitvarkysime, tegul tik kiša kaip nors į golfą.
Turiu sukaupusi labai daug interjero žurnalų, kuriuos parsivežu net iš užsienio. Nė viena lentyna neatlaikytų jų taip, kaip atlaiko mano senovinė patalynės spintelė. Ji net neįlinko! O jos pačios neįmanoma atkelti, vos užtempiau namo“, – pasakoja Jurgita.
Jurgitos namuose vyrauja balansas – moteris be problemų gali įsigyti IKEA spintą, o dukrai surasti senovinę, metalinę princesišką lovą, kadangi būtent tokios ji buvo užsimaniusi.
„Myliu šitą parduotuvę dėl smulkių daiktų, kuriuos galiu persidaryti sau. Turiu jų lovą, spintų, bet kokybė prasta. Mane tai liūdina, nes baldo gyvenimo trukmė yra itin trumpa“, – neslepia vilnietė.
Iš pradžių man būdavo taip gėda... Pasižymėdavau, kur mačiau daiktą, ir eidavau naktį apsidairiusi, ar visi miega.
Jurgita pripažįsta nemėgstanti pastarųjų tendencijų, kai žmonės savo interjerus kuria itin tvarkingus, primenančius parodinius namus, kuriuose nėra jokios gyvybės.
„Nemėgstu vieno gryno stiliaus – man atrodo, nuo jo turėtų truputį pykinti. Pas mus žmonės labai mėgsta nulaižytus interjerus, – svarsto Jurgita. – Man patinka, kai matai, kad toje vietoje gyvena žmonės, todėl mėgstu tuos, kurie maišo modernius daiktus su senoviškais.“
Namo nešasi visus patinkančius išmestus daiktus
Augindama šunį, Jurgita kasdien su juo išeina pasivaikščioti, o maršrute visada atsiranda bent keli šiukšlių konteineriai, prie kurių neretai randa paliktų baldų. Moteris yra tokia įgudusi rasti kitiems nebereikalingų gėrybių, kad net žino, kur galima aptikti geriausių daiktų, o kur juos išmeta dažniausiai.
„Visada tempiu šunį, sakau, davai, einam, matau, kad kažkas gražaus guli. O jis, gyvatė, skelbia visam Vilniui, jog parsitempiame daiktą iš šiukšlyno. Loja, laksto aplink, – juokiasi Jurgita. – Iš pradžių man būdavo taip gėda... Pasižymėdavau, kur mačiau daiktą, ir eidavau naktį apsidairiusi, ar visi miega. Tačiau kai kelis kartus man palei nosį gėrybę nutempė konkurentai, nustojau taip elgtis. Dabar, kai pamatau, iš karto imu.“
Su laiku Jurgitos akys įgudo pamatyti gerus daiktus, tad ir, pavyzdžiui, žolėje gulinti šviestuvą ji pastebi iš toli.
„Tą kartą pačiai juokas ėmė, nes kaip raketa nuskridau per gatvę iki jo. Reikia skubėti, nes yra buvę, kai diedukas man prieš akis nusinešė gražų staliuką. Taip nervas suėmė, – šypsosi moteris. – Esu radusi nuostabaus paveikslo reprodukciją. Ėjome su dukra apsipirkti, pamačiau, pasiėmiau, parduotuvėje įsidėjau į pirkinių krepšį ir vaikščiojau su juo.“
Dažniausiai Jurgita prie konteinerių randa išmestus paveikslų rėmus, šviestuvus, kėdes, anksčiau neretai rasdavo ir paliktus indus, kuriuos, moters laimei, buvę šeimininkai gražiai sudėdavo į dėžutes. Jurgita taip džiaugiasi visais randamais daiktais, kad net negali išskirti, kurios gėrybės ją sužavi labiausiai.
„Visi daiktai yra mieli, – tikina vilnietė. – Neseniai parsinešiau lempą – spalva nepatinka, tad perdažysiu. Man labai patinka šviestuvai. Be to, mėgstu staliukus, kartais pasiimu juos vien dėl kojų, nes žinau, kad panaudosiu. Vieną žadu sujungti su kita lentyna ir bus puikus stalas televizoriui.“
Kai gyvenau pirmame bute, daug ko neėmiau, nes gėdijausi.
Anksčiau Jurgita, prieš imdama išmestą daiktą namo, apgalvodavo, ar tikrai jo reikia. Tačiau kelis kartus dėl per ilgų apmąstymų nukentėjusi, šiandien ji iš karto viską griebia.
„Kai gyvenau pirmame bute, daug ko neėmiau, nes gėdijausi, – pasakoja Jurgita. – Vėliau, kol nuspręsdavau, ar man reikia to daikto, jo nebelikdavo. Tada labai sopėdavo širdį.“
Artimieji tokios veiklos nepalaiko
Didžiąją dalį namo parsineštų daiktų Jurgitai tenka atnaujinti, tačiau tai jai yra dar viena mylima veikla. Nors pasitaiko klaidų, moteris su didžiuliu entuziazmu mokosi ir eksperimentuoja. O vienas didžiausių jos įkvėpimų – mėgstamas televizijos kanalas, iš kurio išgirsta daug patarimų.
„Daužto šviestuvo gaubto neimu, nes sakoma, kad jis turi likti ten, kur buvo sudaužtas. Jei gaubtas geras, nieko daugiau nereikia daryti, tik nuplauti. Vis dėlto kitus daiktus dažniausiai reikia palopyti, padažyti. Kaip tik turiu spintelę, kuri labai sunki, graži, tačiau šiek tiek pabraižyta – dar nežinau, ar stipriai prikišti nagus, ar mažiau“, – šypsosi Jurgita.
Kai kuriuos Jurgitai nebereikalingus daiktus priglaudžia ir jos draugai – pavyzdžiui, sukonstruotą batų lentyną dabar perėmė draugė.
„Buvau neįvertinusi, kad mano iš prieglaudos paimtas šuniukas sugrauš visus aukštakulnius. Vaikščiojome, vaikščiojome prie konteinerių, kol galiausiai radome lentyną, buvusią itin populiarią maždaug 1980-aisiais. Parsitempiau namo ir padariau batų paslėptuką. Po kurio laiko batų graužimai baigėsi, o aš vėl galėjau ramiai eiti į darbą“, – juokiasi moteris.
Jurgita juokdamasi sako net nenorinti žinoti, ką jos kaimynai galvoja, kai kaskart pamato moterį namo sugrįžtančią su iš konteinerio paimtais daiktais. Panašios nuomonės laikosi ir Jurgitos artimieji, mat ne visi supranta tokį jos pomėgį.
„Dukra yra sakiusi, kad mano interjero stilius jai nelabai patinka – pati yra baltų atspalvių mėgėja, o pas mane turi būti daug spalvų, ornamentų. Tačiau ji manęs nesigėdija.
Mama galvoja, kad turėčiau užsiimti rimtesniais dalykais nei, kaip ji sako, nesąmonėmis. Ji toks žmogus, kuris išmeta daiktą ir nusiperka naują, nors ir nekokybišką. Daug kartų sakiau jai, kad nereikia taip leisti pinigų, kai baldai yra nekokybiški. Aš iš karto parduotuvėje galiu pasakyti, kas ilgai netarnaus. O mama barasi, sako, kad jei man taip gaila leisti pinigus, gali duoti savų.
Mama galvoja, kad turėčiau užsiimti rimtesniais dalykais nei, kaip ji sako, nesąmonėmis.
Aš labiau kaip tėtis, esu meniškas vaikas – jis mane palaiko ir pats kartkartėmis namo ką nors partempia. Tik tyliai ramiai, nes kitaip gauna velnių nuo mamos.
Kiti šeimos nariai žiūri šiek tiek pašaipiai, tačiau turiu didelį palaikymą iš sesers ir draugų. Jie sako, kad aš įkvepiu, kažkas ir mūza yra pavadinęs“, – pasakoja Jurgita.
Taip gyvendama Jurgita nemažai sutaupo, kadangi retai perka naujus baldus, o pinigų išleidžia tik norėdama atnaujinti reikalingas priemones. Moteris pripažįsta pagalvojanti, kad ateityje galbūt kai kuriuos antram gyvenimui prikeltus daiktus pabandys ir parduoti.
„Esu susimeistravusi spintą koridoriuje – jei būčiau kvietusi darbininką, turbūt be 2 tūkst. eurų nebūčiau išsisukusi. O dabar su visomis priemonėmis įsitekau į 200 eurų“, – džiaugiasi vilnietė.
Panašia veikla užsiimantiems naujokams Jurgita pataria atverti širdį ir skatina suprasti daiktus, kurie guli šalia konteinerių.
„Jie nėra šiukšlės. Šalia konteinerių stovintys daiktai verkia, man atrodo, jiems skauda, kad juos išmetė, – įsitikinusi Jurgita. – Kituose namuose jie atgyja ir, jei reikia, patys randa sau vietą.“
