„Jūs įsivaizduojate, pas mane atvažiuoja ir kauniečiai! Aplanko Vilniuje giminaičius ir užsuka į Justiniškes, į Kristinos gėlyną“, – džiaugsmingai pokalbį pradeda vilnietė.
To nesenkančio pozityvo ir energijos Kristina semiasi būtent iš savo gėlių. Kaip pati sako, net ir išėjus į pensiją, ji dar neturėjo laiko pasenti, sulėtėti ar prisėsti ant suoliuko paburbėti – visą laiką ji besišypsodama sukasi tarp savo spalvingų gėlių, belaukdama naujų praeivių.
Tuo metu mūsų kieme buvo baisūs šabakštynai… Tad paėmiau kastuvą, grėblį ir pradėjau tvarkyti.
„Man tai ne darbas, o kūryba. Kai ją mato tiek žmonių, tai mane skatina dar labiau stengtis. Kad jūs žinotumėte, kiek aš gaunu komplimentų, kiek daug sutinku žmonių, su jais bendrauju – visa tai man suteikia jėgų“, – šypsosi K.Šeniauskienė.
Nusibodo šabakštynai po langais
Prieš 11 metų, artėjant pensijai, Kristina ėmė ieškoti veiklų, kurios jai neleistų nuobodžiauti ir likus be darbo. Jau kurį laiką stebėjusi, kaip uoliai savo sode sukasi brolienė Roma, vilnietė į tai pažiūrėjo kaip į iššūkį: „O ką, ir aš negaliu?“
„Mane vis imdavo pavydas, kokius gražius gėlynus ji kuria… Galvoju: tai ir aš pas save po langais padarysiu tokį grožį kaip pas ją. Tuo metu mūsų kieme buvo baisūs šabakštynai, žmonės vedžiojo šunis, kurie pridergdavo ten… Tad paėmiau kastuvą, grėblį ir pradėjau tvarkyti“, – pasakoja Kristina.
Vilnietė juokiasi, kad per visą gyvenimą tai buvo pirmas kartas, kai ji prisilietė prie žemės darbų. Iki tol ji niekada nebuvo bandžiusi sodinti gėlių ar krūmelių – sako, galėjusi aukštyn kojomis pasodinti ir nebūtų mačiusi skirtumo. Iki pensijos Kristina dirbo su drabužiais – juos kūrė ir siuvo.
„Tiesiog pasodinti lysvę man buvo neįdomu. Pas brolienę darželyje buvo dar įkomponuoti akmenys – galvoju, man irgi jų reikia, bet iš kur gauti? Pradėjau vaikščioti aplink rajoną, žiūrėti, kur statomos parduotuvės, kasinėjama. Priėjusi prie darbininkų paprašiau, kad man akmenis atiduotų. Atvažiavau su karučiu ir po truputį juos parsigabenau į savo kiemą. Kai akmenų pritrūko – kiti darbininkai privežė jų net su traktoriumi“, – sako ji.
O ir namo kaimynai pagalbos ranką ištiesė – Kristinos sodui vandenį iš rūsio atitiesė, iki šiol praeidami senjorę komplimentais apipila.
„Taip po truputį, po truputį tas grožis ėmė kurtis. Dabar visiems smagiau čia gyventi, kai grįžus namo kaskart pamatai gražų kiemą. Be to, juk gėlytės ne bet kaip susodintos, tai jau galima vadinti dizainerio darbu, kūryba“, – šypsosi ji.
Kasmet gėlynas tik gražyn
Negana to, Kristina ant laurų neužmigo – kiekvienais metais jos gėlynas vis keičiasi, darosi vis įspūdingesnis.
„Praėjusiais metais sugalvojau, kad kiemas turi plėstis ne tik į ilgį, bet ir į viršų. Tai sukūriau trijų aukštų gėlių tortą!“ – pasakoja ji.
Pasak vilnietės, naujos idėjos jai gimsta tiesiog stebint praeivių reakcijas. „Geriu namuose kavą, matau, kad žmonės sustoja apžiūrėti, ir galvoju: „Aha, jums patinka? Tai aš dar gražiau padarysiu! Dar išradingiau!“
Ir, kaip pati sako, visos pensijos gėlių sode nepalieka: „Žinokit, nebrangu. Tik trąšų reikia nusipirkti, purškalų nuo kenkėjų, ir tiek. Aš juk beveik viską pati auginu, kartais dalijamės sėklomis su kitomis moteriškėmis ir užtenka!“
Kieme kasdien praleidžia 5–6 valandas
Kristina toli gražu nėra iš tų pensininkų, kurie visą dieną praleidžia prie televizoriaus ekrano ar kieme ant suoliuko. Kaip pati juokiasi, jai nėra laiko burbėti su kitomis senjorėmis.
„Visos kaimynės ateina pasigrožėti mano sodu, negaili gražių žodžių! Dar ir klausia, kodėl neprisėdu su jomis pasikalbėti. Bet aš neturiu kada! Aš užimta! Man reikalingas judėjimas. Jei užsisėdžiu, pradeda skaudėti nugarą, sąnarius. Bet vos išėjus į lauką, viskas dingsta. Todėl prie televizoriaus atsisėdu tik vakare, kai jau būnu pavargusi“, – juokiasi ji.
Tad jei kada sugalvosite atvykti savo akimis išvysti Kristinos sodo, greičiausiai ir ją pačią čia sutiksite. Savo gėlyne vilnietė pluša kiekvieną dieną ir ne po vieną valandą.
„Mano gėlyne piktžolės net nespėja užaugti, – juokiasi ji. – Bet vis tiek atsiranda darbų, praleidžiu čia kasdien po 5–6 valandas.“
Anot jos, grąža, kurią gauna pasodinusi gėles, yra tiesiog neįkainojama. Būtent ji ir verčia toliau stengtis ir nesustoti.
„Gėlės, praeiviai, komplimentai man suteikia jėgų. Aš noriu būti dar geresnė, dar išradingiau pasodinti! Mano širdis taip džiaugiasi... Aš vis pakalbinu atėjusius žmones, jie man sako, kad pamatę internete nuotraukas, atvažiavo specialiai pažiūrėti savomis akimis. Ateina iš aplinkinių rajonų su vaikais, fotosesijas čia rengia… Aš net neįsivaizdavau, kad taip bus!“ – džiaugiasi ji.
Žiemą darbai nesibaigia
Nors, palyginti su vasara, žiema Kristinos gyvenime būna ramiausias laikas, kieme ji sukasi net ir per šalčiausius mėnesius.
„Ypač šią žiemą, sausio mėnesį lauke juk buvo +10 laipsnių, tai lauke galėjau toliau savo tortus kepti! O šiaip – nuo savo gėlyno sniegą valau, rudenį – lapus surenku. Tikrai yra ką veikti“, – juokiasi ji.
Per 11 metų jai kieme suktis dar nė kiek nepabodo. Anaiptol, kasmet darosi tik įdomiau.
Mano gėlyne piktžolės net nespėja užaugti.
„Kuo toliau, tuo įdomiau darosi. Įdomu, kaip augalai auga, kaip skleidžiasi. Jau bet kaip nesodinu, jau žinau, kas kaip auga. Per tuos 11 metų tapau landšafto dizainere! Dabar žinau, kokioje žemėje kokios gėlės auga, koks pH turi būti…“ – šypsosi K.Šeniauskienė.
Be to, Kristinos gėlynas įvertintas ne tik pravažiuojančių žmonių komplimentais, bet ir konkursuose. Prieš 8 metus senjorė pradėjo aktyviai juose dalyvauti ir skinti prizines vietas.
„Daug kartų dalyvavau konkursuose, laimėjau tokius kaip „Metų kaimynas 2017“, „Metų kaimynas 2018“, „Žydintis Vilnius“, buvau įvertinta ir Vilniaus merų“, – 15min džiaugėsi K.Šeniauskienė.
Daugiau tokių pozityvių istorijų rasite naujoje 15min rubrikoje amžėjantiems žmonėms TU ESI AŠ.
