Verslo idėją – įkurti vakarietiškus globos namus, kurie būtų prieinami ir kokybiški – bažnyčioje išsigryninęs, pašnekovas savo pašaukimu ir šiandien neabejoja.
Sovietmečiu buvusią universalinę parduotuvę naujam gyvenimui prikėlęs verslininkas Švenčionių rajone įkūrė vietą, kur savo dienas leidžia senoliai.
„Artimiesiems emigruojant, o visuomenei ir toliau sparčiai senėjant pagyvenusiems žmonėms reikia saugios ir patikimos užuovėjos“, – savo pašaukimu neabejoja jau ketvirtus metus Adutiškio globos namams vadovaujantis Žydrūnas Eimutis (41 m.).
Anksčiau statybų, kavinių ir prekybos versluose sukęsis, gerąją vakarietišką patirtį JAV ir Didžiojoje Britanijoje sugėręs verslininkas įgyvendinti savo svajonės grįžo į Lietuvą.
Pigesnius ir kokybiškesnius senelių namus lietuviams įkūręs Ž.Eimutis 15min patikino, kad jam ši veikla daugiau nei verslas.
„Man tai – gyvenimo būdas, socialinė atsakomybė ir stimulas, kasryt įveikti automobiliu 100 kilometrų atstumą, skiriantį Vilnių ir Adutiškį.
Jaukus, su gražia bažnyčia ir supančia gamta atvykstančius pasitinkantis Lietuvos ir Baltarusijos pasienio miestelis iškart pelno simpatijas.
Dar mokykliniame suole apie nuosavą verslą svajojęs Ž.Eimutis sako, kad senelių namų statybos sutapo su jo paties, kaip asmenybės, atgimimu po patirto bankroto, šeimos griūties ir užklupusios depresijos.
– Lietuvoje gajus požiūris, kad senus žmones į prieglaudas atiduoda tik blogi vaikai, o geri jais rūpinasi patys, kad ir kas benutiktų... Vien dėl šio momento verslo pradžia, matyt, nebuvo lengva?
– Jei įdėmiau patyrinėtumėte, kaip dažnai vaikai aplanko atskirai gyvenančius tėvus, pamatytumėte, kad ne dažniau nei kartą per mėnesį. Būtent tai matome ir Adutiškio senelių namuose (gal tik pradžioje lanko dažniau, nes būgštauja, ar patikėjo juos į geras rankas, o tuo įsitikinus vizitai suretėja).
Labai stiprų palaikymą jaučiu iš tėvų: jie neleidžia palūžti sunkesniais momentais.
Skirtumas tas, kad mūsų gyventojai džiaugiasi pilnaverčiu asmeniniu gyvenimu, draugiška aplinka, bendraamžiais, bendravimu su jais. O ne namuose vieniši ir užmiršti vaikų laukia.
Matyt, iš sovietmečio atėjęs palikimas, kad anksčiau senelių namai buvo išties baisios būklės ir daliai senų žmonių tapdavo paskutine stotele. Dabar šios įstaigos, o ypač privačios, visai kitokios: žmonės čia gali maloniai leisti laiką, džiaugtis gyvenimu ir žinoti, kad jais bus tinkamai pasirūpinta.
Dažnai dėl intensyvių darbų artimieji negali tinkamai pasirūpinti senais tėvais ištisą parą, o mūsų slaugytojai tą daro kasdien. Esame matę, kaip pas mus patenka visai suvargęs žmogus, o po kelių savaičių kvalifikuoto rūpesčio atsigauna akyse, tampa energingesnis ir linksmesnis.
– Kiek tiesos, kad idėja apie senelių namus jums gimė maldos namuose?
– Bažnyčioje medituojant ir žiūrint į altorių man kilo mintis, kad reikia Lietuvoje įkurti didelius, gerus ir nebrangius senelių namus. Toliau visiškai atsitiktinai įsigijau pastatą Adutiškio miestelyje.
Iki tol jis stovėjo apleistas. Vaizdas buvo toks, tarsi manęs visus tuos metus laukė. Trejus metus stengiausi išsikeltą misiją įgyvendinti. Vadinu tai ne darbu, o misija. Ankstesniuose versluose buvo svarbu tik pinigai, prekyba, verslo aspektai, o dabar ir pačiam po išgyventos depresijos tai prilygo atsispyrimui nuo dugno. Pasikeitus požiūriui į vertybes gimė senelių namai.
– Užsiminėte, kad stipriausi jūsų palaikytojai ir rėmėjai, kuriant Adutiškio senelių namus, buvo tėvai. Kokių reakcijų sulaukėte iš aplinkinių?
– Ankstesni mano verslai nepasižymėjo socialiniu aspektu, todėl daugelis domėjosi, kad man nutiko? Kodėl toks radikalus posūkis? Senelių globos namų nepavadinsi verslu, man tai kur kas daugiau. Šiandien džiaugiamės, kad pavyksta išsilaikyti. Pats juos kurdamas jaučiuosi gyvenantis pilnavertišką gyvenimą, tas jausmas iki šiol mane veda.
– Kokius tikslus sau keliate, kaip šios įstaigos vadovas?
– Užgimus senelių namų idėjai daug panašių įstaigų apžiūrėjau užsienyje: Amerikoje, Anglijoje. Palyginęs jas su tuo, ką turime Lietuvoje, pašiurpau. Mano siekis, kad ir Lietuvos seneliai jaustųsi pilnaverčiai: smagiai gyventų, skaniai valgytų, jaustųsi prižiūrėti ir už tai nereikėtų brangiai mokėti.
– Kiek pinigų žmogui reikia norint pas jus pakliūti?
– Jei žmogus neturi pinigų, turto ar artimųjų, vienas iš kelių yra eiti į savivaldybę ir rašyti prašymą. Kai kurių mūsų globotinių pensijos nesiekia nė trijų šimtų eurų. Iki šiol susiduriame su seneliais, galvojančiais, kad jų pensijos per mažos patekti pas mus.
Bet taip nėra. Išties žmogui tereikia kreiptis į savivaldybę, parašyti prašymą ir jame nurodyti, į kokią įstaigą nori papulti. Jei ta įstaiga atitinka savivaldybės kainų normatyvą, ji privalo rašyti siuntimą.
Įprastai iš žmogaus paimama aštuoniasdešimt procentų jo pensijos, o likusią sumos dalį apmoka valstybė. Kai kada vienišiems seneliams šiuos klausimus spręsti padedame ir mes.
– Kokius mokslus esate baigęs pats? Kiek jie prisideda prie jūsų šiandieninės veiklos?
– Su medicina ir slauga sąsajų neturiu, aš studijavęs tarptautinį verslą. Įkūręs senelių namus, galima sakyti, adaptuojuosi prie šios srities. Pagrindinis mano rūpestis – vadyba ir darbas su personalu, o reikiamus specialistus: šeimos gydytojus, slaugytojus, tiesiogiai dirbančius su seneliais, samdau.
– Iš kur pats „atsinešėte” suvokimą, ko reikia oriai senatvei?
– Mano močiutė aštuonerius metus iki mirties gyveno „ant patalo“. Šeimoje matėme šią situaciją iš labai arti. Taigi, labai gerai išmanau, kokie iššūkiai laukia ir paties žmogaus, ir jo artimųjų tokioje situacijoje.
Taip pat labai aiškiai suvokiu, kad kokybiškai prižiūrėti seno žmogaus namuose neįmanoma. Žinoma, užbėga anūkai pašnekinti, vaikai atsitraukę nuo darbų sauskelnes pakeičia, patvarko kiek, bet ir tiek. O daugiau buvimas vienumoje.
Nesulyginsi to su tinkamai organizuota globa, kur visada aplink yra bendraminčių, gydytojų ir slaugytojų, reaguojančių į skausmą momentaliai, taigi, žmogui nereikia laukti ir kankintis.
Šiuo metu mūsų globoje – ir judrūs, ir sveiki, ir tie, kuriems jau reikalingas lovos režimas. Gal jų kūnas jau negali gyventi taip, kaip jie norėtų, bet jie ir toliau dalyvauja gyvenime, nėra atskirti vienumoje.
Gal jų kūnas jau negali gyventi taip, kaip jie norėtų, bet jie ir toliau dalyvauja gyvenime, nėra atskirti vienumoje.
– Ką atsakote tiems, kurie ir toliau nelinkę tikėti jūsų senelių namų misija, o „rogučių į mišką” bijo labiau nei vienatvės namuose?
– Gyvas ir sveikas senolis yra mūsų pajamų ir išgyvenimo nešėjas, Tad, kuo ilgiau jis gyvens, tuo didesnė nauda bus.
Gadinti žmogus sveikatą ar paankstinti jo mirtį, na… ne tik nesuvokiama, bet ir nuostolinga būtų. Mūsų įstaigos tikslas – kuo sveikesnis, linksmesnis ir ilgiau gyvenantis žmogus.
O, jei išgirsčiau, kad kuris slaugytojas pakenkė senelių namų gyventojui, jis netektų darbo mūsų įstaigoje.
– Karantino metai buvo sunkūs mums visiems. Bet seneliams, negalintiems pamatyti artimųjų, matyt, ypač?
– Ilgėdamiesi artimųjų įdiegėme komunikavimo priemones su ekranais ir į jų gyvenimą. Per viberį, per videoskambučius seneliai bendrauja su artimaisiais. Visi vizitai apriboti, o daugiau niekas labai nepasikeitė.
– Papasakokite, prašau, kiek daugiau apie jūsų namų gyventojų dienotvarkę?
– Tik pusryčiai ir pietūs seneliams nustatytu metu, kur gali pasirinkti kasdien iš kelių patiekalų (gaminami jie mūsų virėjų). Pats apie penkiolika metų pradirbau maitinimo srityje, tai man šis momentas vienas iš pagrindinių.
Nebijau sakyti, kad mūsų maitinimas vienas geriausių Lietuvoje. O daugiau – visiškai laisvas laikas, taigi, kas sporto salėje, kas masažuose ar rankdarbiuose, kas pasivaikščiojimuose. Moterys dažnai ir grožio savaites surengia: plaukus, nagus dažosi, o paskui pasipuošusios vakarieniauti eina.
– Į buities darbus jų neįtraukiate?
– Buitis jiems išties nėra labai aktuali: personalas aptarnauja. Kita vertus, su amžiumi žmonės kiek aptingsta tvarkytis, o jei dar yra, kas tuo už juos pasirūpina...
Vasarą planavome jiems ir lauko darželį įrengti, kad galėtų sodinukus ar gėlynus prižiūrėti, bet norinčių daug neatsirado. Jiems kur kas patraukliau ant suoliuko įsitaisius stebėti, kaip personalas ravi.
Gal sveikata nebe ta, o gal ir tingulys su amžiumi ateina? Bet didžiausioms metų šventėms ruošiasi mielai: ir verbas, ir kalėdinius vainikus kuria. O vakarais – vėlgi, kas kaip nori. Kiekvienas savo kambariuose žiūri televizorių ar skaito, jei yra noro, gali ir panaktinėti.
Adutiškio senelių namai yra smulkiojo verslo įmonių projekto „Kiekvienas gali“ bendruomenės narė.
Ši bendruomenė palaiko smulkųjį verslą, rūpinasi jo vardo žinomumo sklaida, dalijasi gerąja patirtimi ir sėkmės istorijomis.
