Jaunoji karta į detektyvus žiūri įtariai
Iki 1990-ujų, kol buvo milicija, O.Rimanas dirbo kriminalinėje paieškoje, vėliau – persikėlė į kriminalinę policiją. Šioje srityje iš viso sukaupęs 27-erius metus darbo stažo, jis išėjo į pareigūno pensiją. Tačiau ilgai be darbo sėdėti negalėjo – po kurio laiko kilo mintis tapti privačiu detektyvu, kurių šiandien Lietuvoje yra vos 20.
„Darbas kriminalinėje policijoje yra labai panašus į privataus detektyvo. Vis dėlto eilė klientų nelaukia – jei būtų poreikis, gal ir detektyvų būtų daugiau. Dažniausiai klientai ateina, kai reikia padėti išspręsti problemas ir kiti to padaryti negali.
Pavyzdžiui, verslai mūsų paslaugas perka prevenciškai, kai nori patikrinti patalpas, ar nėra neteisėtai įrengta blakių. Darbas ne toks, koks vaizduojamas knygose: nėra šaudymo, bėgiojimo. Viskas paprasčiau, žemiškiau“, – šypsosi O.Rimanas.
Privatus detektyvas klientų skambučių sulaukia ne kasdien – būna, kad per savaitę nepaskambina nė vienas žmogus. Sunkumų kelia ir karantinas, kadangi darbui reikalingas gyvas bendravimas, klientai apie savo problemas telefonu kalbėti nenori.
„Prieš kelias dienas sulaukiau 3–4 skambučių – jau intensyvu. Per pavasario karantiną klientų buvo beveik nulis. Dabar, kai žmonės jau šiek tiek prie situacijos priprato, kartais, laikydamiesi atstumo, pasikalbėti susitinkame lauke, tačiau didelio intensyvumo nėra. Normaliu laikotarpiu, kai nėra pandemijos, kasdien sprendžiame problemas, darbo visada yra“, – teigia O.Rimanas.
Anot O.Rimano, detektyvų paslaugų kaina nėra itin didelė, todėl į juos su prašymais kreipiasi patys įvairiausi žmonės.
„Pavyzdžiui, kartais tėvams padedame išsiaiškinti, ar jų atžalos vartoja narkotikus, kai tėvai pastebi, kad vaikai nebenakvoja namie, susideda su blogomis kompanijomis, ir dėl to kyla įtarimų. Tuomet atliekame narkotinių medžiagų testą, kurį galime padaryti be tiriamo žmogaus.
Nuo daiktų, kuriuos paauglys laikė rankose, pavyzdžiui, kompiuterio pelės, telefono dėklo, specialiu būdu nuimame mikrodaleles ir nustatome, ar jose yra narkotinių medžiagų likučių. Jeigu yra, dažniausiai tai būna marihuana. Tokia paslauga kainuoja apie 100 eurų ir yra viena iš pigiausių. Kitos vidutiniškai kainuoja apie 300 eurų ir daugiau“, – sako privatus detektyvas.
Kartais tėvams padedame išsiaiškinti, ar jų atžalos vartoja narkotikus. Tai galime padaryti be tiriamo žmogaus.
O.Rimano komandoje dirba penki detektyvai, iš kurių keli – ne Vilniuje: vienas gyvena Kaune, o kitas darbuojasi Šilalėje. Atsitikus problemai tame regione, sostinėje esantys detektyvai įprastai ten nevyksta ir reikalą spręsti palieka kolegoms.
Nors kitose šalyse, pavyzdžiui, JAV, detektyvai yra dešinioji policijos ranka, Lietuvoje situacija kitokia. Dažniausiai policija bendradarbiauti su privačiais detektyvais noro nerodo, todėl, jeigu reikia, iniciatyvos su kolegomis imasi O.Rimanas.
„Pavyzdžiui, į mus vienas vyras kreipėsi, kai pirkdamas automobilį, susidūrė su sukčiavimu. Jis paprašė padėti surinkti informacijos ir bendradarbiauti su policija. Mūsų iniciatyva policijoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o toliau darbų ėmėsi pati policija. Su ja dažniausiai bendradarbiaujame ne dėl nužudymų ar vagysčių, o dėl sukčiavimo atvejų“, – sako O.Rimanas.
Privatus detektyvas problemas sprendžia bet kuriuo paros metu – jeigu reikia, dirba ir dienomis, ir naktimis. Vis dėlto yra nustatytos darbo valandos tam, kad klientai žinotų, kada gali kreiptis.
Ne visada gali suteikti pagalbą
Dažniausiai žmonės į detektyvus kreipiasi, kai nesulaukia pagalbos iš institucijų. Anot O.Rimano, jie gali imtis rutininių darbų, kuriuos policija dažnai pastato į laukiančiųjų eilę. Vis dėlto detektyvas pripažįsta, kad paslaugas suteikti gali ne visiems.
„Būna vagysčių, kai žmonės parašo pareiškimą ir mato, kad policija neapklausia kaimynų, nenustatinėja kelių, pro kuriuos galėjo vagys atvažiuoti – beveik nesiima jokių darbų. Tada žmonės kreipiasi į mus, kad padėtume ištirti atvejį.
Tais atvejais, kai dingsta žmogus, mes visgi neturime tokių galimybių, kokias turi policija. Negalime pagal telefoną nustatyti, kur paskutinį kartą buvo asmuo, patikrinti kamerų, tačiau galime apklausti gyventojus“, – aiškina detektyvas.
Kreipiasi ir įmonės dėl kandidatuojančių darbuotojų
Kai reikia imtis gražių paieškų, kaip jas vadina pats O.Rimanas, detektyvas kreipiasi į archyvus, apklausia žmones, ieško informacijos internete. Tačiau ne visada taip lengva rasti siūlo galą, už kurio, narpliojant istoriją, būtų lengva užsikabinti. Kartais dėl informacijos trūkumo paslaugos klientui suteikti apskritai negali.
„Praeitais metais buvo atvejis, kai į mus iš Kanados kreipėsi privatus paveldėjimo bylų tyrėjas, ir pranešė, kad mirė senyvo amžiaus lietuvis, neturintis ten jokių šeimos narių, o liko turto. Jis norėjo nustatyti, ar Lietuvoje yra likusių tolimų giminaičių, palikuonių, kuriems būtų galima pasiūlyti pinigus. Bendravome su miestelio bendruomene, muziejais, ieškojome ką nors žinančių žmonių.
O kartais scenarijus būna kaip iš knygų, kai informacijos yra keli trupiniai. Prašome kliento prisiminti kuo daugiau detalių, kurias galėtume panaudoti, tačiau pasitaiko atvejų, kai žmogus nieko nežino, o sužinoti nori. Mes stebukladariai, bet ne tokie, kad pakaktų pamojuoti burtų lazdele ir viskas paaiškėtų. Daug kas priklauso nuo sėkmės ir Dievo pagalbos“, – pripažįsta O.Rimanas, pridurdamas, kad tyrimas trukti gali nuo kelių dienų iki metų ar net daugiau.
Kartais scenarijus būna kaip iš knygų, kai informacijos yra keli trupiniai.
O.Rimanas sako, kad paslaugas teikti juridiniams, o ne fiziniams asmenims yra paprasčiau dėl mažesnės rizikos pažeisti asmens privatumą. Detektyvas prisimena atvejį, kai įmonės prašymu tikrino žmogų, kandidatuojantį į vyr. finansininko pareigas.
„Žmogus kandidatavo neturėdamas rekomendacijų, todėl įmonė norėjo giliau patikrinti. Kandidatas sutiko, kad mes, trečioji šalis, išnagrinėtumėme jo kandidatūrą. Proceso metu nustatėme, jog jis savo CV nenurodė kelių bankrutavusių darboviečių, o darbdaviai, su kuriais bendravome, paminėjo, kad asmuo nemoka dirbti su žmonėmis, kolektyve tvyrojo prasta atmosfera. Tyrimo dėka įmonė nusprendė kandidato nepriimti“, – prisimena O.Rimanas.
Anot detektyvo, visgi pačios situacijos versle dažniausiai būna keblesnės. Todėl O.Rimanas ne visada apsiima jas spręsti.
„Pavyzdžiui, iš įmonės nuteka informacija, visi apie tai žino, bet neaišku, kas tas kurmis, kuris išneša ją konkurentams. Kitas atvejis, neseniai nutikęs Kaune, kai iš įmonės dingdavo pinigai. Teikdami paslaugą, padėjome nustatyti, kad tą darė patikimas, aktyvus, daug metų dirbęs darbuotojas. Rebusą spręsti lengviau, kai aktyviai bendradarbiauja vadovas“, – aiškina O.Rimanas.
Neištikimybę įrodyti sunku
Su keblesne situacija susiduriama tikrinant fizinius asmenis, kadangi žymiai padidėja rizika pažeisti žmogaus privatumą. Dažniausiai su tuo susiduriama, kai tenka aiškintis, ar vienas iš sutuoktinių yra neištikimas.
„Kai dirbau policijoje, neįsivaizdavau, kad ateityje teks landžioti po tokius nešvarius rūbus. Tam, kad įrodytum neištikimybę, į teismą įrodymus reikia atnešti kaip ant delno. Policija ir antstoliai tokioje situacijoje nepadės, advokatas gali tik surašyti dokumentus bei ginti teisme, o pats žmogus įrodymų surinkti negali, todėl prašo mūsų pagalbos. Neištikimybės įrodymus rinkti sunku.
Pavyzdžiui, jei matome, kad žmonos automobilis nakvoja ne ten, kur turėtų, galima kreiptis į antstolius, jog jie konstatuotų, kad automobilio stovėjimo vieta yra ne ten, kur žmogaus namai. Tai yra netiesioginis įrodymas, jog asmuo naktį praleidžia kitoje vietoje, tačiau to neužtenka. Lietuvoje teismų pozicija dėl neištikimybės įrodymo yra kritiška – jų manymu, beveik visada kaltos yra abi pusės“, – aiškina privatus detektyvas.
Jei matome, kad žmonos automobilis nakvoja ne ten, kur turėtų, galima kreiptis į antstolius, jog jie konstatuotų, kad automobilio stovėjimo vieta yra ne ten, kur žmogaus namai.
Anot O.Rimano, surasti sprendimų dėl privatumo apsaugos taisyklių dažnai padeda kūryba. Be jos, remiantis įstatymais, sutuoktiniui padėti surinkti įrodymus dėl neištikimybės būtų kone neįmanoma.
„Pagal įstatymą, mes turėtume perspėti vyrą, kuris yra neištikimas, sakydami: „Klausyk, mes, detektyvai, tavo žmonos prašymu apie tave rinksime informaciją dėl tavo neištikimybės, ar sutinki?“. Kitaip rinkti duomenų negalima. Kur logika? Tada prasideda kūryba. Jeigu žmogus yra viešoje vietoje, mes fotografuojame ne jį, o medį už nugaros, manydami, kad asmuo į objektyvą pateko atsitiktinai. Rizikos pilna“, – neslepia O.Rimanas, pridurdamas, jog yra pasitaikę atvejų, kai žmogus pastebi, kad apie jį renkama informacija.
Prašė surasti mokyklos laikų meilę, patikrinti būsimą žmoną
Kartais O.Rimanas savo darbe sulaukia ir keistų prašymų. „Dažnai žmonės, kurių psichika nelabai adekvati, bando per mus išspręsti savo įsivaizduojamas problemas, todėl kartais tai labai apsunkina darbą.
Kartą klientei suteikėme paslaugą, o tada ji man pradėjo kasdien siųsti po 15–20 žinučių, skambinėti, galiausiai ėmė grasinti, kad jeigu nepadėsime, ji nusižudys. Teko tame mieste ieškoti socialinių darbuotojų, paaiškėjo, kad jie moterį pažįsta, todėl pranešėme jiems apie susidariusią situaciją“, – pasakoja privatus detektyvas.
Neretai su keistais prašymais į detektyvą kreipiasi žmonės, turintys daug laisvo laiko ir pinigų. O.Rimanas prisimena situaciją, kai buvęs verslininkas, kuriam per 70 metų, panoro surasti savo meilę iš studijų laikų.
„Jis buvo pasiryžęs sumokėti tiek, kiek reikės, tik norėjo sužinoti, kaip susiklostė moters gyvenimas. Bandėme aiškinti, kad praėjo apie 50 metų, ir ji jau nebėra tokia mergina, kokia buvo 20-ies, net neaišku, ar ji dar gyva. Vyras nelabai naudojosi internetu, mums pavyko surasti moterį per feisbuką, kreipėmės, paaiškinome situaciją. Ji nusijuokė, buvo sutrikusi, kam jam to dabar prireikė. Perdavėme telefono numerį, klientas liko patenkintas, o apie ką jie bendravo, neįsivaizduoju“, – šypsosi O.Rimanas.
Klientas už studijų laikų meilės suradimą buvo pasiryžęs sumokėti tiek, kiek reikės, tik norėjo sužinoti, kaip susiklostė moters gyvenimas.
Kartą į privatų detektyvą kreipėsi jaunas vyras, norėjęs surinkti informaciją apie savo būsimą žmoną. Jam buvo svarbu sužinoti, ar susituokus jiems nekils problemų dėl merginos patikimumo.
„Atnešė lapą, ant kurio buvo surašyti jos bendraklasiai, draugai, kaimynai, nubraižytos lentelės. Jis norėjo sužinoti, ar būsima žmona neturi asmeninių reikalų su tam tikrais žmonėmis. Tikrai norėjome sužinoti merginos telefono numerį, paskambinti bei pasakyti, kad greičiau nutrauktų ryšius ir negalvotų apie vestuves, nes ateityje turės problemų. Tačiau neturime teisės taip elgtis“, – juokiasi O.Rimanas.
Darbas nėra toks, koks vaizduojamas filmuose
Sunkių nusikaltimų ar net žmogžudysčių tyrimų pasitaiko retai, tačiau detektyvas prisimena, kad Garliavos įvykiuose vienai šeimai teko padėti narplioti istoriją dėl nužudymo. Nors grėsmė gyvybei O.Rimanui niekada nebuvo iškilusi, vieną kartą jam reikėjo panaudoti ginklą savigynai.
„Ginklų, kuriuos turi saugos tarnybos, mes įsigyti neturime teisės, tačiau nešiojamės ginklus savigynai. Kartą bandėme padėti žmogui, kuris buvo nuolat gąsdinamas, reketuojamas mokėti pinigus. Mokėjo, mokėjo, kol galiausiai kreipėsi į mus. Teko įkalbėti pranešti ir policijai, kadangi pinigų prievartavimo nusikaltimui reikalingas jos dalyvavimas. Vykome kartu į vietą, kurioje iš to žmogaus turėjo būti paimami pinigai, ir ten teko panaudoti ginklą savigynai, kadangi tie žulikai elgėsi įžūliai“, – prisimena detektyvas.
Be to, dirbant šį darbą detektyvai susiduria su situacija, kai ne kiekvienas asmuo, reikalui esant, sutinka būti apklausiamas. Tam, kad pavyktų iš žmogaus išgauti reikiamą informaciją, detektyvas turi pasitelkti net psichologines žinias.
„Jeigu detektyvas bukas, nesugebės prakalbinti žmogaus. Reikalingos psichologinės savybės, kurios padėtų prakalbinti. Iš tiesų, kiekvienam žmogui galima rasti priėjimą.
Kai kuriose situacijose reikalingas tik melo nustatymas. Tam naudoti galima melo detektorių, analizuoti balsą arba taikyti profailingą, į kurį labai įsigilinęs mano kolega. Fiziologija išduoda daug plikai akiai nematomų dalykų. Nors visa tai yra tik pagalbinės priemonės, o ne tiesioginiai įrodymai“, – sako O.Rimanas.
Jeigu detektyvas bukas, nesugebės prakalbinti žmogaus.
O.Rimanas neslepia, kad kartais, pamatęs per televizorių rodomus serialus apie detektyvus, turi juos išjungti. Ten dažnai rodomas realybės neatitinkantis scenarijus, dėl kurio žmonės detektyvo darbą įsivaizduoja visiškai ne taip, koks yra iš tiesų.
„Rodoma, kad žmogus yra darbe, o detektyvas visrakčiu atrakina jo buto duris, ieško įkalčių, iš karto suranda kruviną peilį... Tai yra nesąmonė. Būstas, telefonai yra tabu – nusikaltimas į kito asmens gyvenamąją vietą patekti be leidimo, nors labai daug filmų tą rodo. Arba šaudo, turi tris ginklus, vienas kitą vejasi, nužudo... Atrodo, jog pavojus detektyvo gyvenime yra kiekvieną minutę. Realybė nėra tokia pavojinga“, – aiškina O.Rimanas.
Detektyvas tikina, kad neįsivaizduoja gyvenimo be savo darbo. Jis ilgus metus dirba šioje srityje, todėl artimieji yra prie to pripratę, baimių nejaučia, o pats O.Rimanas dievina narplioti sudėtingas situacijas.
„Kiekvienas atvejis yra skirtingas, man patinka padėti, bendrauti su žmonėmis. Tik knygų skaitymas, ūkio darbai – ne man. Negalėčiau gyventi be dėlionių, kurias reikia sudėti“, – sako detektyvas.
