2021 11 10

Profesionaliai šokusi Viktorija metė karjerą ir tapo fotografe: tėvai manęs nepalaikė

Į 13 metų profesionaliai šokusią Viktoriją Zaičenko viltis dėjo tiek tėvai, tiek treneriai, tad šie buvo nemaloniai nustebinti, kai mergina nusprendė sustabdyti sėkmingai besiklostančią karjerą. Nejausdama artimųjų palaikymo, Viktorija ėmė ieškoti savęs, o galiausiai atrado fotografiją. Įdėdama daug pastangų ir kurį laiką dirbdama nuostolingai, Viktorija šiandien tapo fotografe, kurios kalendorius užpildytas užsakymais. „Manau, šie metai buvo patys geriausi karjeroje“, – sako ji.
Viktorija Zaičenko
Viktorija Zaičenko / Asmeninio albumo, Beatos Kremer nuotr.

Po 13 metų sustabdė profesionalios šokėjos karjerą

Sportiniai šokiai Viktorijos gyvenime atsirado dar ankstyvoje vaikystėje – tuo metu 5-erių metų mergaitę tėvai nuvedė į būrelį ir taip V.Zaičenko iki pat pilnametystės lydėjo šis sportas.

„Ilgai šokau Lietuvoje, vėliau išvykau metams į Minską, o sulaukusi 17 metų, patraukiau į Sankt Peterburgą. Sportas gana specifinis – labai sunku rasti partnerį pagal savo kvalifikaciją ir fizinius duomenis, kadangi mūsų šalis maža“, – pasakoja V.Zaičenko.

Asmeninio albumo nuotr./Viktorija Zaičenko
Asmeninio albumo nuotr./Viktorija Zaičenko

Nuo jaunystės profesionaliai sportavusi Viktorija dėl šokių paaukojo tikrąją vaikystę – kaip ji sako, kol kiti pramogavo, mergina plušėdavo salėje, tad ir draugų iš tų laikų nėra išlikę.

„Neturėjau susitikimų su draugais – mano vaikystė buvo mokykla, šokiai ir muzikos mokymasis. Viskas atiduota sportui, – neslepia V.Zaičenko. – Visada turėjau rinktis, ar noriu karjeros, ar linksmybių su draugais be pasiekimų savo srityje. Tuo metu buvo gaila, bet ši tėvų pamoka man padeda iki šiol lengviau siekti tikslų, kadangi moku pasverti, ko labiau noriu.“

Lietuvoje vis sunkiau randant tinkamų partnerių, Viktorijos trenerė jį rado Rusijoje, tad sulaukusi 17 metų, mergina pradėjo savarankišką gyvenimą Sankt Peterburge. Tuo metu V.Zaičenko nuotoliniu būdu mokėsi mokykloje, o jos dienas buvo okupavusios nuolatinės treniruotės.

„Aš visą gyvenimą buvau labai savarankiška, todėl nejaučiau didelių sunkumų. Tėvams galbūt buvo sudėtingiau, tačiau jie to neparodė, stengėsi mane palaikyti. Tikiu, jog tarpusavyje nuogąstavo, kad išvykau būdama dar net nepilnametė, – svarsto Viktorija. – Vis dėlto pasiilgdavau namų, šeimos, mokyklos. Būdavo liūdna, kai esi toli, kone visus metus praleidi viena.“

Aš visą gyvenimą buvau labai savarankiška, todėl nejaučiau didelių sunkumų.

Viktorija nuo ryto iki vakaro savo dėmesį skirdavo šokiams, tačiau jau po metų Rusijoje nusprendė stabdyti savo karjerą. Tiesa, mergina prisimena, kad tokios mintys jai kilo dar gerokai iki išvykstant į Sankt Peterburgą.

„Būdama 15-os, ėmiau svarstyti, ką reikės daryti ateityje. Augau su dviem seserimis, o tėvai iš karto pasakė, kad nuo 18 metų turėsime būti savarankiškos ir pačios save išlaikyti – jie padės tik jei nuspręsime studijuoti.

Pradėjau jausti, kad šokiai yra ne man, svarsčiau, jog vėliau iš to duoną valgyti bus labai sudėtinga. Trejus metus nuolat apie tai galvojau, o Rusijoje, kai ant parketo praleisdavau mažiausiai 8 valandas, supratau, kad nebegaliu fiziškai ilgiau kentėti ir ateityje tokio gyvenimo nenoriu“, – neslepia V.Zaičenko.

Asmeninio albumo nuotr./Viktorija Zaičenko
Asmeninio albumo nuotr./Viktorija Zaičenko

Viktorija atvira – sprendimas stabdyti karjerą kiek daugiau nei po 10 metų nuvylė ir jos tėvus, ir trenerius, kurie buvo daug investavę į šokėją.

„Buvo labai gaila, prastai jaučiausi prieš trenerius, tėvus. Žinau, kad pastarieji man atidavė viską, nors dar buvo dvi seserys, – sako V.Zaičenko. – Tačiau tai buvo prisirpęs, tvirtas sprendimas, kurio iki šios dienos nė karto nepasigailėjau.“

Po ilgų paieškų atrado fotografiją

Metusi profesionalios šokėjos kelią, Viktorija leidosi į savęs paieškas – mergina nusprendė atgaivinti vaikystės svajonę sieti savo gyvenimą su menu ir įstojo mokytis į Vilniaus dailės akademiją.

„Dar šokdama galvojau, kad norėčiau tapti šokių suknelių dizainere. Vis dėlto paskutinę akimirką persigalvojau ir pasirinkau keramiką. Po pusmečio supratau, jog tai ne man, tad pakeičiau kryptį ir visgi sugrįžau prie kostiumo dizaino.

Dvejus studijų metus leidau apmąstymuose, dvejojau, ar tikrai noriu baigti šias studijas. Dienomis mokydavausi, vakarais dirbdavau, nemiegodavau naktimis, tad ėmiau jausti nuovargį. Galiausiai nusprendžiau mesti mokslus“, – pasakoja V.Zaičenko.

Beatos Kremer nuotr./Viktorija Zaičenko
Beatos Kremer nuotr./Viktorija Zaičenko

Studijų metu Viktorija ne kartą dalyvavo įvairiuose filmavimuose, kur susipažino su viena videografe. Pradėjus daugiau bendrauti, merginos rankose netrukus atsirado fotoaparatas, kurio ji nebenorėjo paleisti.

„Fotografijoje buvo kažkas tokio, dėl ko norėjau šią veiklą tęsti, – prisimena V.Zaičenko. – Vis dėlto tuo metu prasidėjo dideli pykčiai su tėvais, jie manė, jog tai eilinis mano hobis, kurį po metų mesiu. Tėvai visiškai manęs nepalaikė.“

Kad galėtų įsigyti savo fotografavimo įrangą, Viktorija neturėjo pakankamai pinigų, tad prireikus, fotoaparatą pasiskolindavo, o tam, kad užsidirbtų, rado samdomą darbą.

„Netrukus supratau, kad turėsiu labai ilgai dirbti, kol uždirbsiu bent dalį to, kiek reikia įrangai, – sako V.Zaičenko. – Tada liko vienintelė išeitis, už kurią esu be galo dėkinga tėvams. Dar prieš žengiant į savarankišką gyvenimą, jie įteikė paskutinę didelę dovaną – automobilį. Jis nebuvo prabangus, tačiau paskaičiavau, kad jį pardavusi galėsiu nusipirkti reikiamą įrangą, fotografijos kursus, investuoti į reklamą.“

Netrukus supratau, kad turėsiu labai ilgai dirbti, kol uždirbsiu bent dalį to, kiek reikia įrangai.

Dėl kilusios idėjos Viktorija neturėjo nė menkiausios abejonės – ji žinojo, kad fotografija yra ta veikla, dėl kurios pilve skraido drugeliai. Vis dėlto įsigijus įrangą, kilo naujų problemų.

„Man taip patiko, kad niekas nebuvo baisu. Pro fotoaparato objektyvą mačiau visai kitą pasaulį, – šypsosi V.Zaičenko. – Tačiau nusipirkus įrangą, reikėjo galvoti, kaip iš to užsidirbti. Visiškai nieko neturėjau, tad kreipiausi pagalbos į pažįstamą videografę ir paklausiau, ar galėčiau jai neapmokamai paasistuoti vestuvėse, kad pasidaryčiau sau darbų aplanką.“

Dabar jaučiasi atradusi save

Pamažu pradėjus kaupti nuotraukas, į Viktoriją ėmė kreiptis pažįstami fotografai, kurie pasikviesdavo ją įvairiems darbams. Nors iš jų uždirbti ne itin galėjo, tai padėjo merginai gauti patirties, o visai netrukus V.Zaičenko pradėjo daryti mažas fotosesijas.

„Manau, sportas manyje išugdė stiprybę ir pasitikėjimą savimi. Mane visada tėvai mokė, kad pradėjusi turiu eiti iki galo nepaisant to, kaip bus sunku. Būtent todėl jie pyko, kai blaškiausi, nes ką pradėdavau, tą mesdavau. Norėjau įrodyti jiems, kad galiu ir nesu nevykėlė“, – pripažįsta V.Zaičenko.

Beatos Kremer nuotr./Viktorija Zaičenko
Beatos Kremer nuotr./Viktorija Zaičenko

Pirmieji metai fotografijoje Viktorijai buvo sunkūs, kadangi klientai vis pasidomėdavo, kokios patirties mergina turi, o šiai tekdavo profesionaliai išsisukti – taip, kad nepameluotų, bet ir nepabėgtų užsakovas.

„2016-aisiais turėjau pirmą rimtą vestuvinį sezoną. Nors, prisimenant kainas, atrodo juokinga. Visą dieną fotografuodavau už kelis šimtus eurų, kurie neatpirkdavo nei įrangos, nei degalų. Metus dirbau nuostolingai, tačiau ėmiausi visų įmanomų užsakymų. Paleidus reklamą socialiniuose tinkluose, sulaukiau vis didesnio žmonių susidomėjimo“, – pasakoja V.Zaičenko.

Būtent tais metais Viktorija ryžosi nueiti pas tėvus ir parodyti, kaip jai sekasi. Iki tol šie nežinojo, ką jų dukra daro.

„Parodžiau savo pajamas, darbus, jie pamatė mano entuziazmą. Nuo to momento tėvai ėmė mane palaikyti, pradėjo kitaip reaguoti. Matyt, pataisiau savo reputaciją“, – šypsosi V.Zaičenko ir priduria, kad tėvams iki šiol yra itin dėkinga už suteiktas pamokas.

Pirmus porą metų dirbusi nuostolingai, sunkaus darbo vaisius Viktorija ėmė jausti trečiaisiais metais – tuomet ji pagaliau užsidirbdavo ne tik fotografijos reikmėms, bet ir savo laisvalaikiui.

„Tais metais patyriau pirmą perdegimą, kai ėmiau dvejoti, jaučiau, kad pavargau. Vis dėlto prisiminiau auksinę taisyklę – ką pradėjai daryti, daryk iki galo. Tad susiėmiau ir toliau viskas ėjo tik geryn. Fotografija tapo mano gyvenimu. Manau, šie metai buvo patys geriausi karjeroje. Turėjau tiek daug darbo, tiek skirtingų emocijų, kad nemaniau, jog žmogus yra pajėgus tiek aprėpti.

Dabar bandau plėsti savo veiklos kryptis, ėmiau dirbti su komercija. Nors iš pradžių buvo nedrąsu, su kolega padarėme vieno žurnalo viršelį, o pastaruoju metu prisidedu prie prekybos centro Vilniuje plakatų kūrimo“, – džiaugiasi V.Zaičenko. Anot jos, fotografija yra labai plati, tad nuolat galima išbandyti įvairias sritis, mokytis, o tai neleidžia nusibosti.

13 metų profesionaliai sportavusi Viktorija žino, ką reiškia mesti turėtą užtikrintą ateitį, kurį laiką blaškytis ieškant savęs, o galiausiai surasti tą veiklą, kuria užsiimti kasdien yra didžiulis malonumas. Būtent dėl šio jausmo ji pataria kitiems nebijoti ir vis bandyti.

„Žmonės bijo rizikuoti, galvoja, kas bus, jei neišeis. Tačiau niekada nesužinosi, ar veikla skirta tau, jeigu nepabandysi. Kai bus sunku, nepasiduokite, nes sudėtinga būna visur: moksluose, santykiuose, mokantis vairuoti ar važiuoti dviračiu. Tik taip pavyks rasti tai, kas jus veža“, – tikina V.Zaičenko.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis