– Sakykite, kokios dažniausios menko pasitikėjimo savimi pasekmės?
– Nepasitikėjimas savimi, menkas savęs vertinimas – daugelio psichologinių problemų priežastis. Kai žmogui stinga pasitikėjimo, gali būti, kad net menkiausia užduotis ar darbas, su kuriuo žmogus susiduria buityje ar darbe, atrodys labai sudėtingi, reikalaujantys per daug laiko ir pastangų. Tad jis nieko nedarys, o nedarydamas turės rezultatą „nieko nepadariau“ – ir taip darkart įsitikins, kad jis tikrai nieko negali. Taip užsisuka tarsi užburtas ratas: nepasitikintys savimi nieko nedaro ir dėl to jų pasitikėjimas savimi vis menkėja… Žmogus patiria stresą, jei jam tenka imtis darbų, kurie, pasak jo, „ne jo nosiai“. Tačiau išėjęs iš komforto zonos, atlikęs tai, ko baiminosi, gali pasidžiaugti ir rezultatais, ir pasitikėjimo savimi atradimu.
Būna, kad pasitikėjimas savimi tarsi buvo, o kažkuriuo metu (pvz., mamai suplanavus grįžti į profesinę veiklą po kelerių vaiko auginimo metų) ima ir kažkur dingsta. Tuomet kuo toliau, tuo žmogus jaučiasi silpnesnis. Esant tokiai būsenai, imtis naujos kryptingos veiklos, atrodo, neįmanoma. Žmogus „užstringa“, tampa nelaimingas, blogai jaučiasi: jis pats sau ima nebepatikti ir nebežino, kaip save, ankstesnįjį ir stipresnįjį, susigrąžinti.
Neretai tokie žmonės, kuriems stinga pasitikėjimo savimi, tampa pikti, sunkiai valdo emocijas, ima su aplinkiniais konfliktuoti arba tampa pernelyg priklausomi nuo „stipresniųjų“, o galiausiai ima jaustis išnaudojami ir dėl to pikti, nelaimingi.
– Ką turite galvoje? Kaip pyktis susijęs su pasitikėjimu savimi?
– Išoriškai galbūt jie atrodo itin stiprūs ir pasitikintys savimi, net agresyvoki, bet tai gali būti tik kaukė, tam tikra gynyba. Psichologai tai vadina kompensacine strategija, t. y. kai ir sau, ir kitiems norime įrodyti, kad taip nėra. Pavyzdžiui, jei jaučiuosi silpnas, menkas, noriu visiems, o pirmiausia sau įrodyti esąs stiprus.
Be to, nepasitikintis savimi žmogus jautriau reaguoja į aplinką ir kitus žmones. Viskas, kas jam primena ar yra panašu į įrodymą, kad jis menkas, erzina. Susierzinęs žmogus tampa piktas. O kadangi pykti ant savęs sunku, imama pykti ant kitų…
Susidaro užburtas ratas: jei kaltiname save (pykstame ant savęs), bet nieko nedarome, pykstame dar labiau, nes įsitikiname, kad iš tiesų esame nieko verti; jei kaltiname kitus, bet irgi nieko nedarome, tik rodome savo pyktį – ilgainiui pykstame dar labiau, nes įsitikiname, jog esame verti tik blogo kitų su mumis elgesio.
– Kaip ištrūkti iš šio užburto rato?
– Jei susivokiame, kad nepasitikėjimas savimi yra priežastis, belieka stiprinti pasitikėjimą. Tai įmanoma padaryti ir padedant specialistams, ir be jų. Metodų yra įvairių. Galime padėti patys sau, neretai padeda kiti arba gyvenimo aplinkybės. Bet kam jų laukti? Galime patys jas susikurti, tiksliau – imti pradėti daryti tai, ko nedarėme, ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Kaip dabar madinga sakyti, išeiti iš komforto zonos. Jei išėjimas nebus saugus, apskaičiuotas, jei nepasiseks – nekas. Teks vėl kartoti arba nusivylimas nė nebeleis to daryti. Tačiau pasiruošus – galima ir net labai naudinga.
Seminaruose, grupėse, kai turime progą su to paties ieškančiais žmonėmis aptarti tokių išėjimų iš komforto zonos rezultatus ir įvairius atradimus, – dar geriau, nes pamatome daugiau variantų, palaikome vieni kitus, mokomės ne tik iš savęs, bet ir kitų. Žinoma, ne tik mėginimai nuveikti kažką, kas nauja, yra svarbu. Prisiminti tai, ką jau nuveikei, bet pamiršai – taip pat prasminga. Pačiam gal tai neatrodo kažkas ypatinga, bet kai pasidaliji su kitais, palygini, gauni įvertinimą… Darydami vien tai, ko nevertiname, ko nelaikome svarbiais dalykais, taip pat sau nepadėsime. Todėl savo norų peržiūrėjimas, susivokimas savo (ar kitų įpirštuose) gyvenimo tiksluose gali būti tokio vidinio darbo pradžia. Ištrūkti iš užburto rato išeiti galime pro bet kur: ir „pro“ naujas veiklas, ir „pro“ tikslų revizijas, ir „pro“ emocinio palaikymo radimą, ir „pro“ labai nemalonų susivokimą, kad „daugiau taip nebegaliu ir nebenoriu!“
– Kas yra pasitikėjimas savimi?
– Įsitikinimas apie save, koks esu, su tam tikru vertinimo aspektu (blogas ar geras). Tai visada kalba apie mūsų savivertę. Pasitikintis savimi žmogus vertina save teigiamai, vidutiniškai (nors mums tas žodis taip nepatinka!), normaliai, t. y. adekvačiai. Pasitikintis savimi asmuo leidžia sau būti ir puikiu, ir nelabai… Taigi – visokiu. Svarbu išmokti leisti sau būti geru. Juk visur būti tobulam neįmanoma, ar ne?
Taip pat pasitikėjimas savimi susijęs su saugumo jausmu. Jei jaučiamės nesaugūs, mažiau pasitikime savimi, imame abejoti, susvyruojame… Nepasitikėjimas savimi verčia mus nepalikti santykinai saugios aplinkos, nors ir kokia nemaloni ar įkyrėjusi būtų.
Aišku, apie pasitikėjimą savimi galime kalbėti ir kaip apie auklėjimo bei patirties pasekmę, ir kaip apie įgimtų temperamento ar asmenybės bruožų rezultatą, ir kaip apie įprotį mąstyti apie save vienaip ar kitaip. Jei patirties, kuri buvo, nebepakeisime, o įgimtų dalykų – irgi, tai bent jau įpročius galime keisti.
– Kaip atrasti pasitikėjimą savo jėgomis?
– Yra daug būdų, tarkime, psichologinės konsultacijos, užsiėmimai, seminarai, savitarpio pagalbos grupės, palaikančio žmogaus radimas, tiesiog darbas su savimi skaitant ar galvojant.
Jei norite dirbti su savimi, kaip pavyzdį galiu pateikti vieną labai paprastą pratimą: kiekvieną dieną užsirašykite visus savo dienos pasiekimus (ką padariau ir kuo esu patenkintas). Tai gali būti ir labai maži darbeliai, pavyzdžiui, pasodinau gėles. O juk galėjau ir nesodinti (anksčiau to nedarydavau). Vadinasi, tai – pasiekimas. Pildykite taip savaitę, dvi, jei norite – ilgiau. Galite pradėti vertinti darbus balais. Pildote vakare ir apdovanokite save bent pagyrimu („Šauniai padariau!“). Paskui perskaitykite visos savaitės įrašus. Galite taip surašyti ir pastarųjų metų pasiekimus, ypač tinka gimtadienio ar Kalėdų proga. Kai neskaičiuoji, tai ir nematai, ką nuveikei.
Jei ieškote postūmio iš šono, vienas iš variantų galėtų būti Moters mokyklos rengiama vasaros stovykla moterims „Aš tikiu ir galiu“. Jos tikslas – parodyti moterims, kokios stiprios jos iš tiesų yra ir galėtų būti. Ne tik kalbėsimės, pasitelkdamos profesionalias saviugdos metodikas, galvosime ir darysime pratimus „ant popieriaus“. Patyrimo užsiėmimai – naudingas ir smagus dalykas, ir yra ką aptarti. Tad stovyklos metu leisimės į naktinį žygį, o norinčiosios galės dar kokį ekstremalų užsiėmimą išbandyti. Juk puikus jausmas užplūsta, kai supranti, kad jeigu jau padarei TAI, padarysi ir KITA kitose gyvenimo srityse.
