Psichologė Monika Kuzminskaitė, įvairiomis įžvalgomis taip pat besidalijanti „Facebook“ paskyroje „Šaukštas proto“, sako, kad visų pirma derėtų atskirti du dalykus – gailestį ir pagalbą.
15min pokalbis su M. Kuzminskaite – apie tai, kas yra pernelyg toli, kad taptų arti, apie kasdienius mūsų įpročius, komforto zoną. Ir apie banginius.
– Monika, ar tiesa, kad mes gailimės kitame pasaulio krašte esančių banginių, kurie gaišta nuo plastiko pertekliaus vandenyne, tačiau kasdienių įpročių nepakeičiam tam, kad gaištančių banginių sumažėtų?
– Turbūt iš karto reikėtų atskirti du dalykus: vienas dalykas yra gailestis, – jausmas, kurį galime patirti arba ne. Kitas yra pagalba. Ar mes imamės realių veiksmų dėl savo jaučiamo gailesčio? Ir gana dažnai tai eina vienas po kito. Gailestis „iššaukia“ pagalbą ir žmogus imasi veiksmų tam, kad padėtų. Tačiau būna situacijų, kad tik pasigailime ir nusisukame.
Gailestį paprastai žmonės jaučia tada, jei gali susitapatinti su objektu, pavyzdžiui, banginiais, artimuoju ar kuo nors kitu. Yra svarbu, ar žmogus turi informacijos, kiek jis gali racionaliai arba emociškai įvertinti patiriamą nepatogumą, negandą, trūkumą.
– Pavyzdžiui?
– Labai paprasta. Jei nežinotume, kad žmogui įsipjovus skauda, tai įpjauto piršto vaizdas mums niekada nekeltų jokio gailesčio. Bet visi esame tą patyrę ir galime užjausti. Žinom, ką tai reiškia ir kai kitam skauda – gailestis kyla spontaniškai.
– Užsiminėte apie pagalbą. Ji, matyt, gali būti įvairiapusė?
– Ne kiekvienas gailestis baigiasi pagalba. Yra ne viena priežastis, dėl ko mes padedame arba ne.
Pagalbos priežastys įvairios. Tai gali būti religinės-kultūrinės normos, kurios yra išmokstamos nuo pat vaikystės. Jei žmogus parkrito, jam reikia padėti atsikelti, ir kitas savaime tai daro. Paprastai net už tokios pagalbos stovi tam tikra savanaudiškumo forma. Ji labai miglota ir nutolusi, bet žmogus gerai jaučiasi, kai vykdo tas normas, kurias jam diktuoja aplinka. Reiškia, kad su juo viskas gerai, jis pasielgė taip, kaip yra priimtina, kokios yra taisyklės.
Pavyzdžiui, jeigu tu esi budistas ir eini per kelią, kuriuo ropoja varlė, tu imsi ir perneši ją per kelią, nes tokios yra jų normos, kurios diktuoja elgesį.
Padėti kitam linkę visiškai maži vaikai.
Yra tokių įdomių faktorių, jei, pavyzdžiui, žmogus gatvėje nukrenta ir aplinkui yra daug žmonių, tikimybė, kad nukritęs žmogus sulauks pagalbos iš eilinio praeivio, yra labai menka. Žmonės galvoja, kad padės ne jis, o kitas.
Padėti kitam linkę visiškai maži vaikai. Jei, tarkim, kas nors išmeta rašiklį ir vis nepavyksta jo pakelti – jie padeda. Be jokių žinomų priežasčių ir tikrai ne socialinių normų vedini. Matyt, kažkur giliai širdyje grynojo, tikrojo altruizmo vis dėlto turime.
Be visų kultūrinių, socialinių normų dar labai veikia pagalbos objekto panašumas į vertinantį žmogų. Su banginiu panašumų randam nedaug. Tačiau su žmogumi, kuris yra panašus tiek fiziškai, tiek elgesiu, savo kalbos ypatumais – panašumų daugiau. Kuo panašumas didesnis, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus padės.
Buvo atlikti įvairūs tyrimai tiek su skirtingų rasių atstovais, tiek su lyčių atstovais – kuo daugiau sutapimų su tuo žmogumi, tuo didesnė pagalbos tikimybė.
Jeigu žmogus neskuba, jis labiau linkęs padėti, skubantis – mažiau. Skubėjimas gali būti įvardijamas kaip priežastis, net ir kalbant apie aplinką, ekologiją.
Yra ir evoliucinė teorija, kuri sako, kad mes esame linkę padėti savo artimiesiems, ir taip užtikrinti savo giminės, savo genofondo išlikimą.
– Tačiau grįžtant prie ekologijos nuolat kalbame apie tai, kad ateis laikas, kai gamta nesusitvarkys pati, nes mes ją pernelyg užteršėm. Kiekvienas mes galim pradėti nuo savęs: rūšiuodami tarą, atliekas, mažindami plastiko naudojimą. Kodėl žmogui taip sunku pakeisti savo įpročius? Lengviau paaukoti du eurus trumpąja žinute, pavyzdžiui, labdaros akcijoje, nei keisti savo įpročius?
– Paaukoti du eurus yra „greitoji pagalba“. Žmogus, vertindamas įvairias savo elgesio alternatyvas, galvoja ir apie tai, kiek jam reikės „investicijų“, sąnaudų iš savo pusės tam, kad jis patirtų „laukiamą grąžą“.
Paaukoti du eurus yra paprastas mechanizmas, kuris per labai trumpą laiką, su mažomis sąnaudomis atneša gana didelį pasitenkinimą savimi, sustiprina savivertę ar savigarbą.
Pinigų rinkimas yra gana klestintis dalykas, nes žmonėms tai padaryti yra gana paprasta. Pakelti nukritusį žmogų, palydėti jį namo ir pasirūpinti, kad jis atsigertų, iškviesti jam gydytoją yra gerokai sunkiau – tai reikalauja žymiai didesnių sąnaudų. Nors tokia pagalba yra žymiai reikšmingesnė, nei pridėti du eurus į didžiulį fondą.
Bet iš to žmogaus, kuris teikia pagalbą, tai reikalauja žymiai daugiau jėgų. Jeigu kalba eina apie savo įpročių keitimą – ne apie vienkartinį, o apie nuolatinį veiksmą – tada ir vėl kas kita.
Įpročiai yra ta struktūra, kuri sudaro mūsų komforto zoną. Bet koks išėjimas iš jos savaime reiškia diskomfortą, ir reikia motyvacijos save nugalėti.
Už bet kokio įpročio pakeitimo, diskomforto barjero perlipimo turi stovėti kažkas, kas motyvuoja diskomfortą patirtį. Dabar bus nemalonu, nepatogu, keista, reikės papildomų jėgų ar laiko, bet po to bus geriau – pažadas turi būti pakankamai svarbus žmogui, kuris imasi keisti įpročius.
Ir nesvarbu, ar tai būtų popierinių maišelių naudojimas, šviesos išjungimas, rytinė mankšta ar pagalba banginiams. Visa tai reikalauja pakeisti mūsų įprastą elgesį.
– Tačiau mes visi žinome apie besikeičiantį klimatą, užterštą planetą, pagaliau – matėme plastiku užteršto vandenyno vaizdus. Ar tai nėra pakankamas motyvas keistis? O gal tiesiog banginis atrodo per toli, kad mums rūpėtų? Kad motyvuotų?
– Taip, banginis toli, banginis nepanašus į mane ir atrodo, kad tuo pasirūpins kažkas kitas.
Kita vertus, nereikėtų galvoti, kad tie žmonės, kurie kuria ir skelbia ekologines iniciatyvas, neskaito socialinės psichologijos ir nežino, kas žmonėms sukelia gailestį, kaip pirminį motyvą padėti.
Žmogus nemato, kaip tie maišeliai plaukioja jūroje ir nežino, ką tai reiškia banginiui.
Tačiau labai priklauso ir nuo to, kiek empatiškai žmogus pasižiūri į kvietimą padėti, prisidėti. Jeigu jis yra sąmoningas – ekologiškai sąmoningas – supranta, kad ir jo kasdienis elgesys prisideda prie visko. Tokiam žmogui užteks priminimo, informacinės žinutės, ir jis ims keisti savo elgesį.
Tačiau jeigu žmogus neįsigilina, jam trūksta žinių, jam nepatogu, ir jam yra įprasta savo tris obuolius parduotuvėje įsidėti į maišelį – jis ir toliau taip darys. Maišelį išmetus į šiukšlių dėžę pasekmės vėl „išeina iš akiračio“. Žmogus nemato, kaip tie maišeliai plaukioja jūroje, ir nežino, ką tai reiškia banginiui.
Tad motyvo keisti elgesį yra labai nedaug. Galbūt tokia socialinė kampanija paskatins tą žmogų sumokėti du eurus ir taip gauti „karmos balų“, išsipirkti tą nedidelį jaučiamą diskomfortą.
– Tada ateis kita diena su tais pačiais įpročiais?
– Todėl, kad kasdienio įpročio komfortas yra didesnis už kasdieninio įpročio diskomfortą, kurį jis patiria atsitiktinai pamatydamas pranešimą apie banginius.
– Antra vertus, įpročių keitimą kartais gali lemti finansinis pagrindas? Vienas iš geriausiai žinomų atvejų – taros užstato sistema, kuri tapo žmonių atsakomybės pavyzdžiu.
– Tikrai taip. Finansinė paskata išties padidina gaunamą „grąžą“ arba „naudą“ ir palengvina įpročio formavimo etapą.
Idėja prasidėjo nuo finansinės paskatos ir pamažu tapo neatsiejama nuo rūpesčio aplinka ir gamta.
Kalbant apskritai apie vertybių formavimą, tą daro tėvai, artima aplinka, mokykla, reikšmingi įvykiai gyvenime. Išskirtinai vieno šaltinio nėra.
Bet kalbame ne tik apie tai. Net ir suaugęs žmogus gali permąstyti savo vertybes, gali jas koreguoti. Nors tai sunku, bet įmanoma.
– Visuomenėje yra ir kitaip mąstančių žmonių, kurie iš esmės galvoja apie ekologiją be jokios sau gaunamos „naudos“. Kodėl vis dėlto yra itin sąmoningų ekologijos klausimais žmonių, nors tai nėra nei religija, nei labai paplitusi kultūra?
– Aš tai siečiau ir su to žmogaus vertybėmis, ir su pačios problemos tinkamu suvokimu. Jei žmogus supranta, kokią žalą gamtai ir aplinkai daro neatsakingas elgesys.
Toks žmogus – su kitokiomis vertybėmis – bus labiau linkęs ir elgtis taip, kad padėtį pakeistų, jis geriau supranta savo indėlį – kad ir mažą.
Asmeninė atsakomybė tiesiogiai remiasi į vertybes: juk esu atsakingas, tad galiu prisidėti.
– Kaip pakeisti savo įpročius? Tiesa, kad tam užtenka vos 21 dienos?
– Įpročiui formuotis reikia motyvacijos, norimą veiksmą kartoti nuosekliai ir pakankamai ilgai, nepaisant diskomforto. Trukmė – labai individuali, o dažnai viešoje erdvėje minima 21 diena mokslinio pagrindo neturi.
Kartais užtenka savaitės, kartais reikia ir metų. Bet svarbiausia vis tiek stiprus motyvas, aiškus tikslas, mažais žingsniais „padalytas“ judėjimo planas link tikslo.
Beje, po kiekvieno sėkmės lydimo žingsnio, nedidelio elgesio pokyčio svarbu pačiam pripažinti savo tarpinę sėkmę.
Keisti įpročius – kaip „pranešioti“ naujus batus. Iš pradžių nepatogu, lyg ir spaudžia, lyg gaila senų batų, o po to jau nebereikia jokių pastangų.
