Pasak jos, tai yra iliuzija, kad visą save atiduodami darbui mes būsime produktyvūs. Moksliniai tyrimai vienareikšmiškai rodo, kad jeigu neturėsime kokybiško poilsio ir laisvalaikio, negalėsime ir gerai dirbti. Tik laiko klausimas, kada emociniai, fiziniai ir psichologiniai ištekliai išseks.
Nuo ko priklauso polinkis persidirbti
Kodėl žmonės taip dažnai pakliūna į nesibaigiančių darbų spąstus, mokslininkės teigimu, to priežasčių galima rasti nemažai – tai priklauso nuo socioekonominių veiksnių (noro ir poreikio daugiau uždirbti), nuo organizacijos kultūros ir nuo pačio darbuotojo asmeninių savybių.
Pasak psichologės, gebėjimas derinti darbą ir gyvenimą, visų pirma, priklauso nuo paties žmogaus, kiek jis mato galimybių darbe ir kiek asmeniniame gyvenime. Kas jam yra svarbesnis prioritetas – karjera ar asmeninis gyvenimas, šeima.
„Kiekvienas mes skiriamės ir tuo, kokias ribas apie tam tikras savo gyvenimo sritis brėžiame. Vieni labai aiškiai nubrėžia ribą ties savo asmeniniu gyvenimu ir neleidžia darbo reikalams skverbtis į jį. Kiti brėžia griežtą ribą ties darbu ir darbo metu užsiima griežtai tik darbine veikla. Dar kiti ir dirba, ir gyvena vienu metu. Tai gali priklausyti ir nuo darbo specifikos, nes yra darbų, kurių metu tikrai neįmanoma tvarkyti asmeninių reikalų, tačiau labai dažnai darbo ir gyvenimo ribų valdymo būdas yra asmeninis pasirinkimas“, – sako J.Lazauskaitė-Zabielskė.
Taip pat į persidirbimą gali pastūmėti žmogaus perfekcionizmas, kai sau keliami itin aukšti tikslai ir kiekviena nesėkmė išgyvenama ypač skaudžiai arba tiesiog darbe yra per didelis krūvis. Kartais darbuotojai nejučia pradeda dirbti viršvalandžius, nes tai gali būti įprasta organizacijos darbo kultūra.
Pandemijos metu ši tendencija išryškėjo dar labiau. Darbdaviai norėjo, kad jų darbuotojai būtų nuolat pasiekiami ir prieinami net ir laisvu nuo darbo metu. „Dirbant nuotoliu dažnai tenka parodyti darbdaviui, kad, nepaisant darbo iš namų, tavo produktyvumas nenukentėjo. Be to, dėl asmeninių reikalų dienos metu prarastas darbo laikas yra perkeliamas į vakarą ar savaitgalį. Todėl net ir prieš pandemiją bei jos metu Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo tyrimai rodė, kad nuotoliniu būdu dirbantys paprastai dirba ilgesnes darbo valandas“, – primena psichologė.
Bandoma įtvirtinti darbuotojo teisę atsijungti
Kaip pasakoja mokslininkė, jei prieš pandemiją daliai žmonių buvo sunku uždarius ofiso duris pamiršti apie darbą ir nesinešti jo mintyse namo, tai karantino metu darbas fiziškai atėjo į mūsų namus. Išlaikyti ribą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo tapo dar sudėtingiau.
Karantino metu griežtos ribos tarp darbo ir gyvenimo išsitrynė, nes vienoje erdvėje žmonės turėjo ir dirbti, ir gyventi. Tai pareikalavo gerokai daugiau energijos ir išteklių. Pandemijos metu VU psichologai atliko tyrimą, kurio metu kiekvieną dieną visą savaitę stebėjo 60 nuotoliu dirbančių žmonių.
„Tyrimo rezultatai parodė, kad kuo dažniau dienos metu teko persijungti nuo asmeninių prie darbo reikalų, tuo didesnis išsekimas buvo juntamas tos dienos pabaigoje. Šis efektas buvo ypač ryškus tiems darbuotojams, kurie turėjo poreikį atskirti darbą bei asmeninį gyvenimą ir pailsėti.
Be to, tie darbuotojai, kurie darbo savaitės metu kasdien susidurdavo su netikėtais trukdžiais tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime, dėl kurių turėjo keisti savo dienos planus, buvo labiau pavargę ir prastesnės nuotaikos ne tik darbo dienomis, bet ir ateinantį savaitgalį. Taigi, nepavykusio darbo ir gyvenimo balanso neigiamą poveikį mes galime pastebėti vos per vieną savaitę“, – tyrimo rezultatus komentuoja VU psichologė.
Karantinas į darbo pasaulį atnešė dar vieną dalyką, neigiamai veikiantį darbuotojų darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą – „visada būti prisijungusiam“ kultūrą. „Spinter tyrimų“ duomenimis, Lietuvoje pirmojo karantino metu 40 proc. darbuotojų dirbo nuotoliniu būdu. Tačiau daugiau kaip pusė jų nepaisė darbo valandų, t. y. darbdavys juos trukdė pietų metu ir po darbo valandų. Kai kurių profesijų darbas karantino metu tapo nenormuotas (pvz. medikų, mokytojų). Todėl, pasak mokslininkės, tam, kad žmonės neįgustų dirbti nuolatos, darbo politikos formuotojai šiuo metu intensyviai diskutuoja, o VU psichologai pradėjo tyrimus apie darbuotojo teisę atsijungti nuo interneto po darbo valandų ir dėl to nepatirti neigiamų pasekmių.
Kai kuriose šalyse ši teisė jau yra reglamentuota įstatymais, kuriais darbdaviui draudžiama po darbo valandų kreiptis į darbuotoją darbo klausimais.
Tačiau, kaip tikina J.Lazauskaitė-Zabielskė, organizacijos gali šį klausimą spręsti ir be teisinių priemonių, nes mūsų šalyje jau yra įmonių, kuriose efektyviai veikia vadovų ir darbuotojų susitarimai netrukdyti vieni kitų nei el. laiškais, nei telefonu, nei kitomis komunikacinėmis priemonėmis darbo reikalais po darbo valandų, per pietų pertraukas, o tuo labiau atostogų metu, kad žmogus turėtų laisvo laivo savo ištekliams atstatyti.
VU tyrėjų atlikti Lietuvos darbuotojų tyrimai rodo, kad organizacijose, kurioms būdingas poilsio klimatas, t.y. kuriose darbuotojai gali pamiršti apie darbą po darbo valandų, neleisti darbo reikalams skverbtis į asmeninį gyvenimą ir psichologiškai atsiriboti nuo darbo jam pasibaigus, vyrauja didesnė motyvacija, mažesnis nuovargis ir didesnis pasitenkinimas pačia organizacija.
„Tačiau, ką daryti, jei jau taip atsitiko, kad buvote sutrukdytas savo laisvu laiku? Tokiu atveju patariama sureaguoti į skambutį ar atsakyti į laišką taip, kad jaustumėtės atlikęs darbą ir išgyventumėte rezultato pasiekimo jausmą. Tokiu būdu, kaip rodo tyrimai, trukdymas jums neturės neigiamo poveikio“, – pataria J.Lazauskaitė-Zabielskė.
Grįžti į fizines darbo vietas nenori
Nepaisant karantino ir nuotolinio darbo sukelto nuovargio, gyvenimo ir darbo išsibalansavimo, darbuotojai nebenori visiškai sugrįžti į fizines darbo vietas, nes prisitaikė prie pakitusių darbo sąlygų, įsirengė patogias darbo vietas namuose.
Iš VU psichologų apklaustų beveik 5000 Lietuvos darbuotojų, tik 3 proc. sakė, kad nori grįžti į fizinę darbo vietą organizacijoje. Didžioji dauguma – 82 proc. nurodė, kad nori dirbti hibridiniu būdu. Jie išskyrė tris tokio sprendimo pagrindines priežastis, kurios yra tokios pat visoje Europoje.
J.Lazauskaitė-Zabielskė sako, kad, visų pirma, nenorima grįžti į ofisus dėl finansinių ir laiko išteklių taupymo (vykimas į ir iš darbo, avalynė, apranga, maitinimasis ir pan.). Taip pat respondentai teigia, kad dirbant nuotoliu jiems geriau sekasi pasiekti darbo ir gyvenimo balansą (nors tyrimai rodo priešingai). Trečia priežastis – žmonės sako, kad jiems darbas iš namų dažnai yra produktyvesnis, nors tuo pačiu pripažįsta, kad yra užduočių, kurias geriau yra padaryti biure.
„Daugelis respondentų pasisako norintys dirbti hibridiniu būdu ir aš manau, kad tai yra ateities darbo būdas. Europos Komisijos skaičiavimais, 37 proc. darbų Europoje gali būti dirbami nuotoliu. Vadinasi, jie ir bus atliekami nuotoliniu arba hibridiniu būdu. Taip pat daugės ir lanksčių darbo formų, siekiant kompensuoti didėjantį darbo jėgos trūkumą“, – įsitikinusi VU mokslininkė.
Ji priduria, kad šimtaprocentinis nuotolis irgi nerekomenduojamas, nes dirbant iš namų ilgiau nei 2‒3 dienas per savaitę, ima ryškėti visos neigiamos nuotolinio darbo pasekmės: didėja darbuotojų emocinis išsekimas, prarandamas ryšys su organizacija ir kolegomis, mažėja motyvacija, darosi sunkiau gauti ir suteikti grįžtamąjį ryšį darbo proceso metu.
Iš kitos pusės, prieš pasirenkant darbo formą darbuotojui taip pat reikėtų įsivertinti ne tik savo norus, bet ir galimybes: ar jam/jai tinka darbas nuotoliu, ar jis/ji tam turi visus reikiamus resursus, ar darbuotojas moka planuoti, organizuoti savo dieną, efektyviai bendrauti su kolegomis, savarankiškai siekti ilgalaikių darbo tikslų, dirbti be kontrolės.
Darbą renkasi pagal gyvenimo būdą
Jei prieš dešimtmetį Lietuvoje būti darboholiku būdavo madinga, dabar gi galimybė suderinti darbą ir laisvalaikį tampa labai svarbia vertybe beveik pusei lietuvių – jie sako, kad jei netektų tokios galimybės darbe, galvotų apie darbo keitimą.
„Iš tiesų darbas nebėra laikomas neišvengiamu blogiu, o asmeninis gyvenimas – siekiamu gėriu. Darbas imtas suvokti kaip dalykas, praturtinantis gyvenimą įvairiais aspektais. Prieš dešimtmetį žmonės daugiau pradėjo rinktis darbą pagal savo gyvenimo būdą, pagal savo vertybes ir svarbiausius poreikius. Svarbu tampa ne tik tai, kiek darbas atliepia žmogaus finansinius interesus, bet ir kiek tenkina kitus žmogaus psichologinius poreikius: tobulėjimo, pripažinimo, saviraiškos. Tą tendenciją galime stebėti ir mokslo tyrimuose“, – tikina psichologė.
Šį lūžį mokslininkė vadina ryškiu ekonominės gerovės požymiu. Galime sau leisti rinktis darbą pagal savo poreikius ir prieš pasirašydami darbo kontraktą savęs visų pirma klausiame, kiek šis darbas tinka man, mano pomėgiams, mano įpročiams. Tikėtina, kad žmonės, kurie mėgsta keliauti, rinksis darbą, kuriame bus daug komandiruočių, arba tie, kurie mėgsta bendrauti su žmonėmis rinksis tokį darbą, kuriame daug santykių vystymo ir pan.
„Daugelyje darbų ir profesijų nebeliko dviejų pusių: darbdavio ir darbuotojo, kurioms turi tarpininkauti profsąjungos. Yra žmogus, kuris renkasi, kokį ir kada darbą jam atlikti. Išaugus laisvei rinktis, kaip ir kada dirbame, kartu išaugo ir asmeninė darbuotojo atsakomybė bei naujų įgūdžių poreikis. Žmogui darosi būtina įgyti įgūdžių, kurie leistų jam planuoti savo darbą ir gyvenimą, kad jis liktų sveikas ir kuo ilgiau būtų darbingo amžiaus“, – teigia pašnekovė.
Paklausus, kokių dar naujų įgūdžių turime įgyti, kad savo karjerą išlaikytume tvarią, motyvaciją dirbti stiprią, o darbo ir asmeninį gyvenimą – efektyvų, mokslininkė dar kartą pabrėžia, kad svarbiausi ateities darbuotojams tampa ilgalaikio ir trumpalaikio planavimo, savo darbo progreso sekimo ir psichologinio atsiribojimo įgūdžiai.
