Kaip išsirinkti tokį, kuris ne tik tarnautų tinkamai, bet ir taptų mėgstamiausiu žaislu?
O gal numoti ranka į šimtametes tradicijas ir išleisti vaiką į pasaulį su šių laikų išmone – elektriniu paspirtuku?
Šiais ir panašiais klausimais diskusijose viešojoje erdvėje pasigirsta įvairių nuomonių, tiesa, ne visuomet ekspertiškų. Pokalbiai ypač aktyvūs šiuo metu, augant jaunųjų dviratininkų ir decibelų kiemuose skaičiui.
Vairavimo pamokas pradeda dar neišaugę sauskelnių
Prasidedant pavasariniam aktyvių pramogų sezonui, į visus esamų ir būsimųjų dviratininkų tėvams rūpimus klausimus 15min atsako savo srities specialistai – Vilniuje veikiančio „Dviračių salono“ atstovai.
„Supažindinti vaiką su dviračiu reikėtų jam pramokus tvirčiau vaikščioti. Procedūrą pradėti galima atžalai sulaukus daugmaž 1,5 metų amžiaus. Su dviračiu yra taip: kuo anksčiau, tuo geriau. Ne vien dėl teigiamos įtakos vaiko raidai apskritai, bet ir dėl to, kad tokio amžiaus žmogus dar neturi baimės jausmo. Dviračiu važiuoti – kaip kalnų slidėmis slidinėti: mažiukas nebijo, jo svoris nedidelis, svorio centras žemesnis, todėl, jeigu ir suklumpa, smarkiai neužsigauna. Tuo tarpu ūgtelėjęs, sulaukęs 7–8 metų, pamatęs pirmąjį savo dviratį, jis patiria kur kas daugiau streso: dviračio jau reikia nemažo, mato jį ir bijo, nes žino, kad pargriuvus suskaus. Aišku, viskas įmanoma, tereikia kantrybės, tačiau geriau nepavėluoti“, – pabrėžia „Dviračių salono“ vadovas Tadas Liutkevičius.
Pirmasis dviratis, ant kurio dar su sauskelnėmis sėda nė dviejų metukų nesulaukę mažyliai, yra balansinis, be pedalų. Tokiam patekus į rankas, vaikas mokosi valdyti dviratį ir jo vairą, įsibėgėti ar pristabdyti, laikyti pusiausvyrą. Transporto priemonė sveria apie 3 kg.
Dviračiu važiuoti – kaip kalnų slidėmis slidinėti: mažiukas nebijo, jo svoris nedidelis, svorio centras žemesnis, todėl, jeigu ir suklumpa, smarkiai neužsigauna.
„Renkantis balansinį dviratuką svarbiausia, kad ant jo atsisėdęs vaikas saugiai pėda siektų žemę. Nė vienas išsyk nepradeda su juo lakstyti. Pradžioje vaikui dviratis – tik ryškus, judantis, įdomus žaislas, perprantamas pamažu. Tačiau mažyliui išdrąsėjus, išmokus tinkamai valdyti jį, pajutus, kaip smagu atsispirti ir pakėlus kojas riedėti – tėveliai nepaveja. Patarčiau tėvams neišradinėti dviračio ir nepradėti metukų amžiaus vaikų sodinti į mini automobilius ar keturračius. Taip, jie galbūt įdomesni, tačiau tik pradžioje. Tuo tarpu dviratis tarnaus ilgiau, neatsibos ir duos apčiuopiamą naudą: lavinamas mąstymas, sprendimo paieškos, pusiausvyros laikymas, supratimas, kaip reikia įsibėgėti, kaip sustabdyti“, – vardija T.Liutkevičius.
Antrojo komplektacijoje – pedalai ir stabdžiai
Priklausomai nuo to, kokio amžiaus jaunasis pilietis sėdo ant balansinio dviračio, juo bus naudojamasi nuo vienerių ir trejų metų.
Tuomet, vaikui sulaukus trečiojo gimtadienio, jo balansinis dviratis turėtų būti keičiamas išmanesniu – minamu pedalais, su stabdžiais komplektacijoje. Šiek tiek sunkėja ir pats dviratis – jo svoris siekia daugmaž 5 kg.
„Kaip tik šiuo metu tarp mūsų klientų yra viena šeima, gyvenanti Vilniaus rajone, kurioje auga smulkutė trejų metų mergaitė. Ji, pradžioje išmokusi važiuoti balansiniu dviračiu, neseniai persėdo ant „antruko“ su pedalais, drąsiai mina kaimynystėje, o aplinkiniai atsistebėti negali, kaip toks pipiras taip drąsiai dviračiu važiuoja“, – pasakoja „Dviračių salonui“ vadovaujantis T.Liutkevičius.
Dažniausiai pagalbinių ratukų neprireikia: tėtis ir mama tiesiog nesitiki, kad atžala iškart mins pati, tačiau tai būna netgi ne dienų, o minučių klausimas.
Pasak 15min pašnekovo, bemaž 90 proc. tėvų teiraujasi, ar tokio amžiaus vaiko dviračiui nereikalingi pagalbiniai atraminiai ratukai:
„Jeigu vaikas turėjo balansinį dviratį, stengiamės tėvus atkalbėti nuo papildomų ratelių antrajam. Jeigu poreikis išties bus juntamas, tėveliai galės sugrįžti, ir mes juos pritaisysime. Dažniausiai pagalbinių ratukų neprireikia: tėtis ir mama tiesiog nesitiki, kad atžala iškart mins pati, tačiau tai būna netgi ne dienų, o minučių klausimas.“
Pavaras įtraukia pamažu
Trečiasis dviratis, ant kurio sėda ūgtelėjęs 6–8 metų vaikas, sveria šiek tiek daugiau nei 7 kg ir komplektacijoje turi pavaras.
„Vaikams augant, jiems pritaikomi vis funkcionalesni dviračiai. Aišku viena: vaikiškas dviratis nėra universalus, ir tas, kuris tinka trimečiui, nebetinka priešmokyklinio amžiaus vaikui, o paauglys ant standartinio sėda prieš tai išaugęs 3–4 vaikiškus dviračius. Kartais žmonės nori sutaupyti ir nupirkti dviratį penkmečiui į priekį. Taip nebūna“, – akcentuoja T.Liutkevičius.
Teiginiams „priaugs“ arba „ant rankų nenešios“ – griežtas kontrargumentas
Anot dviračių srities žinovo, prasidedantį pavasario sezoną pirmieji liudyti pradeda vaikai ir paaugliai, turintys daugiau noro važinėtis ir džiaugtis pramogomis gryname ore negu suaugusieji.
„Pastebi mažieji pirmą kaimyną kieme su dviračiu, brolį ar sesę, jau susiruošia patys išvažiuoti – pasirodo, dviratis jau mažas, išaugtas. Būtent dabar mūsų srityje prasideda aktyvus pardavimų sezonas. Tinkamą dviratį parinkti vaikui yra ko gero kur kas svarbiau nei suaugusiam žmogui, – pastebi T.Liutkevičius. – Viena reikšmingiausių šios transporto priemonės charakteristikų – jo svoris. Dviratis, skirtas trejų metų vaikui, negali sverti tiek pat, kiek „vairuotojas“, ar dar daugiau. Kai kurie tėveliai argumentuoja: „Vaikas juk ant rankų nenešios“. O aš turiu kontrargumentą: „Dar blogiau – jis jį mins“. Užkabinkime ant motociklo pedalus, pasodinkime suaugusį žmogų ir liepkime minti – štai tokia būtų analogiška situacija.“
Vis daugiau decibelų įgaunant jaunųjų dviratininkų aktyvumui kiemuose, sostinėje veikiančiam „Dviračių salonui“ dešimtmetį vadovaujantis T.Liutkevičius primena vadovautis gamintojų rekomendacijomis:
„Būtina atsižvelgti į vaiko amžių ir ūgį pirmiausia. Pasverti, ar tai – pirmasis dviratis, ar jau yra patirties. Šioje situacijoje negali būti ir tokių dalykų kaip kad „perkame didesnį, priaugs“. Dviratį vaikui perkate čia ir dabar, todėl reikia išsirinkti tokį, kuris padarytų daugiau naudos nei žalos. Dviratukas neturi būti per didelis ar per mažas. Jeigu per didelis – vaikui važiuoti nesaugu ir baisu. Jeigu per mažas – taip pat negerai: jis mina susirietęs, žaloja stuburą. Privalu parinkti tinkamai.“
Sulūžę dviračiai renka dulkes garaže arba kažkokiais būdais atsiranda prie konteinerių. Su kokybišku dviračiu – istorija kitokia.
Pigiau – nėra geriau
Tai, kad geras, kokybiškas dviratis specializuotoje parduotuvėje atsieina kone dvigubai daugiau nei prekybos centre ar turguje – daug kam puikiai žinoma. Vis dėlto T.Liutkevičius siūlo dviratį įsigyti būtent pas specialistus, kurie suteikia garantiją savo produkcijai ir užtikrina ilgalaikę jos priežiūrą:
„Geras, kokybiškas dviratis 3–4 metų vaikui gali kainuoti apie 300 eurų. Taip, ši suma – pakankamai rimta tokiam pirkiniui. Prekybos centruose ar turguose parduodami pigesni, tačiau vaikams sunku jais pradėti važiuoti, ir galiausiai, skūpus moka nebe du, o tris kartus, kai prasideda nekokybiško pirkinio techniniai gedimai. Tuo tarpu kokybiškas dviratis turi antrą, trečią, ketvirtą gyvenimą. Tai reiškia, kad už 300 eurų vaikui nupirktas dviratis maloniai, patogiai riedės keletą metų, ir kai bus išaugtas, jo likutinė vertė išliks 70–80 proc. Vadinasi, jis per metus kainuos apie 30–40 eurų su galimybe vėliau perduoti sesei, broliui, parduoti antrinei rinkai. Čia aktualus netgi ekologijos klausimas: sulūžę dviračiai renka dulkes garaže arba kažkokiais būdais atsiranda prie konteinerių. Su kokybišku dviračiu – istorija kitokia: yra keli panaudojimo variantai, o tarp mūsų klientų populiariausias – atiduoti panaudotą mums ir pigiau įsigyti naują. Tad mano rekomendacija būtų tokia: rinkitės prekę specializuotoje parduotuvėje. Nebūtinai pas mus, tačiau ten, kur būsite konsultuojami, gausite garantiją dviračiui.“
Vaikas irgi turi nuomonę – įsiklausykite į ją
Verslūs ir galvoti lietuviai daug daiktų ir paslaugų perka nekeldami kojos iš namų. Internetinis pirkimas prasideda nuo virtualių maisto produktų, kosmetikos lentynų tuštinimo, ir baigiasi baldų, automobilių detalių, masažų ir kelionių pirkimu.
Užkabinkime ant motociklo pedalus, pasodinkime suaugusį žmogų ir liepkime minti – štai tokia būtų analogiška situacija.
Praverti realios parduotuvės duris, užuot gundžiusis dirbtinėmis akcijomis ir blizgučiais aplipdytomis dviračių nuotraukomis „internetuose“ – svarbus dviračių srities žinovų patarimas.
„Ne ta prekė, dėl kurios vertėtų taupyti laiką ir rinktis įsitaisius fotelyje. Dviratis yra nepigus daiktas, kuriuo naudosimės bent keletą metų. Būtina pačiupinėti jį, išbandyti, atsisėsti, pakilnoti. Vaikui tai ypatingai aktualu. Jeigu būtų atsižvelgiama į vaiko nuomonę, jis dviračiu tikrai būtų labiau patenkintas ir važiuotų išsišiepęs, – įsitikinęs T.Liutkevičius. – Be to, internetu įsigytas dviratis atkeliauja dalimis dėžėje. Jeigu neišmano dviračių specifikos, neturi specifinių įgūdžių, gavęs dviratį dalimis, retas kuris sumontuoja jį teisingai.“
„Techninė apžiūra“ – kartą metuose, šalmas – kiekvieną dieną
Dar viena įžvalga iš specialistų lūpų – bent kartą per metus apsilankyti pas savo srities žinovus dviračio aptarnavimo paslaugoms: detaliai apžiūrai, judančių dalių – guolių, standžių, kaladėlių, pavarų – sutepimui, pakeitimui arba reguliavimui.
T.Liutkevičius taip pat pabrėžia, kad nuo pirmosios vaiko pažinties su dviračiu dienos būtina rūpintis atžalos galvą saugančiu šalmu. Ir ne vien – pasak jo, jaunasis pilietis lengvai iš rankų paleidžia pagundas – išmaniuosius telefonus ir planšetinius kompiuterius, jeigu teigiamą pavyzdį rodo tėvai.
„Keletą kartų pamokytas, primintas ir paragintas, su laiku pats sėsdamas ant dviračio dėsis šalmą. Iš esmės, vaikai yra tėvų atspindys – jeigu šeimos suaugusieji visą dieną sėdės ant sofos, mažieji laisvalaikio kitaip neįsivaizduos. Tendencija tokia: judrių, aktyvių tėvų vaikai irgi mielai mina dviratį. Dviračių kultūra Lietuvoje, nepaisant galybės kitų pramogų pasirinkimo, yra gana gaji, ir visuomet yra segmentas žmonių, kurie prijaučia. Džiaugiamės, kad žmonės tampa vis aktyvesni. Jau netgi savotiškai madinga tapo vaikščioti į sporto klubą, važiuoti dviračiu į darbą ir pan. Tai gerai ir kūnui, ir aplinkai, ir kamščių išvengti pradeda“, – įsitikinęs „Dviračių salono“ vadovas.
Neskubėti lipti ant elektrinių dviračių transporto priemonių
Madinga Lietuvoje tapo ne vien visapusiškai rūpintis kūno gerove, bet ir įsitraukti į Europoje pastebimai populiarėjantį segmentą – elektrinius dviračius ir paspirtukus.
Su dviračiu yra taip: kuo anksčiau, tuo geriau.
„Su jais žmonės į darbą gali važiuoti vilkėdami kostiumu, veždami portfelį, neprakaituodami, neįdėdami tiek pastangų ir jėgų, kiek riedėdami tradiciniu dviračiu ar paspirtuku. Tačiau patarčiau neskubėti elektrinio paspirtuko pirkti vaikams. Mano manymu, tai – augančio žmogaus žalojimas. Vaikas mažai juda, o pati transporto priemonė jam yra absoliučiai nesaugi“, – neabejoja dešimtmetį dviračių pardavimo ir remonto srityje besisukantis, vilnietis T.Liutkevičius.
Pritaikė pagal vaiko anatomiją
Vienas labiausiai sostinės „Dviračių salonui“ vadovaujančio specialisto vertinamų vaikiškų dviračių prekių ženklų – visame pasaulyje austrus išgarsinęs „woom“ vardas:
„Tai – prekinis ženklas, įkurtas dviejų austrų, kurie, išbandę galybę vaikiškų dviračių, taip ir neatrado idealiai tinkamo savo vaikams. Net 90 proc. „woom“ dviračio komponentų yra sukurta išskirtinai tik vaikams, remiantis jų įvairaus amžiaus anatomija. Šio prekės ženklo transporto priemonės yra komfortiškos, su patogiomis sėdynėmis ir maksimaliai išdirbta geometrija, be to, 40 proc. lengvesnės už standartinius vaikiškus dviračius. Mažajam dviratininkui gamintojas netgi paaiškina, kad, tarkime, žalia rankenėlė ant vairo valdo galinius stabdžius, kurie taip pat yra žalios spalvos, o juoda rankenėlė, tuo tarpu, veikia tokios pačios spalvos priekinius stabdžius. „woom“ dviračiai yra lengvi ir patogūs, saugūs, sukurti taip, kad vairas nesisuktų aplink savo ašį, o kiekviena detalė apgalvota maksimaliai – pradedant aliuminio rėmu, baigiant stabdžių rankenėle, pritaikyta mažam delniukui.“
