„Mes su bendradarbiu Vytautu kartu dirbame 25-erius metus, o Vilniaus „Panoramos“ prekybos centre – nuo pat jo įsikūrimo, vadinasi, apie dešimt metų.
Su juo esame draugai labai seniai – dar jaunystėje abu eidavome į žygius. Anksčiau jis dirbo geologu, o aš buvau kelių inžinieriumi. Viskas pasikeitė 1992-aisiais, kai pradėjo ardyti įstaigas, ir man teko išeiti iš darbo, o kolegai – taip pat. Tada sugalvojome, kad reikia kažkuo užsiimti“, – pasakoja Alvydas Rakauskas.
„Eiti kažkur kažkam tarnauti nė vienas nenorėjome, supratome, kad norisi kažko, naujo, savo. Tada pradėjau galvoti – kur yra didžiausios eilės Vilniuje? Viską apvaikščiojau ir pamačiau, kad prie raktų dirbtuvės, kuri tuo metu Vilniuje buvo viena. O eilės! Didžiausios. Apie raktus ir spynas aš nežinojau ničnieko. Juk tais laikais nei interneto buvo, teko sukti galvą, kur gauti įrangą, ruošinius“, – prisimena ilgametis raktininkas.
Kaip daryti raktus – nenutuokė
Alvydas prisimena, kad pirmosios staklės, kiek pagyvenusios, atkeliavo iš Rusijos, tad jas gavę ir atidarė savo raktinę. Jau pirmomis dienomis J.Jasinskio gatvėje įsikūrusiose dirbtuvėse buvo gyvos žmonių eilės.
Po metų draugai rado geresnę vietą – Rotundo gatvėje, kiemelyje, kur išvystė ir dar labiau išplėtė savo veiklą. „Tada pradėjome užsiimti ir automobilių spynomis bei raktais, spynų remontu, taip pat važinėdavome atrakinti tiek mašinų, tiek durų spynas. Žodžiu, darėme viską.
1998–1999-aisiais mes buvome vieni iš žymiausių raktinių dirbtuvių Vilniuje, 2002-aisiais įsigijome kompiuterinę įrangą – Lietuvoje tokie buvome pirmieji.
Kaip matėte, pas mus dirbtuvėje kabo paveikslai, senoviškų spynų kolekcija – tai išplaukia iš to, kad jaunystėje mokiausi dailės mokykloje, norėjau tapti menininku, bet kelias pasisuko visai į kitą pusę, tačiau ta gyslelė lydi visą gyvenimą. Dar Rotundo gatvės dirbtuvėje buvau įrengęs galeriją, o keli menininkai sutiko paskolinti paveikslų – tai buvo visai naujas požiūris į meno ir verslo sintezę“, – sako Alvydas.
Iš pradžių net nežinoję, kaip daryti raktus, draugai pradėjo su savo spynomis, raktais ir visaip bandė mokytis. „Ir taip žingsnis po žingsnio išaugome ir galėjome daryti viską. Paskui, gal nuo 2004-ųjų, visi verslai pradėjo keltis į didžiulius prekybos centrus, o miesto centre žmonių visai nebeliko. Tuo metu mes ritomės žemyn žaibišku greičiu. Buvo metas, kai galvojome - viskas, gal jau ir užbaigiame verslą, išsiimame diplomus iš spintų ir einame ieškoti darbo.
Buvo metas, kai galvojome - viskas, gal jau ir užbaigiame verslą, išsiimame diplomus iš spintų ir einame ieškoti darbo.
Išgirdau, kad stato „Panoramą“, ir tada man šovė mintis – o gal čia? Gal čia reikia persikraustyti ir toliau tęsti biznį? Vieta man pasirodė ideali, visiems patogu - tiek gyvenantiems užmiestyje, tiek šalia“, – pasakoja Alvydas, galintis šiandien teigti, kad atlaikė krizės pinkles. Jis mini ir tai, kad aptarnauja ir padeda ne tik kasdieniams klientams, bet ir valstybinėms įstaigoms.
Per karjerą aptarnauta daugybė tūkstančių žmonių
„Bandžiau skaičiuoti, kad per visą tą laiką, kol dirbame, aptarnavome daugybę tūkstančių žmonių. Užtenka išeiti į viešumą, pavyzdžiui, teatrą, miestą - visi su tavimi sveikinasi. Klausiu savęs – iš kur pažįsta? Vadinasi, aš išlieku kitų atminty, tačiau pats visų neprisimenu – juk tiek žmonių būta. Tie pasisveikinimai mane labai nudžiugina, vadinasi, aš padariau kažką gero tiems žmonėms.
Be to, labai dažnai užeina įžymybių, kuriems galima paspausti ranką. Buvo toks nutikimas, kai užsuko žymus aktorius – dariau jam kažkokį įdomų raktą. Užšnekinau – paklausiau, kaip jis įsimena šitiek teksto. Gal valandą laiko kalbėjome! Kitą dieną vėl užsuko ir paklausė, kokį vyną mėgstu – gavau dovanų (šypsosi). Fantastika.
O svarbiausia, kad iš tų įžymių žmonių yra daug tokių, kuriems padarai ką nors gero, ir jie su malonumu grįžta. Ir man būna labai smagu ir malonu.
Pats darbas gal nėra įdomus, tačiau galimybė bendrauti su įvairiais žmonėmis – tikras malonumas ir labai smagu. Štai Facebook'e Živilė Kropaitė aprašė susitikimą su manimi.“
Už uždarų durų – lavonas, o miške – pasiklydę grybautojai, pametę raktus
Iš tų laikų, kai Alvydas su kolega važinėdavo atidaryti durų, pasitaikydavo visko, kaip pats sako, istorijų „n“. Nieko keisto, kad yra ką prisiminti.
Vienas iš prisiminimų, kai jam teko atrakint duris, susijęs su nemaloniais potyriais: „Tik atidarę duris pajutome didelę smarvę – o ten, deja, negyvėlis... Juokingus dalykus daug smagiau prisiminti. Štai skambina žmogus ir sako, aš grybauju miške ir pamečiau automobilio raktus, padėkite.
O kur važiuoti? Į mišką! Važiavome aplink rajoną, mišką, ieškojome visą dieną, kol radome, kur yra jo automobilis. O dar juk reikia jį atrakinti, nuimti spyną, nuvažiuoti į dirbtuves, spyną išardžius padaryti naują raktą, atvažiuoti atgal...
Taip dirbome visą dieną ir naktį, o iš ryto atvažiavome įdėti spynos; užvedėm – veikia, žmogus laimingas išvažiavo. Nuo to laiko per kiekvienas šventes iš jo gaunu pasveikinimo žinutę.
Žmogus laimingas išvažiavo. Nuo to laiko per kiekvienas šventes iš jo gaunu pasveikinimo žinutę.
Dar vienas linksmas atsitikimas – prieš 15 metų slidinėjome kalnuose, buvome atvykę autobusu, o mūsų viešbutyje buvo lietuvių, atvažiavusių savo automobiliu. Vieną rytą jie užtrenkė raktus mašinoje – žmonėms panika, viešbučio personalas nieko padėti negali. Žmogus su paskutine viltimi atėjo pas mūsų grupės vadovą ir klausia, gal kas iš lietuvių gali padėti? Pataikė kaip pirštu į dangų.
Nors neturėjau jokių įrankių, teko ieškoti prie konteinerių vielos, o iš autobuso vairuotojų skolintis reples bei atsuktuvą, automobilį atrakinau. Tai buvo įvykis, kurį šventė visas viešbutis, o ir jausmas neišpasakytas, kai tokioje beviltiškoje situacijoje galėjau padėti.
Kiekvienais metais vykstu žiemą slidinėti, o vasarą kopinėti į Italijos Alpes, tai pramokau ir kalbos. Dažnai ateina raktų gamintis čia gyvenantys italai, tai aš pradedu su jais itališkai kalbėti – koks būna nustebimas ir po to šiltas bendravimas!
Kitas atvejis buvo, kai žmogelis išplaukė žvejoti. Buvo blogas oras, valtis apvirto, todėl raktai kažkur dugne liko plūduriuoti. Jisai skambina mums, sako, kad nutiko bėda – raktai ežero dugne. Vėl – visą naktį dirbome, kad jam padėtume.
Kai mes buvome įsikūrę Rotundo gatvėje, visi žinojo, kad čia buvo geriausia raktinė. Atvažiuodavo žmonės iš visur. Dabar raktinių yra daug. Apie 60 proc. klientų sudaro tie, kurie aplink dirba ir gyvena, o likusieji 40 proc. - tie, kurie žino, kad pas mus yra gerai ir jie atvažiuoja specialiai. Tokių klientų, kurie jau naudojasi mūsų paslaugomis dešimtmečius, tikrai turime. Atvažiuoja tie, kurių tėvai pas mus lankydavosi. Labai smagu jų sulaukti.“
Vagys ir jų paslaptys
Alvydas sako, kad vagių dabar jau pasitaiko retai, tačiau tais niūriais 1994–1998-aisiais metais kasdien atvažiuodavo skustagalvių ir sakydavo, kad jiems reikia raktų ruošinių. „Būdavo aišku, kam jiems tokie reikalingi – mašinoms išlaužti. Tačiau nė vienam nedavėme.
Į namus taip paprastai neįeisi, nes visada prašome asmens tapatybės kortelės ir ją nusifotografuojame. Pasitaikydavo tokių, kurie atsiveždavo įspausto rakto modelį, ir prašydavo, kad tokį pagaminčiau. Atsakydavau, taip – galiu padaryti, tačiau nedarysiu. Žmogus tuomet sakydavo, kad sumokės tiek, kiek reikia. Padėkodavome ir atsisveikindavome.
Būdavo aišku, kam jiems tokie reikalingi – mašinoms išlaužti. Tačiau nė vienam nedavėme.
Dabar, kai yra internetas, jame galima atrasti, kaip atrakinti vieną ar kitą spyną. Šiais laikais spynos tokios, kad nuo vagių neapsaugo.
Ar lengva padaryti raktus šiuolaikinėms spynoms? Dažnai galima išgirsti, kad šarvuotoms durims antro rakto nepadarysi. Tačiau tikrai įmanoma. Visus raktus galima padaryti, tačiau tam raktui reikia turėti ruošinį. Yra kelios spynų rūšys, kurias spynų gamintojai užblokavę, neleidžia tų ruošinių, tačiau tam yra didžioji Kinija. O jie gamina viską, todėl iš jų gali gauti visus raktus“, – pasakoja pašnekovas.
Vienodų raktų ir spynų nebūna
Paklaustas, ar mano raktas gali tikti, pavyzdžiui, kaimyno spynai, Alvydas sako, kad greičiausiai ne: „Galima apskaičiuoti. Spynoje ir rakte yra šešios pozicijos, kiekviena turi po dar septynis gylius. Įsivaizduojate, kiek yra skirtingų variantų! O kad raktas tiktų kažkieno kito spynai, tikimybė galbūt viena iš milijono, tačiau aš per savo darbo karjerą nemačiau vienodų spynų ir raktų“, – teigia Alvydas.
Ar šiandien netrūksta klientų? „O kada jų būna gana? Jie visada laukiami ir kuo daugiau, tuo geriau. Dabar, kai jau žiema, labai senka automobilių pultelio raktų elementai, todėl kasdien po keliasdešimt tenka keisti.
O šiaip raktai – kaip kava ar duona, visada kažkas juos keičia, atnaujina, ieško. Raktai žmonėms reikalingi visada, ypač sujudimas jaučiamas rugsėjo mėnesį, kai vaikai eina į mokyklas, atvažiuoja studentai, sukrunta visas miestas“, – darbo subtilybes dėsto Alvydas.
Draugai vis pasišaipo, kad kelis dešimtmečius nekeičiate darbo? Didžiuokitės – jūs esate mūsų ieškomas herojus ar herojė, tereikia pasidalyti savo istorija! O gal pažįstate ilgai vienoje vietoje dirbančių žmonių?
Rašykite ir siūlykite gyvenimas@15min.lt – tęsiame straipsnių ciklą apie ilgai vienoje darbo vietoje išdirbusius žmones.