„Tai atgyvena. Ne bjauri, bet ir ne itin maloni“, – savo nuomonę apie rankos bučiavimą moteriai rėžė viena draugė. Kita prisipažino nė nežinanti, ką tokioje situacijoje reiktų galvoti ir ką daryti. Kad ir ką apie tai galvotų moterys, rankos bučiavimas tebėra bendravimo etiketo dalis.
„Rankos bučiavimas – tai „valdžios“ pripažinimo gestas“, – sako dalykinės komunikacijos specialistė, VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto dekanė dr. Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė. Kalbėdama apie istorines šio gesto ištakas, ji sako, kad kadaise buvo bučiuojama karaliaus valdžios simbolis – žiedas ant jo rankos, taip simboliškai pripažįstant žiedo turėtojo valdžią. „Pats žiedas nebuvo liečiamas lūpomis, tai bučinio imitacija, nusilenkimas žiedo savininkui – karaliui, pagarbos išraiška“, – pasakoja specialistė.
Ž.Sederevičiūtė-Pačiauskienė pabrėžia, kad ranka visuomet buvo bučiuojama tik rangu aukštesniam žmogui. „Kalbant apie moters rankos bučiavimą, pagal klasikinio etiketo reikalavimus damos „rangas“ buvo aukštesnis nei kavalieriaus, tad moteris ir nuspręsdavo tiesti jam ranką ar ne“, – paaiškina ji.
Pašnekovės teigimu, nors šios etiketo taisyklės pasekėjų reta, rankos bučiavimas nėra visiškai išnykęs: „Ranka vis dar bučiuojama bažnyčios aplinkoje „rangu aukštesniam“: popiežiui, vyskupui, kunigui...“
Rodo požiūrį į moterį
Moters rankos bučiavimo tradicijos šaknų toli ieškoti nereikia. Teigiama, kad ji gimė XVII–XVIII a. Lenkijos–Lietuvos ir Ispanijos dvaruose. Nors laiko tėkmėje šio gesto svarba sumenko, su juo galima susidurti ir kasdienybėje, ne tik senuose etiketo vadovėliuose.
„Bučiuodamas moteriai ranką vyras taip išreiškia pagarbą, dėmesį“, – aiškina etiketo specialistė. Ji atkreipia dėmesį, kad bučiuodamas ranką vyras parodo, kad žiūri į moterį kaip į damą, o ne kaip į darbuotoją ar gerą vadovę. „Dažniausiai apie tai net negalvojama, tačiau, pavyzdžiui, feministinės kultūros šalininkės gali net ir įsižeisti, sakydamos, kad vyras, žiūrėdamas į ją kaip į moterį, o ne kaip į lygiavertį partnerį, ją nuvertina“, – sako specialistė.
Rankos bučiavimas iki šiol ribojamas tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, toks elgesys nedera darbiniame susitikime.
Rankos bučiavimas iki šiol ribojamas tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, toks elgesys nedera darbiniame susitikime.
Ž.Sederevičiūtės-Pačiauskienės teigimu, darbo aplinkoje rangą apibrėžia pareigos, tad pirmas ranką tiesa tas, kuris užima aukštesnes pareigas – nesvarbu vyras ar moteris. Ir priduria, kad ranka čia tiesiama paspaudimui, o ne bučiniui. „Oficialioje aplinkoje moters „rangas“ nėra aukštesnis nei vyro, tai yra moteris nėra savaime labiau gerbtina nei vyras“, – sako ji.
Taigi, pagal etiketą, ranką vyras moteriai bučiuoti gali tik neoficialioje aplinkoje. „Todėl, kad bučiuodamas ranką moteriai vyras ją pagerbia kaip moterį, ir jau tikrai ne kaip bendradarbę ar verslo partnerę“, – paaiškina pašnekovė. Ji pataria nenustebti tokio gesto sulaukus Lenkijoje, nes kaimyninėje šalyje džentelmenų kultūra vis dar gaji. Tiesa, kaip pastebi, jaunoji karta šios tradicijos laikosi vis mažiau.
Įprasta lenkų bendruomenėje
Keliolika metų Vilniuje gyvenantis Lenkijos lietuvis Gintautas tvirtina esąs lygybės šalininkas, tad jam labiau priimta moteriai sveikinantis dalykiškai paspausti ranką. Tiesa, prasitaria neįpareigojančioje aplinkoje ir pats ne kartą merginoms taip dėmesį demonstravęs tiek Lenkijoje, tiek Vilniuje. „Daugiau dėl smagumo. Tai niekam nekenkia, o damos būna patenkintos“, – šypsodamasis motyvuoja savo elgesį.
Kad ši tradicija jaunimo gretose menksta, pastebėjo ir Vilniaus lenkų kultūros namų direktorius Arturas Liudkovskis. Pasak jo, jaunoji karta vis dažniau sveikinasi, pavyzdžiui, pakštelėdami į skruostus.
Tačiau kalbėdamas apie lenkų bendruomenę apskritai, sako, kad šis mandagumo gestas dar labai populiarus. „Lenkų bendruomenėje rankos bučiavimas dažnai sutinkamas, ypač tarp inteligentų. Yra tam tikri renginiai, priėmimai, pavyzdžiui, kai sutinkama prie durų ir sveikinantis moteriai pabučiuojama ranka“, – aiškina A.Liudkovskis.
Vyras sako, kad kartais išreiškiant moteriai pagarbą galima ir apskritai taip pasisveikinti, bet įspėja, kad toks gestas viešoje vietoje, gatvėje, nedera.
Vyrams svarbu prisiminti pagrindinę subtilaus bučinio į ranką taisyklę: ne ranką traukiame prie lūpų, o pasilenkiame prie rankos.
Rankos bučiavimą Lenkų kultūros namų direktorius vertina kaip pagarbos ženklą ir tikina neprisimenantis moters, kuri tokiam mandagumui prieštarautų. „Man atrodo, dėmesys moterims patinka“, – svarsto A.Liudkovskis. Vyrams jis primena pagrindinę subtilaus bučinio į ranką taisyklę: ne ranką traukiame prie lūpų, o pasilenkiame prie rankos. „Imi moters ranką į savo ranką, pasilenki ir pabučiuoji. Švelniai prisilieti prie viršutinės rankos dalies. Ne taip, kad liktų randas ar žymė. Tai tik simbolinis bučinys“, – šypsosi lenkų kultūros žinovas.
Vyrai rizikuoja apsijuokti
Taisyklė nekelti garso ir nepalikti drėgnos rankos nepasikeitė net nuo karalių laikų.
A.Liudkovskiui pritaria ir Ž.Sederevičiūtė-Pačiauskienė. Pasak jos, etiketo neišmanantis vyras vietoje galantiškumo gali parodyti įžūlumą ir sukelti juoką, pavyzdžiui, iš tiesų rimtai pakšteldamas į ranką. „Garsas ir drėgnų lūpų prisilietimas – mažiausiai pageidaujami rankos bučiavimo metu. Taisyklė nekelti garso ir nepalikti drėgnos rankos nepasikeitė net nuo karalių laikų. Tiems, kuriems šis gestas vis dar prie širdies, turėtų ranką bučiuoti tinkamai, pasilenkti prie rankos, netempti jos link lūpų, žiūrėti į ranką, ne į moterį“, – teisingo bučinio taisykles dėsto pašnekovė.
Dalykinės komunikacijos specialistė pasakoja, kad be paties veiksmo technikos, senuosiuose prancūzų etiketo vadovėliuose įrašyta ir kita įdomi taisyklė: ranka moteriai bučiuojama tik „esant stogui virš galvos“, tai yra patalpoje. „Įdomu tai, kad erdvė privačiame kieme pobūvio metu (pvz., karališko dvaro) buvo traktuojama kaip „pakankamai uždara laikyti tai stogu virš galvos“, todėl tokiame pobūvyje po atviru dangumi ranka galėjo būti bučiuojama. Šios taisyklės davė pagrindą tolesniems džentelmenų mokymams, kad ranka negali būti bučiuojama bet kur – gatvėje, pliaže ir pan.“, – atkreipia dėmesį Ž.Sederevičiūtė-Pačiauskienė.
Priimkite tai ramiai
Dalykinės komunikacijos specialistė turi ką patarti ir tokio gesto sulaukusioms moterims. „Moteris turėtų reaguoti ramiai, netraukti rankos, nekomentuoti. Nesvarbu, ką ji mano apie gesto iniciatorių ir ką apie patį gestą, tinkamas elgesys diktuojamas taisyklės sudaryti sąlygas kitam nepasijusti blogai (nebent rankos bučinys būtų demonstratyviai įžeidus, ne vietoje ar pan.) Taigi, moteris neturėtų atitraukti rankos vien dėl to, kad jai nejauku, ji neįpratus“, – pabrėžia pašnekovė.
Ji ramina, kad suklysti šioje situacijoje moteriai beveik neįmanoma ir pataria elgtis tiesiog taip, lyg sveikintumėtės spaudžiant ranką. „Skirtumas tik tas, kad spaudžiant ranką ją tiesiame tvirtai, paspaudžiame, o bučiuojama ranka tarsi įdedama į vyriškio delną“, – apibendrina.
Specialistė juokauja, kad vyrų džentelmeniškas elgesys nuo karalių laikų pasikeitė mažiau nei moterų elgesio kanonai. Esą tam turėjo įtakos įvairi politinė situacija, judėjimai už lygias teises ir tiesiog gyvenimo modernėjimas.
Tačiau daug kas nepakito ir modernioje visuomenėje. „Pavyzdžiui, vis dar aktualus rankos paspaudimas susitikus, garbesnio žmogaus praleidimas pro duris, žmonių supažindinimas, prisistatymas susipažįstant“. Prieš sprendžiant, kas yra atgyvena, Ž.Sederevičiūtė-Pačiauskienė rekomenduoja pagalvoti, ar taip atrodo visiems, ar tik jums ir jūsų palyginti siauros aplinkos žmonėms, nes „net ir etiketo klestėjimo laikais prasčiokams šios taisyklės kėlė juoką ir pasipiktinimą“.
