Prieš aštuonerius metus Mantas ir Rasa nusprendė daugiau keliauti, šaltąjį sezoną leisti ten, kur šilta. Taip jų akiratyje atsirado Tailandas. Kas kartą atvykdami negalėdavo nepastebėti daugybės ten šmirinėjančių šunų.
„Žmonės, mylintys gyvūnus, atvykę į Aziją pamato, kiek jų čia daug ir kaip su jais elgiamasi. Sunku matyti tą situaciją ir nieko nedaryti. Kartą atvykę žiemai pabandėme kuo nors padėti, viskas išsirutuliojo į tai, kad šiandien gyvename rūpindamiesi 15 šunų, stengiamės padėti ir kitiems.
Kai mūsų paklausia, kaip jūs čia sugalvojote su tais šunimis užsiimti, neturime ką atsakyti, nes tai nebuvo nei sugalvota, nei planuota, viskas įvyko savaime“, – telefonu iš Tailando 15min GYVENIMUI pasakojo Mantas.
Su Mantu ir Rasa kalbamės apie tai, kaip viskas prasidėjo, kodėl jiems rūpi beglobiai šunys, o vietiniams, namuose auginantiems ir mylintiems kates, meilės šunims nebeužtenka, kokių sunkumų tenka patirti, norint juos išgydyti, kokių projektų ėmėsi, kad būtų suvaldyta populiacija.
– Keletą metų važinėdavote į Tailandą, leisdavote ten žiemas, o dabar jau gyvenate ten turėdami visą būrį šunų, kurie be priežiūros gatvėje neišgyventų. Nuo ko viskas prasidėjo?
Mantas: Keliavome po į Tailandą, o tuo metu Lietuvoje mirė mūsų turėtas šuniukas. Mums ši žinia buvo labai sunki. Leisdami ilgą laiką Tailande pasiėmėme globoti vieną šuniuką. Taip viskas ir prasidėjo – nejučia: vienas šuniukas, paskui du, trys, o po kelerių metų štai ir penkiolika. Jei susirinktume visus, gyvenančius saloje, turėtume tūkstantį.
– Tailando gatvėse – tūkstančiai šunų, iš kur jie – juos išmeta žmonės?
Rasa: Ten nėra jokių organizacijų, kaip pas mus Lietuvoje, kurios jais rūpintųsi. Čia niekam galvos neskauda, kad šuo yra benamis. Jų tiek daug dėl to, kad daugelį metų niekas nesirūpino tokiu dalyku kaip kastracija.
Įsivaizduokite, kalytė per metus veda du tris kartus. Patys matėme situaciją, kai auga maži šuniukai, o penkių mėnesių kalytė jau nėščia. Jie vos paūgėja, pradeda rujoti, pradeda daugintis. Šioje saloje niekada nebuvo vykdomas joks sterilizacijos projektas, kol mes su Mantu čia apsigyvenome ir pradėjome tuo užsiimti.
Šioje saloje niekada nebuvo vykdomas joks sterilizacijos projektas, kol mes su Mantu čia apsigyvenome ir pradėjome tuo užsiimti.
Sala tikrai nedidelė, per porą dienų ją galima apvažiuoti, ir važiuodamas ant kiekvieno kampo matai priperėtų šuniukų, mašinos, motoroleriai juos tiesiog išdaužo, 80 proc. jų neišgyvena, kiti kenčia nuo bado, ligų ir t. t. Ir visa ši situacija niekaip nėra kontroliuojama.
– Ko ėmėtės jūs?
Rasa: Po vienos Tailande praleistos žiemos, kai vasarą leidome Lietuvoje, pradėjau rašyti laiškus įvairiems Tailando veterinarijos universitetams, papasakojau jiems situaciją. Kadangi Koh Koodo saloje nėra nė vieno veterinaro, prašiau jų, gal galėtų atsiųsti kokių studentų ar savanorių. Vienas universitetas atsiliepė, kai vėl sugrįžome į Tailandą, pirmą sterilizacijos projektą vykdėme dvi dienas, buvo iškastruota apie 140 šunų. Bet tai daugiausia buvo naminiai šunys, benamiai niekam neįdomūs. Tai kiek su Mantu motoroleriu spėjome suvežti, tiek pavyko iškastruoti.
Po šio projekto toliau ieškojau, kas galėtų atvažiuoti ir visa tai tęsti. Pavyko susisiekti su viena didele organizacija – Pukete ją yra įkūręs vienas užsienietis, ten tarsi prieglauda – joje šimtai gyvūnų. Bet jis ten turi ir ligoninę, rimtai viskuo užsiima. Tas vyras sutiko mums padėti, dar kitais metais atsivežė didelę komandą veterinarų, kurie saloje darbavosi dvi savaites ir iškastravo 700 šunų. Paskui buvo dar vienas projektas, per kurį pavyko iškastruoti apie 200 šunų. Taigi padedant veterinarams per dvejus metus sterilizavome apie tūkstantį salos šunų.
Mantas: Tiesa, salos valdžiai ši mūsų veikla nepatinka, atvyko du baltieji iš kažkur ir bando čia viską pakeisti, kišasi, kur nereikia, o tai žemina valdininkus, nes jie nė piršto gyvenime nėra pajudinę dėl gatvės šunų ir nepajudins. Tai dabar viską darome tyliai, kad niekas prie mūsų nesikabintų.
Padedant veterinarams per dvejus metus sterilizavome apie tūkstantį salos šunų.
– Sakėte, kad saloje nėra veterinaro, bet jo prireikia ne vienam gatvės šuniui, ką darote tokiais atvejais?
Rasa: Su itin sunkiai sužalotais, sergančiais šuniukais plaukiame į miestą, iš ten dar 100 km reikia važiuoti iki veterinaro, o į geresnę kliniką – net 700 km. Kaip tik nesame jų vežę, kadangi autobusu vežti gyvūnų negalima: tai ir motoroleriu, laikydami glėbyje ar rankinėje, dėžėje, nuomodavomės ir mašiną, jei motoroleriu būdavo per toli važiuoti.
– Kokių sužalojimų turi gatvės šunys, kuriais rūpinatės?
Rasa: Atvejų pasitaiko įvairiausių: vieni paliegę iš bado, kiti sužeisti, spąstais nutrauktos kojos, įkasti gyvatės, partrenkti automobilio ar mačete užkapoti.
Buvo tokių akimirkų, kai plauki laivu ir meldiesi, kad šuo ištemptų iki klinikos, laikai ranka užspaudęs nutrauktą koją, kraujas veržiasi, šuniukas akyse gęsta. Ne kartą esu sakiusi – nežinau, nuo ko tai priklauso, bet Tailando šunys nemirtingi – jie išgyvena baisiausias traumas.
– O jei nevežate pas veterinarą, kaip patys jais rūpinatės, iš kur žinote, ko reikia?
Mantas: Liūdnesni atvejai, kai šuo nevalgo, tada nežinai, kas jam yra, kokių vaistų duoti. Duodame antibiotikų, kraują gerinančių, organizmo veiklą palaikančių vaistų ir kažkaip pastatome juos ant kojų. Mes nesame veterinarai, bet per tiek laiko išmoksti kai kurias ligas atpažinti pagal simptomus.
Vaistus perkame, kartais jų iš po stalo parūpina geri draugai veterinarai. Tailande niekas nėra girdėjęs apie vaistų kontrolę, jei reikia, gali gauti ko tik nori.
– Ar gerai suprantu, kad pagydę šunis paleidžiate juos atgal į gatvę?
Mantas: Taip, nes kitokių galimybių ir neturime. Priglaudžiame tik tuos, kuriems tikrai reikia priežiūros ir jie gatvėje neišgyventų: aklus, neįgalius ir labai senus. Turime du aklus šuniukus, vieną, negalintį prasižioti, viena kalytė turi tik dvi kojytes ir pan.
Rasa: Tailande gatvės šunys toks pat dalykas kaip pas mus Lietuvoje balandžiai. Ar šie kam nors rūpi? Tailande šunys apsigyvena prie kokio nors namo, restorano, degalinės, viešbučio, kur gali gauti maisto. Kartais žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad šuo, gyvenantis prie kurio nors namo, priklauso jo savininkui. Deja, ne. Žmogus duoda jį pašeria, bet savęs nelaiko to šuns šeimininku. Ir šuniui susirgus, jis jo neveža pas veterinarą.
Susidūrėme ir mes su tokiais atvejais, kai vieną šuniuką partrenkė mašina, kalytei iškrito akys, bet jį šėręs žmogus, prie kurio namo šuo gyveno keletą metų, nepajudino nė piršto, tiesiog pasakydamas, kad čia ne jo šuo. Sunku to nesmerkti, bet toks yra tajų supratimas, tokia kultūra. Mes – iš Europos atvykę, visiems norintys padėti, įvesti savo tvarką, o vietiniai gyvena remdamiesi Budizmo filosofija, rūpinasi savimi ir niekur nesikiša.
Priglaudžiame tik tuos, kuriems tikrai reikia priežiūros ir jie gatvėje neišgyventų: aklus, neįgalius ir labai senus.
Mantas: Geriausiu atveju nutikus nelaimei ar šuniui susirgus, tas netikrasis šeimininkas teiksis atvežti šunį mums arba paprašys atvažiuoti pas jį, kad kažkokia stebuklinga piliule jį išgydytume. Ten žmonės įsivaizduoja, kad nutrauktas kojas, po avarijos iškritusias akis ir t. t. galima sutvarkyti pasitelkus tabletę.
– Sakėte, kad tajai namuose augina kates, jomis rūpinasi ir jas myli. O koks jų požiūris į šunis?
Rasa: Jiems šuo asocijuojasi su purvinu gyvūnu. Tailande žmonėms apskritai svarbu susikurti apie save nuomonę – bakūžėse gyvenantys įsigyja naujausius „iPhone'us“, o kiek pasiturintys perka veislinius šunis, pavyzdžiui, Sibiro haskius. Beje, ten labai populiaru auginti haskius, čia kažkokios nesveikos mados dalykas, o paskui matai juos gulinčius gatvėje, kepančius saulėje, šeimininkas pameta šalia ledo luitą, tarsi to turėtų užtekti.
Taigi veislinis šuo jiems yra statuso parodymas – nusipirkau šunį, vadinasi, turiu pinigų. Vargu ar tai turi ką nors bendra su meile, nes tokiu atveju tik įsigijus šunį ta meilė ir baigiasi – žmonės įsivaizduoja, kad šuo pats savimi pasirūpins: save pašers, išsimaudys, pasigydys, susišukuos.
Mantas: Gatvės šunys vietiniams nerūpi. Būna labai pikta, kai gatvėje kas nors sustabdo ir sako: „Žinai, ten yra aštuoni šuniukai, pasiimk juos!“ Saloje – 7 tūkst. gyventojų, kiekvienas galėtų pasiimti po šunį ir juo pasirūpinti, bet ne, visiems atrodo, kad visą tūkstantį salos šunų galiu pasiimti aš. Tai toks ir požiūris.
– Ar yra reali galimybė nuo šunų užsikrėsti kokia nors liga?
Rasa: Nežinau, nebent pasiutlige, bet jos saloje nėra buvę kokių 20 metų. O visos kitos ligos yra šunų, mums jos nepavojingos. Tailande Laimo ligos nėra, tad erkių baimintis irgi nereikia.
– Žinau, kad prašote žmonių pagalbos – paaukoti jūsų veiklai. Kaip suprantu, ten vietoje niekas neprisideda?
Rasa: Ne, čia mums niekas nepadeda, o tarp aukojančių daugiausia yra lietuviai. Kai kurie atvykę į salą irgi mus aplanko, paaukoja šiek tiek pinigų. Patys vieni neįstengtume viskuo pasirūpinti, nes pinigai ant medžių neauga. Be tų 15 šunų, kurie gyvena pas mus, dar kasdien pašeriame apie 20–25 šunis, gyvenančius gatvėje. (Daugiau informacijos apie Rasos ir Manto veiklą rasite čia.)
– Ar niekad nebuvo užplūdęs toks beprasmybės jausmas, noras nuleisti rankas, nes, atrodo, darote, stengiatės, bet ta pasaka lyg be galo, nei valdžia, nei vietiniai prisidėti nenori?
Mantas: Visko yra buvę, bet esame per daug įsipareigoję. Svarstėme kažkada ir į Lietuvą grįžti, bet su savimi parsivežti 15 šunų – tikrai ne geriausias sprendimas. O tiesiog palikti ir išvažiuoti – negali, jie jau yra tapę mūsų šeima. Tiesiog, kiek išgalime, tiek rūpinamės, kai neturime pinigų, nešeriame gatvinukų.
Rasa: Ir darbų atžvilgiu, Mantas fotografuoja, aš jam visur padedu, tarkime, vestuvių užsakymų būna metams į priekį, jei jau susitari, negali imti, susikrauti lagaminų ir išvykti. Manau, užstrigome čia kokiems penkiolikai metų (šypsosi), kol šuniukai anapilin iškeliaus. Išties dabar jau stengiamės jaunų šuniukų nebeimti, nes čia gyvūnai labai ilgaamžiai.
Be tų 15 šunų, kurie gyvena pas mus, dar kasdien pašeriame apie 20–25 šunis, gyvenančius gatvėje.
Be to, kai pasiimi tuos visiškai paliegusius šuniukus, morališkai palaužtus, sužeistus, sergančius, bijančius net pajudėti, į akis pažiūrėti, ir kai pavyksta pastatyti juos vėl ant kojų, kai pradeda vizginti uodegą, bėgioti, žaisti, būna pačios geriausios akimirkos, atperkančios tą vargą.
– Neabejoju, kad dėl savo veiklos sulaukiate komentarų, ko tais šunimis rūpinatės, geriau Lietuvoje ką nors nuveiktumėte, tiesa? Ką atsakote į tokius komentarus, kaip reaguojate?
Rasa: Taip, yra tekę sulaukti visko. Viena moteris parašė, kad perdėta meilė gyvūnams yra rimtas psichikos sutrikimas. Prieš porą savaičių, kai į avariją pakliuvusiai kalytei išvirto akys, ją reikėjo operuoti, nuvežėme veterinarui, žinojome, kad tiek pinigų tikrai neturėsime. Įdėjome feisbuke prašymą prisidėti, kai kurie tą nuotrauką išvadino montažu – nes šunytė ten tikrai kraupokai atrodo, dar išvadino aferistais, pasiimančiais lietuvių pinigus ir pan. Jei tik viešai paprašome pagalbos, nuolat sulaukiame visokiausių komentarų.
Atrodo, tarsi specialiai būtume išvykę ten gelbėti šunų. Žmonės net nežino, kad mes čia tiesiog gyvenome, ir natūraliai viskas taip susiklostė. Atvažiuoja mūsų aplankyti ir lietuviai, mato, kaip ir kuo gyvename, mato šunis, kuriais rūpinamės, kad nesame jokie sukčiai.
– Suprantu, kad artimiausiu metu Lietuvos neaplankysite, ten gyvenate egzotiškoje saloje ir nuolat džiaugiatės vasara, ar yra kas nors, ko savo šalyje pasiilgote?
Rasa: Mantas tai nieko labai nepasiilgo, o aš niekaip negaliu priprasti prie tailandietiško maisto. Todėl visada labai džiaugiuosi, kai atvykę lietuviai atveža lauktuvių – juodos duonos ar dar ko nors. Draugai buvo atvežę sausainių „Gaidelis“, jų neliko per dešimt minučių (juokiasi).
Labai pasiilgau sniego, norėtųsi bent savaitę juo pasidžiaugti, nebeatsimenu, kada Kalėdas šventėme Lietuvoje, gal prieš penkerius metus...
– Na, labai neliūdėkite, nes sniegu mes dar irgi nesidžiaugiame. Ačiū jums už pokalbį, sėkmės ir stiprybės, taip pat gražių artėjančių, kad ir nesnieguotų, švenčių!
