Laimėjo svarbiuose fotografų apdovanojimuose
TIFA – tai Tokijuje rengiami tarptautiniai fotografų apdovanojimai, kurie buvo didžiausia Rasos svajonė. Ten gali būti apdovanojami fotografai iš bet kurio pasaulio kampelio, o laimėjimas suteikia galimybę reprezentuoti savo fotografijas kelių didžiųjų pasaulio miestų parodose. Todėl R.Ražanienė neslepia – dėl šio laimėjimo jai teko sunkiai dirbti 10 metų.
„Esu toks žmogus, kuris siekia užsibrėžtų tikslų, ir jei kažką darau, noriu įgyvendinti maksimaliai gerai – tuomet jaučiu pasitenkinimą ir stimulą kabintis toliau, – pripažįsta Rasa. – Visą laiką fotografavau savo malonumui, taip, kaip jaučiau, ką mačiau ir neturėjau konkretaus tikslo būtinai šiame konkurse laimėti – nedirbau vien tik dėl jo. Tačiau darbų įvertinimas ir pripažinimas, neslėpsiu, sukėlė didžiulę euforiją.“
Fotografė neslepia džiaugsmo, žinodama, kad jos nuotraukos kabės vienoje iš garsiausių galerijų kartu su kitais puikių fotografų darbais. Kategorija, kurioje R.Ražanienė tapo nugalėtoja, vadinasi „Žmonės – vaikai“, o pati Rasa sako, kad tai jos stiprioji sritis.
„Aštuonių fotografijų serijoje, kuri vadinasi „Senų dvarų vaikai“, vaizduojami vaikų portretai. Mane labai žavi kontrastas tarp jaunos gyvybės ir senų pastatų, dvarų, kurie yra nebenaudojami ir nyksta, – aiškina fotografė. – Žinoma, kartu pasitelkiau visus savo fotografinius sugebėjimus, naudojau natūralią šviesą ir tai padėjo sukurti portretus.“
Toks apdovanojimas Rasai atvers nemažai durų. Kaip pati sako, daug mėgėjų ir profesionalių fotografų aplankys galerijas, kuriose bus eksponuojamos nuotraukos. Taip žmonės ne tik susipažins su R.Ražanienės fotografijomis, bet ir daugiau sužinos apie Lietuvą.
„Bus galima nuvykti į parodas, susipažinti su žmonėmis, praplėsti savo pažinčių ratą, pristatyti ne tik save, bet ir Lietuvą. Toks įvertinimas atvers žinomumą tiek man pačiai, tiek mūsų šaliai. Smagu, kad Lietuvos vardas bus paminėtas tokiose galerijose. O kartu galėsiu kitiems papasakoti, kiek daug turime gerų fotografų“, – džiaugiasi Rasa.
Toks įvertinimas atvers žinomumą tiek man pačiai, tiek mūsų šaliai.
Fotografė neslepia, kad sužinojusi apie laimėtą apdovanojimą, patyrė visą pluoštą emocijų. Tuo metu ji beprotiškai džiaugėsi ir pergalę vertino kaip didžiulį pasiekimą.
„Jaučiau adrenaliną, euforiją, džiaugsmą, buvo ir ašarų, riksmų... Nežinau, ar gali daugiau norėti žmogus, sulaukęs tokio įvertinimo. Man tai kažkas vau“, – pripažįsta Rasa.
Kaip mažmeninę prekybą pakeitė fotografija
R.Ražanienės apdovanojimas tampa dar ypatingesnis, kai paaiškėja, kad Rasa fotografe tapo tik prieš 10 metų. Paklausiusi suaugusiųjų patarimo turėti rimtą profesiją, ji kurį laiką dirbo mažmeninėje prekyboje, o vėliau tapo vadove.
„Kiekvienais metais nuo pirmos klasės rašydavau rašinėlį, kuo noriu būti užaugusi, ir visada sakydavau, kad būsiu vaikų darželio auklėtoja. Mano mama visą laiką sakė, jog tai neprestižiška, nefaina ir tikrai ne ta profesija, iš kurios ateityje galėsiu išgyventi. Buvau geras vaikas ir paklausiau, – pasakoja Rasa. – Tačiau dirbdama mažmeninėje prekyboje vieną dieną supratau, kad mano širdis ne čia ir taip gyventi negaliu. Nusprendžiau pailsėti, paatostogauti, o tada nuspręsti, ką veiksiu toliau.“
Atostogų metu R.Ražanienė į rankas paėmė fotoaparatą ir pajautė, kad jai akimirkų įamžinimas patinka – tai yra tai, ko ji ieškojo, ir ilgą laiką norėjo užsiimti. Rasa fotografavimo paslapčių turėjo mokytis nuo nulio, todėl pripažįsta, jog reikėjo laiko, kol tapo profesionale.
„Pomėgis yra pomėgis, o kad atliktum darbą kokybiškai, reikia turėti nemažai žinių. Kai pirmą dieną paėmiau į rankas fotoaparatą, skaičiau instrukciją ir viskas atrodė kaip žalias miškas. Taip pradėjau mokytis Britiškame profesionalios fotografijos institute, – prisimena Rasa. – Man tai buvo iššūkis, kai galvojau, kodėl aš negaliu, jei kiti gali? Žinojau, kad noriu išmokti, galiu, todėl taip ir padarysiu. Mane link to atvedė užsispyrimas.“
Fotografė džiaugiasi, kad naujas darbas jai leido įgyvendinti ir seną svajonę – buvimą su vaikais. Rasa pripažįsta dievinanti vaikus, todėl net ir pabandžiusi atlikti fotosesijas suaugusiesiems, suprato, kad jos arkliukas yra mažieji.
„Aš fotografuoju tik tai, kas susiję su vaikais. Kažkada bandžiau asistuoti kolegei per vestuves ir supratau, kad tai tikrai ne man. Taip, pinigai didesni, tačiau jokio malonumo tame nejaučiau. Prisimenu, nuotaka įeina į bažnyčią, o aš matau tik gėlių mergaitės pirštukus... Bandau koncentruotis į jaunąją, o akys vis nepaleidžia mergaitės. Tada ir supratau, kad mano širdis yra su vaikais“, – sako R.Ražanienė.
Bandau koncentruotis į jaunąją, o akys vis nepaleidžia mergaitės. Tada ir supratau, kad mano širdis yra su vaikais.
Anot Rasos, ją labiausiai vaikuose žavi jų nuoširdumas ir atvirumas. Nors pasitaiko atvejų, kai vaikai pareiškia nenorintys fotografuotis, R.Ražanienė turi savų būdų, kaip su jais susidraugauti ir galiausiai vis tiek padaryti kelias nuotraukas.
„Jeigu jie pasako, kad nesifotografuos, mes būname kartu, draugaujame, žaidžiame, mirkome kojas fontane, kalbamės ir taip netyčia atsiranda fotosesijos. Kartais taip ir sakau – eisime žaisti fotosesiją. Mane labiausiai žavi kitoks bendravimas su jais, o tada ir portretai išeina labai natūralūs. Su suaugusiaisiais yra kitaip“, – tikina fotografė.
Rasa pasakoja, kad sunkiausia būna po tokių fotosesijų išsiskirti su vaikais. Ji mėgaujasi bendravimu su jais, atidžiai klausosi istorijų ir stebi, kaip kartais jų pasakojimus apie kasdienybę pakeičia įvairios fantazijos ir mintimis vaikai nukeliauja labai toli.
„Po fotosesijų jie apsikabina ir prašo neišeiti, dar pabūti. Arba bėga paskui ir šaukia: „Rasa, palauk, aš tau dar sausainį duosiu!“. Man tai atperka viską, aš kaifuoju. O jų akys... Vaikai spindi, džiaugiasi, laksto. Aš pasikraunu nuo jų energijos. Turbūt dėl to man taip gera“, – šypsosi R.Ražanienė.
Fotografija ne darbas, o gyvenimo stilius
Tokijuje laimėtas apdovanojimas Rasai nėra pirmasis. Prieš dešimtmetį pradėjusi fotografuoti, ji vis sudalyvaudavo įvairiuose konkursuose norėdama pasitikrinti, kiek jos fotografijos yra vertos. Vienas pirmųjų laimėtų konkursų – 2011 metais Lietuvoje, po kurio ji jautėsi kiek drąsiau ir užtikrinčiau.
„Iš pradžių man buvo nejauku pačiai siųsti savo fotografijas, rodyti save, bet su laiku pamačiau, kad galiu taip daryti ir man neblogai pavyksta. Po truputį vis drąsiau keliavau į platesnius vandenius, keliose parodose mano darbai kabėjo kaip laimėtojos. Taip galiausiai atėjo pasiryžimas išbandyti save Tokijuje, kai pagalvojau, kad atėjo metas pasižiūrėti, kaip mano darbus vertina stiprūs profesionalai“, – prisimena R.Ražanienė.
Rasa pripažįsta, kad sunkiausia buvo atrasti savo fotografavimo stilių. Anot jos, Lietuvoje yra daug talentingų fotografų ir nors konkurencijos nejaučia, reikėjo atrasti temą, kuri patinka labiausiai.
„Reikia surasti, kaip save gali parodyti geriausiai. Svarbiausia daryti tai, kas tau patinka, kada jautiesi geriausiai, o žmonės patys pajaučia tavo transliuojamą energiją ir atsirenka, kas jiems patinka, – sako R.Ražanienė. – Lietuva turi daug gerų ir garsių fotografų, tačiau visi įsitenkame ir vietos po saule užtenka kiekvienam.“
Svarbiausia daryti tai, kas tau patinka, kada jautiesi geriausiai, o žmonės patys pajaučia tavo transliuojamą energiją ir atsirenka, kas jiems patinka.
Fotografė neslepia, kad jai darbas suteikia didžiulį dvasinį peną ir malonumą. Ją veža net nuolat lydima improvizacija, kadangi su vaikais neįmanoma tiksliai suplanuoti fotosesijų. Tačiau Rasa mėgaujasi kiekviena įamžinta akimirka ir jaučia, kad tai ne jos darbas, o gyvenimo stilius. Tad ji neslepia – ateityje ketina kilti tik aukštyn ir tolyn.
„Prisimenu, iš pradžių semdavausi įkvėpimo iš filmų, knygų, dėliodavausi vizijas, o atvažiavus daryti fotosesijos, iš planų nieko nelikdavo. Vaikai yra vaikai ir jiems nepasakysi, kur atsistoti, ką padaryti. Tada supratau, kad nieko planuoti nereikia ir kai šauna idėja, kreipiuosi į šeimas bei kviečiu pažaisti fotosesiją, – aiškina R.Ražanienė.
– Aš šiuo metu jaučiuosi labai gerai ir man tikrai nereikia sunkiai laukti pirmadienio, o tada kankintis iki penktadienio. Grįžtu namo ir su šypsena einu miegoti, nors ir be proto pavargusi. Žiauriai gerai jaučiuosi dėl to, ką darau.“
